2024-11-23, Šeštadienis

Kodėl lietuvis emigruoja: žvilgsnis į pusantro šimto metų istoriją

Norbertas Černiauskas – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorius, mokslų daktaras.

lektorius-cerniauskas-500x750Galime konstatuoti, kad kai didžioji Lietuvos gyventojų dalis ėmė save tapatinti su lietuviais šiandienine modernia prasme ir kada jie atgavo laisvę – tai yra buvo paleisti iš baudžiavos, prasidėjo beveik nenutrūkstantis emigracijos procesas iš mūsų šalies.  Taigi, kodėl lietuvis emigruoja: žvilgsnis į pusantro šimto metų istoriją.

1929 m. darbininkų laikraštis „Darbo balsas“ skelbė: „…bet reikia žinoti, kad nedarbas ir emigracija – vienų ir tų pačių reiškinių pasekos.“ Tačiau ar emigraciją tiesiogiai sąlygoja užimtumo problemos, atsakyti nėra lengva. Užsidirbti, atsiskleisti ir realizuotis, o gal tiesiog dirbti – tai galėtų būti pagrindinis klausimas aiškinantis, ar  tarp pagrindinių Lietuvos gyventojų pusantro šimto metų emigracijos priežasčių buvo tik nedarbas ir ekonominis nepriteklius.

Įdomu tai, kad emigraciją 19 a. pabaigoj, iki pat 1940-ųjų galime įvertinti ne tik kaip vieną iš neužimtumo pasekmių,   bet kartu ir priemonę socialinėms problemoms mažinti. Oficialiais duomenimis, tarpukariu iš Lietuvos emigravo apie 100 tūkstančių žmonių. Tai buvo ryškus nuostolis valstybei ir visuomenei. Kita vertus, sutinkame pagrįstų anuometinių nuomonių, kad jeigu ne emigracija, Lietuva dėl gyventojų pertekliaus, nespręsdama kitų problemų, būtų susidūrusi su itin sunkiomis ekonominėmis ir socialinėmis problemomis.

Trečio-ketvirto dešimtmečių sandūroje, plintant pasauliniam protekcinės darbo jėgos politikos bumui, Lietuvoje netgi suvokta ligtolinė emigracijos nauda. Nemaža dalis perteklinės darbo jėgos, išvykusi į užjūrius, amortizavo dalinio neužimtumo pasekmes. Imigrantų darbo vaisiais besidžiaugusioms šalims dėl krizės mažinant arba visiškai užveriant imigracijos kelius, šios politikos rezultatus pajuto ir Lietuva, pradėjusi kalbėti apie  „emigracijos sustabdymo“ pasekmes jos darbo rinkai. Apskritai Lietuvos valdžia, supratusi neigiamą emigracijos reikšmę, tačiau suvokė ją esant mažesne blogybe iš galimų, kadangi Lietuvos ūkio plėtra dar nepajėgė pasivyti gyventojų demografinio augimo. Tai patvirtinta ir pirmąkart aprašant lietuvių emigracijos istoriją žinomame 1936 metų A. Šapokos vadovėlyje: „Ūkiškas Lietuvos gyvenimas yra neišsivystęs, todėl gyventojų prieaugis Lietuvoje pralenkia pragyvenimo šaltinių augimą. Tad daliai lietuvių neišvengiamai tenka emigruoti į kitus kraštus.“ O Kauno darbo birža, reaguodama į emigraciją, dar 1926 metais pareiškė, kad esant dabartiniam Lietuvos ūkio stoviui ir ekonominei krizei, emigracija pageidautina ir reikalinga.

Nepaisant tūkstančių emigrantų, beveik visu nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečiu pasigirsdavo ūkininkų priekaištų dėl to, kad trūksta darbininkų, kurie ypač pratrūko ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Besibaigiant šiam dešimtmečiui net konstatuota, kad šiandien jau daugiau nusiskundimų yra darbininkų stoka negu nedarbu. Kitur skelbta, kad kaime sunku net įsivaizduoti, koks yra darbininkų trūkumas. 1939 m.  šia problema susidomėjo net Valstybės saugumo departamentas, fiksuodamas žemdirbių nuotaikas,  nustatęs, kad šalies ūkininkai netgi pageidautų vyriausybės leidimo „importuoti“ 6 tūkstančius darbininkų iš Lenkijos.

Darbuotojų trūksta, tačiau emigruoja, nes nėra darbo

Kodėl susidarė tokia situacija, kad emigruodavo tūkstančiai, o darbdaviams trūko darbo rankų? Kaip Lietuvos valdžia ir aktyvioji visuomenė ėmėsi šios problemos?

Pirmiausiai abejotina, ar iš Lietuvos galėjo emigruoti visiški bedarbiai. Įvertinus jų ekonominę padėtį, sunku patikėti, kad nedirbantieji galėjo surinkit bent dalį lėšų  kelionei į Amerikos žemynus. Be to, žinoma, kad 1929-1938 metais iš Kauno emigravo beveik 3200 asmenų (iš daugiau nei 33 tūkstančių emigravusiųjų iš Lietuvos), tai yra vienas dešimtadalis visų išvykusiųjų. Tačiau atsižvelgiant į tai kad Laikinojoj sostinėj tuo metu buvo apie ketvirtadalis visos Lietuvos bedarbių, sunku nedarbą įvardyti kaip pagrindinę emigracijos priežastį.  Išvadą dar labiau paryškintų 1928-1929 m. statistika: tais metais iš Lietuvos išvyko atitinkamai 9 ir 16 tūkstančių asmenų. Tad kauniečiai sudarė 18-ąją dalį. Bet prisiminus, kad ketvirtadalis visų bedarbių buvo būtent Kaune, visiškai susieti emigracijos reiškinio su nedarbu negalėtume.

Žinoma, kad absoliučiai didžioji dalis emigrantų nuo pat 19 a. vidurio iki 1940 m. Lietuvą paliko dėl tam tikrų ekonominių priežasčių. Jas konkretizuodami galime pasiremti 1933 m. mūsų agrarininko, žemės ūkio stratego Jono Aleksos tvirtinimu, kad pagrindinė emigracijos priežastis yra pusiau nedarbas ir tingumas, menkas darbo našumas, darbo kultūros stygius. Agrarininkas pateikia paprastą to meto Suvalkijos žemdirbių šeimos pavyzdį.  Kada 3,5 Ha valdanti šešių asmenų šeima nori emigruoti, – natūralu, nes šaltuoju metų laiku neturi ką veikti, nors eiti į darbą į šalia esantį ūkį nenori, užsiimti amatu nesugeba. Kitaip tariant, jos pagrindinis tikslas yra ne ūkiškai save realizuoti, bet už tą patį mechaninį darbą, nesukant sau galvos gauti tiesiog didesnes pajamas. Taigi priežastis yra ne tik ekonominė, bet ir mentalinė.

To paties J.Aleksos teigimu, trečiajame dešimtmetyje susiformavo itin palankus žemės ūkio produktų ir pramonės gaminių kainų santykis Lietuvoje. Tokios palankios progos vargu ar galima buvo tikėtis ateityje. Todėl agrarininkas kvietė kaip įmanoma palankiau išnaudoti susiklosčiusią situaciją ūkininkaujant. Jis pabrėžė, kad mūsų valstietis jau pademonstravo savo vertę, sumanumą ir energiją jam įprastose ūkininkavimo srityse, dirbant ir taupiai gyvenant. Tačiau siekiant geresnių rezultatų Lietuvai ir išnaudojant gerą ekonominę konjunktūrą Europoje, būtina išeiti iš šių ribų ir parodyti išmintį ekonomiškai organizuojantis, greičiau ir pigiau gaminant, kuo daugiau apdirbant žaliavos, suvokiant besikeičiančios rinkos reikalavimus. Tokie mokslininko samprotavimai esant palankioms ūkinėms sąlygoms tapo itin sunkiu ir sunkiai įgyvendinamu uždaviniu, kadangi pobaudžiavinis žmonių finansinis raštingumas, verslumas, pritaikant šiandienines sąvokas, buvęs per menkas. O geriausias sprendimas daugeliui buvo tiesiog emigruoti, o ne ugdyti ūkinį kūrybiškumą. Dėl to nereikėtų kaltinti konkrečių žmonių, dėl to kaltas pobaudžiavinis mentalitetas, buvęs tuomet ir atgijęs sovietmečiu.

Kaip šią problemą sprendė anuometinė Lietuvos valdžia? Trijų ketvirtadalių (gal ir daugiau) lietuvių pobaudžiavinio socioekonominio gyvenimo motto, o kartu ir emigracijos priežastį – valstietišką taupumą, „gaspadoriškumą“, uždarą namų gamybą – ketvirtame dešimtmetyje Lietuvoje besikuriančiam verslui po truputį pavyko pakeisti į gebėjimą skaičiuoti, planuoti pelną ir pajamas ir orientuotis į rinkos poreikius.

Mums stinga gebėjimų

Trečio-ketvirto dešimtmečių sandūroje permąstytas ir švelniai paneigtas darbštaus lietuvio mitas, kurį dar 19 a. pabaigoje paneigė pats Vincas Kudirka, nagrinėdamas emigracijos problemą. Paneigtasis darbštumas buvo siejamas tik su sunkiu darbu, o ne su gebėjimu planuoti ir skaičiuoti. Ketvirtame dešimtmetyje darbštumas imtas sieti ne  tik su mechaniniu darbus, bet ir su pridėtinės vertės kūrimu, verslumu, kūrybingumu ir pasitikėjimu savimi.

Apskritai bandymas įkvėpti lietuvį verslumui traktuotinas kaip viena iš to meto modernizmui būdingų naujovių, skelbiant, kad ir ekonominė nepriklausomybė yra ne mažiau svarbi nei politinė. O ekonominė laisvė ketvirtajame dešimtmetyje traktuota kaip ne iki galo iškovota.  Būtent prasidėjusiais kriziniais metais – ketvirto dešimtmečio pradžioje – galutinai pripažinta, kad Lietuvoje iki tol nejučia įsivyravo nuomonė, kad prekybos amatu užsiimti yra negarbinga, o žemdirbių tauta, neįžengiamuose miškuose begyvendama, atsiliko nuo savo kaimynų prekybos ir amatų srityje, todėl, vėliau iš visų pusių priešų puolamai, jai nepavyko šios svarbios gyvenimo šakos paimti į savo rankas. Nepavyko sudaryti lietuviško prekybininkų ir amatininkų luomo. Anot amžininkų, tai buvusi lietuvių tautai lemiama klaida, kurios palikimą kenčiame mes visi iki šių dienų. Būtent kriziniais metais, 1931-1935 m., verslaujantis (plačiąja prasme) lietuvis ėmė vaduotis iš pobaudžiaviniu laikotarpiu jam prilipdytos šmugelninko etiketės.

Taigi apie 1935-uosius metus išryškėjo kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas ir nekvalifikuotos perteklius, kuris emigravo. 1932 m. Lietuvos prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos visuotinio suvažiavimo metu iškeltos profesinio ir kitokio ugdymo problemos Lietuvos švietimo sistemoje. Situacija iliustruota gana ryškiais pavyzdžiais, nusakančiais, jog Lietuvai reikia ne 7 ar 17 amatų mokyklų, o 700. Ir kad Lietuva turi ištaisyti šią, įvardintą kaip istorinę, klaidą. Greta to siūlyta reorganizuoti ir kuo labiau pritaikyti švietimo sistemą prie valstybės ūkinių reikmių, būsimuosius specialistus rengti daugiau kaip praktikus, o ne teoretikus.

Ketvirtajame dešimtmetyje ypač išplito jaunųjų ūkininkų ratelių judėjimas, namų pramonės idėja, plito įvairūs amatininkystės ir komercijos kursai. 1934 m. atidarytas prekybos institutas Klaipėdoje, plėtėsi aukštesniųjų amatų ir komercijos mokyklų tinklas, ir lietuvio darbštumas įgavo daug platesnes ribas ir formas.  Tai, kuo Aleksa buvo susirūpinęs dar trečiojo dešimtmečio viduryje – žemės ūkio produkcijos prasta kokybe bei mažu produkcijos kiekiu tiek vienam hektarui, tiek valandai, tiek žmogui – buvo įvairiomis priemonėmis skubiai keičiama, įgyvendinama ketvirtajame dešimtmetyje. Vadovautasi senu to paties Aleksos suformuotu šūkiu „Į gamybą ir kūrybą!” Imtasi veiksmų gerinant eksportą, eksportuojamų prekių kokybę bei paties eksporto mechanizmą.

Taigi dėl visų minėtų priemonių ir pokyčių  – švietimo reformos, verslumo skatinimo ir kt. – ir mąstymo pokyčių emigracija ketvirtajame  dešimtmetyje apstojo. Vis daugiau šalies gyventojų, iki tolei gebėję tik mechaniškai daug ir ilgai dirbti, ėmė ir mąstyti. Iki tol tik savo darbo jėgą gebėję parduoti – emigruoti – pamažu plėtė darbo, kaip ūkinio gyvybingumo, pažinimo ribas. Valstiečiai tapo ūkininkais, eksportuotojais, šmugelninkai, perkantys ir parduodantys – sumaniais, verslaujančiais žmonėmis ir panašiai. Vis daugiau pilkos pobaudžiavinės masės ketvirtame dešimtmetyje ėmė virsti į sumanius lietuvius, ūkininkautojus,- taip sakė net A.J.Greimas. Tai mažino emigraciją ir didino visos tautos ūkinį pajėgumą.

Kaip matyti, specialios emigracijos politikos Lietuva tikrai neturėjo. Visa tai tilpo į įvairialypę vidaus ekonominę politiką, kuri natūraliai sprendė emigracijos problemas.

Kalba konferencijoje „Kaip mums išlikti? Ar įmanomas nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų?”

Konferencijos įrašas: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=25035&p_k=1&p_t=162928

 

Reklama

Susiję straipsniai

Karas Ukrainoje. Tūkstantis ketvirtoji (lapkričio 23) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė Kursko kryptis. Kontaktinėje linijoje be pakitimų. Agresoriaus „gynybos“ ministras a. belousov inspektavo pajėgas Kursko kryptyje. Neatmestina, kad...

Blogos naujienos Briuselio elitui: Europos gyventojai ketina reikalauti to, ką Trumpas teikia amerikiečiams

Joe Groganas Visoje Europoje bręsta šokas dėl Donaldo Trumpo perrinkimo ir jo administracijos realybės. Skirtingai nei 2016-aisiais, kai Trumpo...

Lietuviai nesidžiaugia migrantais, išimtis – ukrainiečiai

Pablogėjus lietuvių požiūriui į migrantus, palankiausiai vertinami ukrainiečiai, rodo Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro (IOM Lietuva) užsakymu atlikta...

Kun. Algirdas Toliatas: kviečiu palaikyti maldoje gydytoją Aleksandrą Alekseičiką

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjungos dvasinis palydėtojas kun. Algirdas Toliatas paragino melstis už atleistą gydytoją Aleksandrą Alekseičiką. Skelbiame...