Kodėl jie negali statyti gražių vėjo malūnų?

John Horvath

Žalias naujas pasaulis ateina, aktyvistams bandant visuomenei primesti savo eko darbotvarkę. Dabartinė administracija [Jungtinėse Amerikos Valstijose – JAV] pristatė „infrastruktūros“ reformą, kuria siekiama milžinišku greičiu vystyti žaliosios energijos šaltinius. Daugiausia kalba eina apie vėjo jėgaines ir saulės elektrines.

Bet su pastangomis pastatyti žalią naują pasaulį ne viskas gerai. Švarios vėjo energijos lenktynės susiduria su priešpriešiniu vėju, keliančiu grėsmę jų ateičiai.

Atrodytų, šviesiai vėjo malūnų ateičiai jau visko pakanka. Technologijos dar niekada nebuvo taip išvystytos ir turbinos tampa vis efektyvesnės. Vėjo malūnai turi finansinį užnugarį. Žalioji energija yra madingiausias kiekvieno intvesticinio portfelio instrumentas. Vėjo energija populiari, 70% visuomenės pritaria jos vystymui.

Nenorimi vėjo malūnai

Didžiausia modernių vėjo malūnų problema yra ta, kad jie yra bjaurūs. Niekas jų nenori savo kieme. Pernelyg dideli milžinai propeleriai danguje yra nevaizdingi, nervingai triukšmingi ir nenorimi.

Visur aplink JAV bendruomenės atmetinėja vėjo jėgainių projektus. Šimtai vietinių bendruomenių jau pasipriešino gundymui su vėjo pagalba tapti žaliais. Prezidento Bideno 2,3 trilijono JAV dolerių infrastruktūros planas numato „dešimtis tūkstančių vėjo turbinų“. Problema bus ne surasti pinigų, o surasti vietas jų statyboms.

Ironiška, kad kuo labiau valstijoje palaikoma Demokratų partija, tuo ji yra priešiškesnė šiam planui. Pavyzdžiui, Niujorke valdininkai nusprendė vykdyti politiką, nekreipiančią dėmesio į bendruomenių poziciją. Tiek daug bendruomenių pasipriešino vėjo jėgainių projektams, kad Cuomo administracija neseniai priėmė įsaką, leidžiantį valdininkams nepaisyti bendruomenių pozicijos ir išduoti leidimus didelio masto projektams.

Kalifornijoje eko-aktyvistai susidūrė su panašia dilema. Dėl vietinių gyventojų opozicijos dauguma švariosios energijos vystytojų čia nuleido rankas ir nustojo ieškoti naujų vietų vėjo jėgainių projektams. Pokyčių vėjas nepučia ir senatoriaus Bernie Sanderso Vermonto valstijoje, kur turbinų statybos taip pat sustojusios.

Taigi, liberalams sunku praktikuoti tai, ką skelbia. Atrodo, kad kas liečia vėją, jų susirūpinimas aplinka yra karštas (ir stovintis) oras.

Vėjas yra bjauri energija

Materialistiniame pasaulyje žmonės retai renkasi grožį vietoje dolerių. Vis tik vėjo turbinoms paskelbtas verdiktas. Grožis nugali.

Nepakanka, kad energijos produkcija patenkintų fizinius šalies poreikius. Ji taip pat turi prisidėti ir prie sielos poreikių. Vėjo energija nereikalauja santykinai mažų, bet bjaurių praeities gamybinių fabrikų. Bet ji reikalauja statyti didžiulius „miškus“ gamtovaizdį niokojančių triukšmingų malūnų.

Tad energija iš vėjo jėgainių yra bjauri energija be sielos. Ji naikina aplinkos, kurią siekia saugoti, grožį. Kur tik randame vėjo jėgainę, ji slegia savo lėtais, grėsmingais judesiais ir nemaloniu garsu. Jos neįmanoma ignoruoti, nes ji visada yra ir patraukia visų pro ją judančių dėmesį.

Žmonės nenori, kad jiems gadintų vaizdą. Jie nenori gyventi negražiose vietose, todėl kur išdygsta tokie vėjo malūnai, nekilnojamojo turto kainos krenta.

Dėl to niekas nenori šių neproporcingų vėjo mašinų. Žmonės nenori, kad jiems gadintų vaizdą. Jie nenori gyventi negražiose vietose, todėl kur išdygsta tokie vėjo malūnai, nekilnojamojo turto kainos krenta. Lankytojų mažėja, kur negražūs malūnai užtemdo vaizdingą gamtovaizdį. Svetimos mašinos žudo vietinę kultūrą, nes jos visos vienodos ir atmetančios aplink jas gyvenančių žmonių skonį ir idėjas. Nieko nuostabaus, kad daugelyje vietų jie kelia daugiau kontroversijos nei elektra.

Tik didelė valdžia (angl. big government) ir kairė remia monstriškas mašinas, nes jų modernios materialistinės filosofijos mato viską per ekonominę prizmę, mažai tesirūpinančią dvasine dalykų puse. Todėl sekuliarūs sprendimų priėmėjai naudojasi kiekviena proga nukloti Ameriką monstriškais vėjo malūnais, kad padidintų energijos produkciją. Kairėje socializmas yra antimetafizinė ir ateistinė sekta, neigianti bet kokią transcendentinę realybę – tiesą, grožį ir gėrį. Bjaurusis vėjo malūnas, kaip kad sovietinė architektūra, įkūnija jų vulgarią ir egalitarinę gyvenimo filosofiją.

Sugrąžinkime vėjo malūnams grožį

Milžiniškų vėjo turbinų atmetimas veda prie klausimo: kodėl jie negali statyti gražių vėjo malūnų? Kodėl industrija turi būtinai gaminti tokius šaltus, depresiją varančius begemotus?

Net ir bedieviškoje visuomenėje modernusis bjaurumo kultas yra toks nenatūralus, kad žmogaus prigimtis prieš jį sukyla.

Žinoma, statyti gražius vėjo malūnus įmanoma. Garsieji olandų vėjo malūnai buvo meno kūriniai ir išskirtinės inovacijos pavyzdžiai. Senieji malūnai vis dar traukia žmones dėl savo vaizdingo grožio ir žavesio. Jie reprezentuoja žmonijos ir gamtos harmoniją. Jie patenkina tiek kūno, tiek sielos poreikius. Jie suvienija praktiškumą ir dekoratyvumą. Iš tokių sąjungų gimsta kultūra ir vystosi tauta.

Taigi, atsakymas į klausimus peržengia ekonominius svarstymus. Žmonės nenori statyti gražių vėjo malūnų, nes grožis yra abstrakcija, dabarties iškreiptoje vertybių skalėje neturinti jokios vertės. Visuomenė tapo bedieviška ir siekia tik materialinio pasitenkinimo; ji vengia grožio ir gėrio, kurie turi savo tobulą išbaigimą Dieve.

Kad ir kaip būtų, net ir bedieviškoje visuomenėje modernusis bjaurumo kultas yra toks nenatūralus, kad žmogaus prigimtis prieš jį sukyla. Iš tiesų, bent dalis žmonių turi sveiko proto atmesti piktinančias turbinas. Tai viena iš priežasčių, kodėl taip svarbu stengtis, jog vieną dieną vėjo malūnams ir vėl būtų sugrąžintas grožis.

Versta iš: Theimaginativeconservative.org