Kodėl Aurelijus Veryga netylės

Danutė ŠEPETYTĖ

Nuprotėjusius Seime būtų kam gydyti – Tautos atstovybėje darbuojasi du žinomi psichiatrai. Bėda tik ta, kad demokratijos žaidime ligoniai patys turi rodyti iniciatyvą sveikti, o jie gi, atvirkščiai, išprotinti nori ir kitus, ir kuo greičiau. Bėda ir ta, kad psichiatras konservatorius Linas Slušnys, kaip čia korektiškiau pasakius, gydymo misijai vargu ar tinkamas, nes, tarkime, paskutinis įtartinas dėmuo yra jo pareiškimas esą „Didysis šeimos gynimo maršas” jam asocijuojasi su norvego Breiviko kruvinais darbais. Lieka „valstietis”, buvęs sveikatos ministras dr. Aurelijus Veryga, talpiu žodžiu palydėjęs šio maršo dalyvius. Su juo ir kalbamės.

– Į konservatorių išsakytą kritiką dėl medikų atlyginimų didinimui nepaliktų lėšų, atsikirtote, esą jie serga Alcheimeriu. Esate tikras dėl diagnozės?

– Gal prašoviau, iš tikrųjų, jūs teisi. (Juokiasi.) Gal ir negerai tomis diagnozėmis ar ligų pavadinimais svaidytis. Sutinku, kartais kai kuriuos žodžius reikėtų pasilaikyti sau, bet, žinot, kartais ima ir išsprūsta. O jei kalbėtume apie kontekstą, dabartinė valdžia ir nieko neberanda, ir užmiršta savo skelbtus pandemijos suvaldymo planus.

– Ką pandemijos atžvilgiu ji daro kitaip, nei darėt jūs?

– Nieko. Tik blaškosi kiekviename žingsnyje ir savo blaškymosi priežasčių nepaaiškina visuomenei. Kone kasdien vis girdi pažadus, kurie neišsipildo, arba sprendimus, kurie, švelniai tariant, yra prasilenkiantys su logika, kaip ir dėl to Imuniteto ar Galimybių paso. Sakoma, kad iki 16 metų į barą bus galima eiti be tokio paso, bet į mokyklą – ne, reikės testuotis. Jeigu jau taip aktualu testuoti, tai ta pati logika turėtų būti ir bare, ir mokykloje, ir koncerte. O jeigu ji yra ne ta pati, kyla klausimas, kaip ir kokių konsultantų patarimu priimami tokie keisti sprendimai. Žmonės pradeda nebesusigaudyti, kas, kaip ir kodėl. Nors buvo žadama tartis su visuomene ir daug aiškiau komunikuoti, daroma visiškai priešingai. Žadėjo konservatoriai atnešti kitą kultūrą – tikrai kitą kultūrą atnešė, tik nežinau, ar ji labai gera.

– Pasak premjerės, bus sprendimas, bus ir paaiškinimas.

– Duok Dieve, jei taip būtų. Aš matau kitą keistą tendenciją: Ingrida Šimonytė keliauja po regionus, su žmonėmis kalbasi dėl vakcinacijų, o sveikatos ministro lyg ir nėra. Jis tik papildomus viceministrus į komandą įtraukinėja, o jei prabyla, jo paaiškinimai dažniausiai esti abstraktūs: bus geriau, šviesiau, toliau, greičiau. Kas nesutiktų su pasakymu „stengsimės” – visi stengiasi, bet paaiškinimų trūksta. O premjerei ko netrūksta, tai arogancijos: sulaukusi bet kokio klausimo, į kurį nesugeba atsakyti, ji tiesiog užverda ir pradeda švaistytis frazėmis, pvz., „kam, jeigu ne jums, žinoti; jūs to ir to patys nepadarėt”…Gal ir nepadarėm, bet dabar ir negalim padaryti, nes ji yra premjerė.

– Apskritai ar Vyriausybės veikloje pastebite kokį nors veiksmų, programų, tikslų tęstinumą? Ar apskritai perimamumas Lietuvoje – liūdnas reikalas?

– Per trumpas šios Vyriausybės laikas, kad imtum vertinti, nors porą praktinių dalykų sveikatos apsaugos srityje, o gal net visus tris. Kur kryptis keičiasi iš esmės, jau galėčiau pasakyt. Viena iš tokių sričių, kuri neabejotinai netrukus grįš į viešąją erdvę, yra vaistų kompensavimas: bandoma grįžti prie tvarkos, kuri buvo palanki ne pacientams, o vaistų gamintojams, leidusios jiems susikrauti antpelnius.

Kita sritis, kur sukama į priešingą pusę, yra investicijos. Man pradėjus dirbti sveikatos ministru, SAM pagal ES lėšų panaudojimą tarp ministerijų buvo kone paskutinėje vietoje. Labai daug lėšų buvo nesuplanuota, labai daug nepanaudota. Ir buvo rizika, kad tie pinigai bus perskirstyti kitoms sritims, keliams, dar kažkam, kai sveikatai ir taip pinigų trūksta.

Mūsų Vyriausybė labai atidžiai prižiūrėjo, kad progresas būtų, kad lėšos būtų panaudotos, kad būtų nupirktos reikiamos technologijos (už tai man tenka kentėti iki dabar – už onkologiniams pacientams skirtos įrangos pirkimą iki šiol turiu stumdytis teismuose). Pandemija parodė, kad infekcinių ligų gydymui mums trūksta infrastruktūros.

Buvo suplanuotas infekcinių ligų klasteris, o ką padarė naujoji Vyriausybė – nustūmė jį į 2026 metus, vadinasi, į būsimos Vyriausybės veiklos vidurį. Turint galvoje, kad derinimai, konkursai užtrunka, o konkursų rezultatai Lietuvoje dažnai apskundžiami, infekcinės ligoninės, geriausiu atveju, galime tikėtis 2030-aisiais…

– Jums turbūt tenka atkentėti ir už nuomonę „Politinis korektiškumas mus pražudys”. Ar jums neatrodo keista, kad šiandien tenka aiškinti, kas yra santuoka, šeima, gimtis, lytis, ir, negana to, už tai sulaukti priešiškos reakcijos?

– Žmonės nesupranta, kad politikoje visko niekada negalima padaryti iš karto. Politikoje didesnio tikslo link einama pamažėle, po žingsnelį. Gal tik vienur mums pavyko pajudėt gana toli, – turiu galvoje alkoholio ribojimo priemones, kurių priėmėme gana daug, bet čia greičiau yra išimtis. Tai, kad išsakęs savo nuomonę apie Stambulo konvenciją ir vienalyčių santuokas sulauki priešiškos reakcijos, rodo, kad pirmieji žingsneliai ten link ir Lietuvoje jau nueiti.

Žinoma, daugumai turbūt ir nereikia aiškinti, dauguma žmonių turi ir pajautimą, ir supratimą tokių prigimtinių dalykų, lygiai kaip moteris, kuriai nereikia aiškinti, ką daryti gimus vaikui, – motiniškas instinktas suveikia iš karto. Tačiau yra grupė žmonių, kuriai tiesiog iš gero buvimo norisi pakeisti pasaulį. Ir pasaulyje toli važiuojama šia linkme.

Aš nieko prieš neturiu nė prieš vieną iš homoseksualų, jie su savim gali daryt iš esmės, ką nori, tik, aišku, ne mano sąskaita. Jeigu jie nori gyvent ar kartu miegot – tai jų reikalai, bet, kai pradedama lįsti į pamatinius dalykus, kai kėsinamasi į Konstituciją, kai keliami klausimai dėl vaikų įsivaikinimo ar kai kalbama apie surogatinę motinystę, vieną iš prekybos žmonėmis formų, tai nereiškia, kad turiu nutylėti savo nuomonę šiais klausimais. Juo labiau kad jie susiję su mūsų valstybės sąranga ir jos ateitimi.

Galų gale, aš niekada neslėpiau ir savo religinių pažiūrų, kad esu tikintis, manau, kad demokratijos principas ir yra, jog galiu turėti pažiūras ir galiu jas išsakyti neįžeidinėdamas kitų. Bet čia tik vienas iš aspektų, dėl kurių sulaukiu kaltinimų. Ir anksčiau jų buvo nemažai: dėl alkoholio politikos, dėl narkotikų. Buvo bandoma kituose kontekstuose pavaizduot mane kaip buką draudėją, kuris nieko daugiau nežino, kaip tik drausti, nors tos priemonės mokslu pagrįstos.

– Lietuvoje šitiek profesionalių psichiatrų, psichologų, kodėl jie dažniausiai nutyli mokslu pagrįstas tiesas, kad, tarkime, lyties pakeisti neįmanoma?

– O kas jų klausia? Niekas neklausia. Kur jiems tą pasakyti? Nelipsi gi gatvėje ant bačkos. Jie kultūringi žmonės ir pagaliau taip pat gali turėti įvairių nuomonių. Bet lyties keitimas nėra vien medicininis klausimas.

O kur tie mūsų žmonės, kurie išmano etinius šio reikalo aspektus, kur mūsų filosofai, aiškinantys visa ko prasmes. Juk bandymai keisti lytį nėra vien chirurgijos ar hormonų terapijos sritis, su jais siejasi daug gilesni dvasiniai ir etiniai išgyvenimai. Bet tie žmonės, kurie ima kalbėti tiesą, paprastai sumaišomi su žemėmis. Kas nori būti išvadintas homofobu, fašistuojančiu individu ar breiviku, – niekas nenori.

O gamta tuštumos nemėgsta. Jeigu visuomenėje aktualizuojasi kokia nors problema, kuri yra labai svarbi žmonėms, ir jeigu apie ją neprabyla išprusę žmonės, gebantys kultūringai diskutuot, jų vietą užima tie, kurie nemoka taip elgtis, tiesmuki, kartais grubūs, gal net norintys pasirodyti, susireikšminti ir pan.

– Politinis korektiškumas, Vakaruose tapęs režimu, sakote, mus pražudys. Kodėl?

– Jeigu žmonės, kurie turi savo nuomonę ir gali ją reikšti ne destruktyviais būdais, to nedarys, visuomenėje atsiras radikalių žmonių, kurie situacija naudosis ir dar pačiu destruktyviausiu būdu. Galime sulaukti tokios aštrios visuomenės poliarizacijos, kai vėl išvysime arba kokias nors riaušes, arba kažkokius smurto protrūkius. To nė vienas nenorėtume matyti, bet man dingojasi, kad taip gali nutikti, nes kalbėtojai, kurie turi kitą nuomonę, dažniausiai patyli, o jų vietą užima žmonės, kurie yra labai radikalūs.

Kitas scenarijus, kas gali atsitikti, jeigu visuomenė nesugebės priversti politikų atsižvelgti į jos nuomonę, yra įbrėžtas žmonijos istorijoje, kuomet pasiekus tam tikra prasme klestėjimą, kai jau atrodo žmonėms – tik gyvent ir džiaugtis, pradedama klibint, ardyt civilizacijos pamatus, ir visuomenė susipriešina, valstybė griūva. Jeigu žmonės nebenorės kurti šeimų, nebenorės turėti vaikų, manydami, jog tai nebemodernu, nebemadinga, jų valstybės nebeliks. Lietuvos ir taip neliks, mes – nykstanti tauta, gimstamumo rodiklis neigiamas, bet, jeigu politikų valia bus padaryti šiuos procesus skatinantys sprendimai, išnyksime greičiau.

– Kas žino, gal tokia ir bus „naujos kartos Lietuva”, besiformuojanti Aušrinės Armonaitės galvoje?

– Norėčiau tikėti, kad nebus. Vis dėlto nereikia pervertinti ir Armonaitės, ir visų tų bare politiką darančių žmonių. Nereikia pervertinti to, kad už Laisvės partiją balsavo jaunimas. Nei smerkiu jį, nei stebiuosi: kol mes jauni, visi tikime, kad amžinai gyvensim, kad jūra iki kelių, kad tėvai nieko nesupranta. Bet visuomenė nėra tik jaunimas, už kitas partijas atiduoti vyresnių žmonių balsai sudaro prielaidą šiokiam tokiam balansui. Jis turėtų atsirasti ir turėtų suveikti demokratijos dėsniai.

– Klausimas psichiatrui: kaip išsiugdyti imunitetą politiniam korektiškumui?

– Šiuo atveju su psichiatrija nereikia ieškoti ryšio, nes psichiatrija vis dėlto yra susijusi su ligomis. Negali sakyt, kad visa visuomenė yra ligoniai ir jiems reikia psichiatro patarimo. Bet dėl politinio korektiškumo pasakysiu paprastai : labai dažnai žmonės bijo neracionalių dalykų (neturiu galvoje fobijų, kai sakyk nesakęs „nebijok”) – bendrąja prasme žmonės bijo influencerių, bijo kalbėtojų, kurie moka labai garsiai pasišaipyti iš visų, pasityčioti, kurių nuomonė net ir tiems patiems žmonėms dažnu atveju nėra labai svarbi.

Man, tiesą sakant, įdomu paklausyt, bet nei aš jai pritariu, nei ji man yra kaip argumentas; visų turi paklausyt, būdamas politikas. O kodėl aš turiu įtikti liberalams ar kaip politikas, ar kaip žmogus, kodėl negaliu išsakyti savo nuomonės, kultūringai, nepravardžiuodamas oponentų breivikais ar fašistuojančiais asmenimis ir panašiai.

Žmonės turėtų suprasti, kad geri visiems visada nebus. Žmonės nepagalvoja, kad panašiai galvojančių, kaip jie, tikrai yra ne vienas, ir dažnu atveju pakanka būti nuoširdžiam, kad išgirstum atsaką „ir aš panašiai galvoju”.

Nereikia bijoti turėti savo nuomonę, tiktai nereikia jos reikšti užgauliai, nes tokia maniera gali įvelti ir paprastai įvelia į nesibaigiantį „kraujo keršto” karą, kas labiau įžeis, kas baisiau pasakys ir tada disputas nuslysta fizinių veiksmų link.