kontrastas.lt
Žlugus pokario liberaliajai tvarkai, tikėtina, kad gali kilti didelio masto konfliktas. Taip gali atsitikti, jei dabartiniai konfliktų židiniai Ukrainoje, Izraelyje, Šiaurės Korėjoje ir Taivane išsiplės ir apims didžiąsias valstybes bei jų įtakos sferas.
Štai kodėl daugelis analitikų teisingai apibūdina Amerikos dalyvavimą šiandieniniuose konfliktuose kaip Vakarų gynybą. Statymai iš tiesų yra dideli, nes bet koks konflikto paūmėjimas kelia grėsmę ne atskiroms valstybėms, o dabartinei pasaulio padėčiai.
Vakarų gynimas
Tačiau kai kurie sluoksniai į karą žvelgia kitaip. Jie abejoja, ar tikslinga ginti Vakarus dabartinėje jų dekadanso būklėje. Jie netgi gali simpatizuoti Irano ajatoloms ir kitiems Vakarų priešininkams, kurie laiko Ameriką „didžiuoju šėtonu“, atsakingu už visą blogį pasaulyje.
Iš tiesų atrodo, kad Vakarų tautos savo globalizuotomis struktūromis, amoralia mada ir dekadentiška kultūra daug prisidėjo prie pasaulio sugedimo. Davoso institucijos visur propaguoja „pabudusių“ (woke) ir aplinkosaugininkų darbotvarkę. Kitos antivakarietiškos valstybės, tokios kaip Rusija ir Kinija, teigia atstovaujančios kultūroms, kurios priešinasi šioms nerimą keliančioms tendencijoms.
Todėl kai kurie klaidingai teigia, kad dėl šio dekadanso negalima ginti Vakarų. Jie mano, kad geriau atsitraukti į izoliacionizmą ir leisti globalizuotai sistemai su jos korumpuotu elitu žlugti.
Visuotinė revoliucija, paliečianti visus
Toks požiūris yra klaidingas, nes ignoruoja tris pagrindinius dalykus, kurie parodo šios didžiosios kovos perspektyvą.
Pirmasis dalykas yra tai, kad visuotinė pasaulinė krizė daro poveikį visam pasauliui. Nei Rytai, nei Vakarai nėra laisvi nuo jos dominavimo. Ji skirtingu mastu atakuoja visas valstybes, kultūras ir sistemas.
Brazilų mąstytojas ir veiklus žmogus profesorius Plinio Corrêa de Oliveira šią krizę pavadino Revoliucija – istoriniu procesu, prasidėjusiu nuo protestantiškosios revoliucijos ir pasistūmėjusiu į priekį su Prancūzijos ir komunistine revoliucijomis. Šiandien ji pasireiškia kaip kultūrinė revoliucija. Jos tikslas – panaikinti visus krikščionybės pėdsakus.
Šią moralinę krizę, giliai glūdinčią šiuolaikinio žmogaus sieloje, skatina išdidumo ir juslingumo proveržiai. Tai visa apimantis maištas prieš Dievą. Šiuolaikiniai globalizuoti tinklai palengvina jos plitimą visame pasaulyje, nepalikdami nė vieno nepaliesto.
Teiginys, kad kai kurie regionai, pavyzdžiui, Rusija, Kinija ar Iranas, yra laisvi nuo šios įtakos, yra iliuzija. Iš tikrųjų moralinė abortų, pornografijos ir paleistuvystės rykštė egzistuoja visur, taip pat ir šiose vietose. Abiejose šių konfliktų pusėse taip pat klesti nereligingumas, egalitarizmas ir nihilizmas.
Taigi į kovą reikia žvelgti šiame kontekste, kai abi pusės yra užsikrėtusios tais pačiais revoliucijos daigeliais, nors ir pasireiškiančiais skirtingais būdais.
Revoliucija nėra Vakarai
Antra, šios Revoliucijos negalima tapatinti su Vakarais. Atvirkščiai, pagrindinis Revoliucijos priešas yra Vakarų krikščioniškoji civilizacija. Ji įsitvirtina pasaulyje dominuojančiose Vakarų struktūrose. Kaip vėžinis auglys, jos ideologiniai daigai užkrečia ir metastazuoja visame pasaulyje.
Taigi tikroji krizė labiau slypi šiose Vakarų struktūrose, o ne Rytų ir Vakarų priešpriešoje. Pasaulis stebi XIX a. filosofijų, tokių kaip socializmas, liberalizmas ir hegelizmas, kurios sunaikino visų tautų – tiek Rytų, tiek Vakarų – sielas, nuniokojimą. Nihilizmas ir „pabudimo“ (woke) idėjos puola ir griauna Vakarų naratyvus, tapatybės sampratas ir socialines struktūras visur, kur tik jų pasitaiko.
Ta pati revoliucija skatina ir kitas kultūras pulti Vakarus. Jos raginamos sunaikinti ne Revoliuciją (tai būtų labai gerai), bet krikščioniškąją civilizaciją, kuriai kadaise taip ryškiai atstovavo Vakarai.
Jei norime, kad pasaulyje vėl įsivyrautų tvarka, visi turi pulti bendrą priešą – šią moralinę revoliuciją. Norint tai padaryti, tikroji kova yra nustatyti ir pasipriešinti radikaliausioms Revoliucijos apraiškoms, kurios tęsia jos griaunamąjį procesą.
Ginti Vakarus – arba tai, kas iš jų liko
Štai kodėl Jungtinės Valstijos turi ginti Vakarus – arba tai, kas iš jų liko. Kol egzistuoja Vakarai kaip idealas, jie kelia grėsmę Revoliucijai.
Vakarai, kaip ideologinė sąvoka, reiškia tautų šeimą, ypač Europoje, kuriai įtaką daro krikščioniškoji moralė ir tikėjimas. Vakarų dinaminės vienybės taškas buvo krikščionybė, vadovaujama Katalikų Bažnyčios. Šios tautos susivienijo aplink mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus asmenį ir Jo Evangelija perkeitė pasaulį.
Tie patys Vakarai sukūrė krikščioniškas institucijas, filosofijas, menus, kultūrą ir buvimo būdus, kurie vis dar gyvuoja kasdienybėje. Dabartinė revoliucijos valstybė siekia šiuos dalykus sunaikinti. Šios socialinės struktūros yra kur kas didesnis Rusijos, Kinijos ir Irano priešiškumo taikinys nei teisingai smerkiamas moralinis nuosmukis, kuris taip pat susiduria su dideliu aktyvistų Vakaruose pasipriešinimu.
Dėl šios priežasties Vakarų šalys turi geresnes sąlygas kovoti su Revoliucija su savo krikščioniškosios civilizacijos likučiais nei antivakarietiškos šalys, kurios kartu su Vakarais nuslopintų ir visus šiuos likučius. Be to, Vakaruose vis dar yra sielų, norinčių kovoti už šiuos idealus, priešintis Revoliucijai ir prašyti Dievo malonės pagalbos.
Kinijos komunizmo, Irano politinio islamo ir Rusijos mistinės valdymo filosofijos sąjunga, pavadinta „Ketvirtąja politine teorija“, yra revoliucinio proceso pažanga. Jos tamsus triumfas keltų rimtą grėsmę kontrrevoliucinei reakcijai.
Todėl Jungtinės Valstijos privalo ginti šią miglotą krikščioniškųjų Vakarų idėją, net ir dabartinę jos irimo būklę. Vakarai išlieka platforma, ant kurios pasipriešinimas, padedamas Dievo malonės, gali būti toliau žadinamas ir maitinamas.
Kol yra bent kiek krikščioniškosios civilizacijos žarijų, kontrrevoliucija gali jas vėl pakurstyti į siautulingą ugnį, atimdama iš revoliucijos bet kokias sąlygas pergalei ir taip užtikrindama grįžimą prie tvarkos.
