Rinkdami Seimą, vis akies krašteliu dirsčiojome į paraleliai vykstančią JAV prezidento rinkimų kampaniją, kurioje Donaldas Trampas rungiasi su Džo Baidenu. Kaip galėtų pasikeisti Amerika po rinkimų ir kuris iš kandidatų, laimėjęs, būtų palankesnis Lietuvai?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo kalbėjosi Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS, Seimo narys Egidijus VAREIKIS ir teisininkas Artūras PAULAUSKAS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Stebėdamas rinkimų Lietuvoje rezultatus, padariau išvadą, kad pas mus užaugo nauja žmonių karta, kurios vertybės ryškiai skiriasi nuo tų, kurias išpažinome rinkdami Atkuriamąjį Seimą, paskelbusį Nepriklausomybę. Per tris Nepriklausomybės dešimtmečius mums valdžios „elitas” bruko didžiąsias Vakarų vertybes. Kai pagalvoju, kuris naujai išrinktas JAV prezidentas – Dž.Baidenas ar D.Trampas – būtų geresnis variantas Lietuvos žmonėms, pačiam iškyla klausimas, o kas dabar yra Lietuva? Ar ta pusė tautiečių, kurie apskritai nedalyvavo Seimo rinkimuose? Ar ta, ant tėvų kapų galinti statyti biotualetus? Ar tai nepatekusių į naująjį parlamentą tautinių politinių jėgų, bandžiusių kovoti už socialinį teisingumą, Lietuva? Ir vis dėlto, kurį iš pretendentų į JAV prezidentus išrinkus mums būtų geriau?
A.PAULAUSKAS: Kuris prezidentas būtų geresnis Lietuvai? Manau, šiuo atveju būtų labai sunku atspėti. Bet galime pasižiūrėti, ką Lietuvos atžvilgiu darė dabartinis prezidentas D.Trampas. Mums atrodo, kad šitas prezidentas buvo gana palankus Baltijos šalims ir konkrečiai Lietuvai. Santykiuose su JAV mus, aišku, domina dvi temos. Saugumas – kiek galime būti užtikrinti, kad JAV prisidės prie mūsų saugumo ir krizės atveju šitą saugumą garantuos. Antra tema – ekonominė, mūsų prekyba, investicijos. Tai yra svarbu mūsų žmonių gerovei ir, apskritai, ekonomikos padėčiai Lietuvoje. D.Trampas, jeigu kalbėsime apie saugumą, tikrai daug dėmesio skyrė Baltijos šalims. 2020 metų gynybos biudžete atsirado eilutė – skirti 125 mln. dolerių Baltijos šalių gynybai ir 50 mln. oro erdvės saugumui. Prisiminkime Amerikos karių dislokavimą Lietuvoje. Tai, aišku, prisidėjo prie mūsų saugumo ir prisidės ateityje. Todėl D.Trampo politika Baltijos šalių atžvilgiu saugumo prasme buvo gana pozityvi. Dar prisiminkime jo indėlį į Lenkijos saugumo politiką ir tai, kad ten ruošiamasi dislokuoti Amerikos karius ir kad gali būti skirtos didelės lėšos oro gynybai. Tai taip pat mums yra paranku, nes lenkai yra mūsų strateginiai partneriai gynybos srityje. Ir Suvalkų koridoriaus, kuris yra mūsų gynybos silpnoji vieta, grėsmė gali būti neutralizuota padedant lenkams. Tad manau, kad D.Trampas savo įsipareigojimus gana sąžiningai vykdė.
Jeigu žiūrėtume ekonominėje plotmėje, tai taip pat mums buvo gana palanki situacija – mūsų prekybinis balansas yra teigiamas. Ir Amerikos investicijos Lietuvoje per D.Trampo kadenciją augo. Tad ir šiuo požiūriu, man atrodo, mums jo kadencijos metai buvo sėkmingi.
Kas atsitiktų jeigu laimėtų Dž.Baidenas? Matome, kad jis faktiškai yra surinkęs buvusią prezidento Obamos komandą. Ir turbūt jis tęstų tą Obamos politiką, kuri taip pat buvo palanki Lietuvai. Todėl, ar vieną, ar kitą išrinkus, man atrodo, bent jau saugumo, ekonominė politika Lietuvos arba išvis Baltijos šalių atžvilgiu iš esmės nesikeistų. Kitas dalykas, kokios yra perspektyvos. Šiandien akivaizdu, kad pirmauja Dž.Baidenas. Bet reikia nepamiršt dviejų tokių pagrindinių dalykų, kad Amerikoj prezidento rinkimai nėra tiesioginiai, todėl tas dabartinis skirtumas gali būti labai greit pašalintas. Kitas pastebėjimas: paprastai daugiau kaip pusė, t.y. du trečdaliai, prezidentų antrai kadencijai yra išrenkami pakartotinai. Tad šiandien pasakyti, kuris iš jų laimės, yra labai sudėtinga. Bet vienu ar kitu atveju Lietuvos santykiai su JAV kardinaliai neturėtų pasikeisti.
Bandžiau klausimą sufokusuoti į Lietuvos santykius su JAV. Bet, kalbant apie pasaulį apskritai, JAV politika smarkiai pasikeitė laimėjus D.Trampui. Matyti, kad pradėjo vyrauti daugiau pragmatinė politika, kuria siekiama naudos. Buvo jo sprendimai išeiti iš tarptautinių susitarimų, akcentuotas Europos šalių nenoras prisidėti prie gynybos. Labai griežtas, sakyčiau, labai radikalus požiūris į Kiniją. Aišku, krinta į akis globalaus veikimo, kas buvo būdinga Amerikai iki D.Trampo, atsisakymas. Dar vienas pastebėjimas: labai dažnai skiriasi jo išsakyta pozicija ir veiksmai. Tą mes aiškiai matėm pandemijos atveju. Pandemija galbūt jį ir sunervino, nes ekonominė situacija iki tol buvo gana gera, net, pasakyčiau, puiki. Tai beveik garantavo jam rinkimų laimėjimą, bet pandemija sugriovė daugelį vilčių. Todėl jo reakcija į šitą ligą buvo dviprasmiška – nuo neigimo iki pripažinimo. Toks D.Trampo blaškymasis buvo pastebimas ne vieną kartą. Jis pasitraukė arba bent jau stengėsi pasitraukti iš konfliktinių situacijų, atsisakydamas globalaus veikimo, nors visiško užsidarymo, izoliavimosi politikos jam irgi nepavyko įgyvendinti. Matyt, tai ir neįmanoma, esant globaliam pasauliui. Bet jis siekė susigrąžinti pramonę į savo šalį. Apibendrinant galima pasakyti, kad vieno ar kito prezidento išrinkimas JAV santykių su Lietuva nepakeis. Bet pasaulio požiūriu, be abejo, situacija, atėjus Dž.Baidenui, galėtų keistis. Vėlgi reikia prisiminti, kad jis jau yra gana solidaus amžiaus. Todėl gali būti, kad jo aplinkoje svarbų vaidmenį vaidins patarėjai. D.Trampas stengiasi demonstruoti, sakyčiau, kaubojišką politiką, ką rodo, sakysime, paskutinis jo žingsnis – paskirti teisėją. Tai paprastai nedaroma kadencijos pabaigoje. Jis, matyt, tiesiog lengvai peržengia iki šiol galiojusias taisykles ir daro taip, kaip jam atrodo geriau. Tad pasakyti kategoriškai, kuris iš jų būtų palankesnis, man atrodo, neįmanoma.
E.VAREIKIS: Aš manau, kad tos vakarietiškos vertybės, kaip jūs sakote, visai nebuvo brukamos, jos buvo mūsų sąmonėj. Mes visada norėjome būti vakariečiai. Tokia buvo mūsų geopolitinė svajonė, kad Lietuva būtų nepriklausoma Vakarų Europos valstybė, tokia ji ir tapo. Nieko blogo čia nematau. Kad pusė tautiečių nedalyvauja Seimo rinkimuose – tokia yra europinė praktika. Šiaip gal būtų geriau, kad dalyvautų daugiau. Bet tikrai nesu šalininkas to, kad žmonės į rinkimus būtų varomi prievarta. Na, jeigu žmogus nejaučia pareigos rūpintis Lietuvos ateitimi, vadinasi, toks jis ir yra. Nemanau, kad dabar išaugo tokia bloga karta, kuri ant tėvų kapų stato biotualetus ar panašiai. Kad ateina liberalai, manau, tos liberalios „vertybės” yra laikinos, madingos, bet jos greit praeis. Aišku, jos, nepraeina be žalos.
Na, o koks prezidentas mums geriau – Dž.Baidenas ar D.Trampas? Visada buvau trampistas. Manau, kad, po Obamos atėjus D.Trampui, mūsų saugumo situacija iš tikrųjų pagerėjo, nes NATO organizacija buvo tapusi kažkokia „bedante”. Pasaulis yra aiškesnis, labiau išsigryninusios pasidalinimo linijos, ir tai nėra blogai. Mes daug metų vaizdavom, kad pasaulyje linijų nėra, bet iš tikrųjų mes tik apsimetėm, kad jų nėra. D.Trampas šiaip yra gera figūra, nepaisant to, kad iš jo yra pasityčiojama. Bet vis dėlto, lyginant su ankstesniu prezidentu Obama, D.Trampas, Lietuvai buvo naudingesnis. Kas bus po rinkimų, pasižiūrėsime. Jeigu bus D.Trampas, tai bus, kaip buvo, vadinasi, neblogai. O jeigu bus kitas prezidentas – matysime. Neskubu sakyti, kad bus geriau ar blogiau. D.Trampo pasisakymuose yra nemažai racionalių ir mums naudingų dalykų.
R.PAULAUSKAS: Kiekviena visuomenė tuo stabilesnė ir jos ateitis ramesnė, kuo didesnė dauguma turi panašų supratimą apie istoriją, etiką, moralę, ekonomiką ir t.t. Arba tokį supratimą turi bent jau dauguma valdančiųjų. Pažiūrėkime tokiu kampu į Jungtines Valstijas. Pavyzdžių galima pateikti daug, tačiau paimkime tik kelis iš pastarųjų metų. Štai požiūris į JAV istoriją. Kaip matome, prasidėjo tiesiog isteriškas paminklų vartymas. Tą daro viena visuomenės dalis, o kita – bando juos ginti. JAV visuomenėje pastaraisiais metais susiklostė du vienas kitą neigiantys požiūriai į savo istoriją. Pereikime prie etikos, moralės ir pan. JAV suklestėjo judėjimas #Me Too, klesti feministinis judėjimas, socialinių lyčių ir panašūs reiškiniai. Viena dalis visuomenės labai noriai šiuos reiškinius priima, o kita – bando priešintis. Dar vienas pavyzdys – iš ūkinio gyvenimo. JAV daug žmonių gyvena iš skolų, daug yra gaunančių pašalpas, maisto talonus, galybė benamių, ypač šiltesnėse valstijose. Vieniems tai atrodo normalu, tie procesai plečiasi, bet kiti supranta, kad kažkas turi uždirbti pinigus visiems tiems žmonėms.
Pastarųjų metų reiškinys – judėjimas „Black Lives Matter”. Vėl tas pats: vieni karštai remia šį judėjimą, o kiti – taip pat karštai priešinasi. Įdomu, kad tarp judėjimo „Black Lives Matter” šalininkų, tai galime matyti kiekviename videosiužete, labai daug jaunų baltųjų merginų. Mano požiūriu, tai yra pasekmė visų tų #Me Too ir panašių reiškinių. Šios merginos tiesiog pasimetė savastyje. JAV iš esmės susiklostė dvi visuomenės. Vieną sąlyginai vadinu svajokliais. Tai žmonės, kurie nori to, ko būti negali. Arba tiesiog vadovaujasi gerais norais, kurie veda į pragarą. Kita visuomenės dalis, kurią sąlyginai vadinu realistais, daug ką vertina visiškai kitaip nei svajokliai. Šios visuomenės grupės yra visur pasaulyje, tačiau kol visuomenėje dominuoja realistai, visuomenė išlieka stabili. O štai JAV šiuo metu svajoklių ir realistų yra maždaug po lygiai. Dėl to konfliktas pasidaro neišvengiamas, jis jau įgavo drastiškas formas ir ateitis bus vis karštesnė. JAV prezidento rinkimai kaip tik ir atspindi šių dviejų visuomenės grupių susidūrimą. Realistai balsuos už Donaldą Trampą, o svajokliai – už Džo Baideną.
G.JAKAVONIS: Dabartiniame pasaulyje dominuoja keturios, tarpusavyje ekonomikoje ir politikoje konkuruojančios, jėgos – JAV, ES, Rusija ir Kinija. Lietuva visada renkasi vietą tarp pirmųjų dviejų, dažnai nekreipdama dėmesio į savo pačios interesus. Gerai, kai tos dvi jėgos sutaria. Tačiau graudu žiūrėti į mūsų užsienio politikos „grandų” veidus, kai JAV ir ES interesai ima kirstis. Neturėdami savo savarankiškos, nacionalinius šalies interesus ginančios užsienio politikos, mūsų strategai atrodo kaip stručiai, sukišę galvas į smėlį. Bendrauti su Kinija pragmatiškais sumetimais, išnaudojant jos rinką, mūsiškiai lyg ir norėtų, bet ši konfrontuoja su JAV. Na, o apie santykius su Rusija nėra ką ir kalbėti…
A.PAULAUSKAS: Šiandien D.Trampo pozicija Kinijos atžvilgiu – gana kategoriška. Faktiškai ji įvardinta kaip priešas. Lietuva Kinijos atžvilgiu, sakyčiau, kol kas pozicijos neturi, ją bando konsoliduoti kartu su Europos Sąjungos šalimis. Manau, tai yra teisinga. Nes su tokia šalimi kaip Kinija, reikia kalbėti jau Europos Sąjungos vardu. O dėl Rusijos… Be abejo, tos didžiosios šalys, kurios ir pačios yra branduolinės valstybės ir atsakingos ne vien tik už savo piliečius, bet ir už Europos, Amerikos ir dalies pasaulio saugumą, negali nebendrauti su Rusija. Nes tai yra branduolinė, gana stipri valstybė kariniu požiūriu. Todėl su ja, tiek JAV prezidentas, tiek Europos valstybių premjerai, kalbėsis. Ir tai gerai, nes saugumas pasiekiamas visų pirma kalbėjimu, bendradarbiavimu ir kompromisų ieškojimu, o ne, sakysim, konfrontuojančia kalba. Mes šiandien su Rusija, galima sakyti, santykių nepalaikom, tik nedidelius ekonominius ryšius. Bet, kaip ir sakiau, jeigu norėtumėm būti tuo tiltu tarp Rytų ir Vakarų, tai tokiu atveju negalima užimti kraštutinės pozicijos. Nes kraštutinę poziciją užėmęs niekada negali pretenduoti į derybininko postą. Todėl, matyt, reikia pasižiūrėti, ar tas radikalumas, pragmatiškai žiūrint, mums šiandien yra naudingas. Aišku, Rusija, ypač kai pasižiūri, ką kalba jos politikai, kelia nerimą, tad natūralu, kad mes turime apie saugumą galvoti. Todėl, kaip ir kalbėjau, santykiai su JAV mums yra labai svarbūs. Bet reikia nepalikti visiškai uždarytų durų. Man atrodo, reikia daryti tai, ką daro amerikiečiai ir kitos didelės valstybės – tiesiog kalbėtis bet kokiu atveju.
E.VAREIKIS. Dabar Lietuva, sakoma, visada renkasi tarp JAV ir Europos Sąjungos. Tai neteisinga. Lietuva ne renkasi, bet ji yra Europos Sąjungoje. Jai nereikia kažko rinktis. Kad JAV ir ES interesai kai kur ima nesutapti, pasakysiu – jie šimtu procentų nesutapo nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Bet jie dabar yra labai išryškinami, nes ir JAV, ir Europoje yra politikų, kurie mato savo interesą ir stengiasi tuos nesutarimus išryškinti. Šiaip NATO plotmėje Europos valstybės ir Amerika gana gerai sutaria. O dėl ekonomikos ar prekybos reikia suprasti, kad tu esi konkurentas. Mes, pavyzdžiui, su broliais latviais labai gerai sutariame, kai reikia priešintis Rusijai, bet ekonomikoje esame konkurentai ir nieko čia blogo.
R.PAULAUSKAS: Pasižiūrėkime į JAV pasaulinės ekonomikos kontekste. Štai keletas faktų. JAV biudžeto deficitas yra milžiniškas, chroniškas ir be jokių šansų, kad ta situacija kaip nors pasikeistų ateityje. Užsienio prekybos balansas yra metų metais neigiamas, siekia šimtus milijardų dolerių JAV nenaudai. D.Trampas, atėjęs į Baltuosius rūmus, žadėjo šią situaciją pagerinti JAV naudai, bet nieko jam neišėjo. Padėtį gelbsti skolinimasis. JAV skola šiuo metu yra pasiekusi 27 trilijonus dolerių. Lietuvos skola vienam gyventojui yra daugiau kaip dešimt kartų mažesnė negu vieno JAV gyventojo skola. Štai kokios yra proporcijos. Ta skola yra nebegrąžinama. Viskas dar nežlugo tik dėl to, kad doleris užima dominuojantį vaidmenį pasaulio finansuose. Vyksta nuolatinis niekuo nepadengtų pinigų spausdinimas. Iš esmės JAV išlaiko visas likęs pasaulis. Todėl tokia šalis kaip JAV gali būti mūsų pasaulėlyje tik viena. Kitai tokiai valstybei išlaikyti Žemės planetoje tiesiog nėra resursų. Tą puikiai supranta JAV politikai. Todėl, nors viduje pjaunasi kaip pasiutę šunys, ką mes dabar matome rinkiminėje kampanijoje, tačiau, kai nukreipia savo žvilgsnius į išorę, visi kalba vieną ir tą patį – JAV turi išlikti dominuojančia šalimi. Jie supranta, kad arba Valstijos išlieka pirma ir vienintele tokia valstybe, arba kitu atveju jų gyvenimas keisis iš esmės. Ir įvardija savo priešus, kurie kelia grėsmę jų dominavimui. Šalia smulkesnių priešų, visuomet įvardijama Kinija, kurios BVP, pagal perkamąją galią, jau didesnis negu JAV, ir Rusija, kuri ginkluotės srityje mažų mažiausiai yra tolygi arba arti JAV. Iš čia kyla nuolat auganti įtampa, kuri į savo verpetą įtraukia ir visą likusį pasaulį.
G.JAKAVONIS: Mūsų politika – apie JAV kalbėti arba gerai, arba nieko. Kaip ir apie bet kurią ES sudėtyje esančią valstybę, nors Vokietija, Prancūzija puikiai bendradarbiauja su V.Putino Rusija, kuri yra okupavusi Krymą. Štai mes mokome Ukrainą, Baltarusiją, prisidarydami aibę problemų. O gal ir mums reiktų pradėti elgtis, kaip vokiečiai ir prancūzai, pragmatiškai?
R.PAULAUSKAS: Lietuvoje dominuoja įsimylėjusios mergaitės požiūris į JAV. Kaip žinoma, dažnai įsimylėjusios mergaitės nemato savo meilės objektų jokių neigiamų bruožų. Štai JAV nurodo Vokietijai – galingiausiai Europos Sąjungos valstybei – iš kur ir kaip pirkti dujas ir net neabejoja, kad turi teisę tą daryti, nors patys perka dujas ar naftą ten, kur jiems naudingiau. JAV suteikė sau teisę būti galutiniu arbitru, vertinant rinkimus bet kurioje pasaulio šalyje. Visada jų žodis yra paskutinis – ar tie rinkimai buvo teisėti, ar neteisėti, pripažinti juos ar nepripažinti. JAV prezidento rinkimai yra netiesioginiai. Ten yra dažnas reiškinys, kad prezidento rinkimus laimi ne tas, už kurį balsavo daugiau rinkėjų, o tas, kuris gavo daugiau rinkikų balsų. Beje, D.Trampas pirmą kadenciją taip ir laimėjo: gavo mažiau rinkėjų balsų nei H.Klinton, bet dėl sistemos buvo paskelbtas prezidentu. Pačiose JAV yra galybė rinkiminių pažeidimų, apie kuriuos kalba pats D.Trampas, bet tai nedaro jokio įspūdžio mūsų „įsimylėjusiai mergaitei”. Per pastaruosius metus JAV ne okupavo, bet tiesiog sunaikino keletą pasaulio valstybių. Ir daug kam tai neatrodo smerktina ir niekaip nepaveikia šiltų jausmų JAV atžvilgiu. Tas pats – pinigų klausimu. JAV emituoja be saiko dolerius. Nors Europos Sąjunga turi eurą, bet, pavyzdžiui, tas pačias dujas ir naftą ji perka už JAV dolerius, o ne už savo eurus. Daug kam Lietuvoje tai priimtina ir šitam reiškiniui jau šimtai metų. Lietuva ir visa Rytų Europa seka paskui Vakarus kaip amžinas ir negabus mokinys. Ilga laiką mokytoju buvo Vakarų Europa, o pastarąjį šimtmetį mokytojo vaidmenį mes patys priskyrėme dar ir JAV. Tiek Lietuva, tiek visa Rytų Europa yra savotiškoje savanoriškoje intelektualinėje ir dvasinėje okupacijoje.
Tai dar būtų pusė bėdos, bet štai kas atsitiko pastaraisiais metais. Mes Vakarus, kurie mums susideda iš Vakarų Europos ir JAV, suvokiame kaip bendrą šeimą. Bet problema ta, kad šeima pradėjo skyrybų procesą. Vakarų Europa taip pat yra konkurentas JAV. Mes, kaip tas vargšas vaikelis, šiandien žiūrime, kaip ta mūsų mylima šeima trupa ir barasi tarpusavyje. Dar blogiau – tiek Vakarų Europos visuomenė, tiek JAV visuomenė – skyla į svajoklius ir realistus. Jos pačios paskendo savo vidiniuose neišbrendamuose konfliktuose. Tie konfliktai po truputį persimeta į Rytų Europą ir į Lietuvą taip pat. Tai atsispindėjo ir liberalų pergalėje pastaruosiuose Seimo rinkimuose. Svajokliai keičia baltųjų civilizacijoje viską, kas tik įmanoma. Keičia tai, kas buvo šimtmečiais gyvybinga, griauna pamatus, ant kurių ir buvo pastatyta Vakarų civilizacija. Kas blogiausia – jie mano, kad siekia gero savo šitais pakeitimais, o iš tikrųjų ne svajose, bet realybėje tik atveria vartelius į kelią, vedanti į pragarą.
A.PAULAUSKAS: Akivaizdu, kad Baltarusijoje rinkimai buvo nesąžiningi, neteisingi ir aš juos vertinu kaip nedemokratiškus. Nes jeigu pretendentai arba kandidatai į pretendentus buvo visi uždaryti, areštuoti ir iki šiol laikomi be jokių konkrečių kaltinimų arba tie kaltinimai laužti iš piršto, tai apie kokius sąžiningus rinkimus galima kalbėti. Ir akivaizdu, kad ten taikos nebus, nes žmonės puikiai žino, kas balsavo, kiek balsavo ir kokie tie rinkimų rezultatai. Kitas dalykas, mes kol kas Baltarusijos atžvilgiu irgi politikos neturėjome. Išrinktasis prezidentas lyg ir bandė pradžioj megzti santykius, net turėjo noro susitikti su A.Lukašenka. Dabar mes vėl užėmėm tokią kraštutinę, labai radikalią poziciją. Kiek mums tą poziciją šiuo metu naudinga turėti? Visada, kai tu užimi tokią kraštutinę poziciją, jau negali pajudėti nei į vieną, nei į kitą pusę. Tu jau apsisprendęs ir mes šituo atveju jau bet kokio pokalbio su Baltarusija iniciatyvą turėsime užleisti Latvijai, Estijai, Vokietijai ar kitoms šalims. Baltarusija yra labai jautrus klausimas, todėl svarbu, kad savo veiksmais nepaskatintumėm prie sienos atsirasti Rusijos pasieniečiams. Tai turbūt būtų pats blogiausias mūsų politikos rezultatas.
E.VAREIKIS: Kartais tie, kurie sako, kad su Kinija reikia bendraut pragmatiškai, galvoja, kad jie bus už kinus kažkuo gudresni, kad jie pasinaudos Kinija ir kažką išloš. Taip nebus. Į Kiniją reikia žiūrėti labai atsargiai. Tai yra didelė šalis, kurios interesai nebūtinai yra mums draugiški. Jeigu ji konfrontuoja su JAV, tai niekur nedingsi – reikia rinktis kažkurią pusę. O jeigu kažkas mano, kad galima turėti naudos iš abiejų, tai, manau, iš to nieko gero neišeis.
