Danutė ŠEPETYTĖ
Iškilmingos pogrindžio Lietuvos vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvės valstybės vadovų panteone skirtingai vertinančių partizaninio pasipriešinimo laikotarpį nesuvienijo ir prieštaraujančių pusių nesutaikė. Dr. Jono Basanavičiaus premijos laureatas, archeologas, profesorius Vykintas VAITKEVIČIUS sako mėginantis suprasti, kodėl daugumai žmonių partizanai iki šiol yra svetimi.
– Po to, kai Genocido tyrimo centras paskelbė D.Banionį, S.Sondeckį ir V.Sladkevičių bendradarbiavus su KGB, turbūt rašytojos R.Vanagaitės šmeižtas partizano A.Ramanausko-Vanago atžvilgiu per daug nenustebino?
– Aišku, tai nenustebino. Atminties karuose, o būtent toks karas vyksta tarp Lietuvos ir Rusijos, puolimas prieš Tautos didvyrius yra įprastas. Negalvojau, kad apie tai kalbėsime, nesiruošiau. Kaip tik tada buvau archyve, kai atėjo Vanagaitė, salė nedidelė, mačiau, kaip ji dirbo: čia žvilgt, ten žvilgt, paskui išėjo. Na, sunku tai vadinti istoriniais tyrimais.
– Priminiau šiuos atvejus tik dėl to, kad juose remtasi išimtinai sovietų saugumo dokumentais. Vadinasi, ir partizaninio judėjimo istorija, irgi iš esmės parašyta jų pagrindu, yra neteisinga?
– Ji tikrai nėra tokia, kokią mums norėjo perduoti partizanai.
– Kas jus verčia taip manyti?
– Partizanai rūpinosi, kad išliktų jų kovos sąjūdžio, į kurį mes privalome žvelgti kaip į išplėtotą ir griežtą organizaciją, dokumentai: sąrašai, apyskaitos, įsakymai, pasižymėjimo lapai, – visa, kas liudija save išlaikančios struktūros, be kita ko, iš sukauptų lėšų remiančios tautiečius Sibire ir darančios kitus neįtikėtinus dalykus, apie kuriuos iš esmės niekas šiandien nekalba, veiklą. Ji yra dokumentuota, paliudyta.
Laisvoje Lietuvoje pirmasis partizanų archyvas iš bulviarūsio dugno buvo iškastas bene 1989 m., prie Tytuvėnų. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Visuomeninės dalies, įdomus, vertingas ir, žinoma, labai prastos būklės. Paskui, tuomet įprasta tvarka, nukeliavo ne į restauratorių rankas, o į muziejų. Toks požiūris į partizanų archyvus buvo būdingas turbūt du dešimtmečius. Į Ypatingojo archyvo skaityklą pirmieji partizanų dokumentai pateko apie 1996-uosius, iš esmės tuo pačiu metu, kai partizaninio karo istorija jau baigiama rašyti… Šiomis dienomis archyvui restauratoriai perduos apie 2,5 tūkst. Tauro apygardos partizanų dokumentų. Jų fondas dabar kasmet gausėja. Bet tenka apgailestauti, kad tam tikros archyvų taisyklės apsunkina tyrėjų darbą. Saugumo archyvuose visa, kas buvo parašyta ir išliko, yra padėta ant lėkštutės, sklandu, išrikiuota, aišku, tik mokėk rusų kalbą.
– Ar istorijos apie sodiečius plėšiančius ir žudančius partizanus irgi kyla iš tų pačių saugumo bylų?
– Tokie pasakojimai gyvuoja tarp žmonių. Vieni juos pasakoja sovietinės propagandos, formavusios neigiamą partizano įvaizdį, paveikti, kiti tikėdami žmonių, kurie tuomet dar buvo kūdikiai ar apskritai nebuvo gimę, „liudijimais“. Yra ir trečias atvejis, kai iš tikrųjų partizanai rengdavo karo lauko teismą ir įvykdydavo nuosprendį žmogui, dėl kurio kaltės žuvo vienas ar net keli jų bendražygiai. Kvotos protokolai, liudininkų parodymai, karo lauko teismo nuosprendis ir pranešimas apie jo įvykdymą dedamas į jau minėtus partizanų archyvus – paprastai bidonus, kurie bus paslėpti ir, jeigu laimė lems, bus surasti jau laisvoje Lietuvoje. Iš negailestingo ir skaudaus karo net ir praėjus tiek daug metų didelę naudą mūsų priešai gaudo, nes Tautai vis randasi priežasčių tarpusavyje nesutarti, kaltinti, pyktis.
– Na, dėl A.Ramanausko-Vanago, regis, Tauta vieningai stojo prieš vieną priešą, bet jau dabar galima išgirsti intelektualus kalbant, kad radosi naujas garbinimo objektas, o jiems nereikia stabų…
– Nemanau, kad A.Ramanauskas-Vanagas tampa stabu. Tačiau esame liudininkai, kaip atsiranda mitas. Nėra šalies, nėra tautos be mitų.
– Mitai turbūt tik sustiprina santykį su istorija?
– Mitai yra labiau žmonos tema (dr. Daiva Vaitkevičienė – lietuvių mitologė – red. past.), jinai turbūt dabar pateiktų Dariaus ir Girėno pavyzdį. Kodėl jų pasakojimas – mitas? Jau lakūnų laidotuvių dieną išryškėjo ne taip suprasta lakūnų skrydžio prasmė: jie siekė geografinio atradimo (naujo oro pašto kelio per Atlantą), o mes iškėlėme Lietuvos garbės ir pasiaukojimo šūkį. Kažin ar galėjo būti kitaip? Dariaus ir Girėno mitas teigia drąsą, pasiaukojimą už Tėvynę – tai aukščiausio lygio vertybė, nes ką daugiau žmogus gali duoti, nei paaukodamas savo gyvenimą, savo gyvybę ant Tėvynės aukuro.
– A.Ramanausko palaikai iškilmingai palaidoti Valstybės vadovų panteone. O kaip dėl Jono Žemaičio, kuris, jei neklystu, pati ryškiausia partizaninio karo figūra?
– Deja, J.Žemaičio palaikai buvo sudeginti Maskvos kalėjimo krematoriume. Jų neatrasime. Nijolė Gaškaitė jautriai pabaigia savo knygą: „Per dūmus, per pelenus J.Žemaitis grįžo į žemę, į bendrą nežinomą Lietuvos partizanų kapą“.
– Ar pogrindžio Lietuvos prezidentas nenusipelno simbolinio antkapinio paminklo panteone?
– Be mažiausios abejonės, taip. Tačiau užtruks, kol jis bus įrengtas. Prieš metus skaičiuodami gatvėvardžius Lietuvoje, padarėme išvadą, kad mūsų partizanų vadai, 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarai, dar nėra sugrįžę į istoriją, į mūsų sąmonę. Štai 2010 m. Vyriausybės atstovas apskrityje dar skundė Raseinių r. savivaldybės sprendimą suteikti gimnazijai prezidento J.Žemaičio vardą. Nes pavadinimai turi būti lakoniški, aiškūs ir juose reikia vengti nebūtinos informacijos… Negaliu nepaminėti šakiečio Aleksandro Grybino-Fausto, dar vieno iš aštuonių mūsų partizanų signatarų. Jis ne tik mokytojas, ne tik jo tėvas mokytojas, sesuo mokytoja, jisai net gimęs senajame Lukšių mokyklos pastate, kuris stovėjo dabartinės gimnazijos vietoje. Ir jūs manote, kad tai daro kam nors įspūdį? Nuo 1960 m. mokykla, dabar jau gimnazija, turi skulptoriaus Vinco Grybo vardą. Ir tokių pavyzdžių Lietuvoje daug. Kodėl kreipiam mintis į kūrybą ar meną, kas, suprantama, yra gražu, bet ar ne laikas kartu su kūrėjais ugdyti kovotojus už mūsų brangiausias vertybes, už Lietuvą Tėvynę?
– Kokiomis akimis jūs, Laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio dalyvis, žiūrite į numatomą statyti paminklą partizanams Lukiškių aikštėje?
– Skaudus klausimas. Nesusikalba kartos, nesusikalba politikai, menininkai. Apmaudžios klaidos, rengiantis konkursui ir jį skelbiant.
– „Bunkerio“ sieną, kurioje ketinama surašyti partizanų slapyvardžius (ne pavardes!), turbūt derėtų vadinti „užmaršties“ siena?
– Ir taip, ir ne. Slapyvardžiai reiškė naująją miškan išėjusių kovotojų – partizanų tapatybę. Mėginu suprasti, kodėl daugumai žmonių partizanai iki šiol yra svetimi, kas tai lemia? Matyt, priežastys gilesnės nei vien sovietinės propagandos išplautos smegenys. Akivaizdu, kad partizanai priversti pakeisti tapatybę: kovotojai išeina iš namų, palieka šeimas, prisiekia (tai naujas jų krikštas) ir įsijungia į tokių pačių jaunuolių, vyrų būrius. Iš senosios tapatybės lieka vien giliai giliai paslėptas krikšto vardas (jis galės būti prisimintas per vardines). Visa kita pamirštama, net negali būti minima, nes ir patys, ir artimieji skaudžiai nukentės. Liūdniausia, kad užsitęsus karui partizanai niekada nebesugrįžo į namus. Jeigu karas būtų buvęs trumpas, partizanai būtų sugrįžę iš miško kaip didvyriai. Likimas lėmė kitaip: žūtis, sužeidimai, areštai, lageriai. Išlikę gyvi partizanai nei sovietmečio dešimtmečiais Lietuvoje, Latvijoje ar Karaliaučiaus srityje, kur buvo priversti apsigyventi, nei laisvoje Lietuvoje niekuomet nebuvo iki galo suprasti, išklausyti, priimti. Nes mūsų patirtys skirtingos, o kitados atsivėrusi praraja per gili.
– Kitąmet minėsime Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracijos 70 metų sukaktį. Tiesa, kad jos tekstą parašė teisės daktaro vardą Sorbonoje gavęs partizanas Alfonsas Vabalas, režisieriaus Raimondo Vabalo tėvas?
– Dr. Dariaus Juodžio pradėtą tyrimą su bendražygiais tenka tęsti ir galiu tvirtinti, kad tai tiesa. Toji deklaracija turėjo būti pasirašyta apie 1947 m. birželio 14 d. Kaune, Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio vadovybės posėdyje, minint septintąsias Lietuvos okupacijos metines.
– Kuo ši Deklaracija ypatinga mūsų istorijai?
– Visose šalyse, kurios kada nors išgyveno okupaciją, visada kildavo pasipriešinimas. Kuo išsiskiria Lietuvos partizanai? Jie buvo lyg ginkluoti politikai ir tiktai Lietuvos partizanai, kaip savo laiku prancūzai kovoje prieš nacius, priėmė valstybinius politinius dokumentus. Mūsiškiai yra tie ypatingi partizanai, kurie ne šiaip priešinasi, bet ant senų pamatų siekia sukurti naują laisvą demokratinę valstybę. J.Žemaitis nebuvo pirmasis, tvirtai laikęsis nuostatos (jos laikėsi ir vadai prieš jį), kad partizanai ne tik ginkluoti kovotojai, bet ir politikai, ginklu kovojantys už vertybes, kurios turės būti įdiegtos, įtvirtintos. Ir ši Deklaracija – tikras stebuklas! Daugybę kilometrų slapta iki Radviliškio (1949 m. vasario 1 d. jie susitiko būtent prie Radviliškio buvusiame Daujočių kaime) sukorusius partizanų vadus lydėjo tikra Laimė. Po susitikimo visi laimingai sugrįžo į savo sritis, taigi tą sudėtingą kelionę pakartojo! Stebina partizanų priimto dokumento gylis. Tai lyg Konstitucijos santrauka, atsigręžiant į pačią pradžią, į Steigiamojo seimo laikus. Tam, kad vėl iš naujo galėtume eiti nepriklausomos Lietuvos keliu.
– Deklaracija pasirašyta 1949 metais, galima sakyti, partizaninės kovos vidukely, kai ginkluoti politikai, anot jūsų, jau turėjo matyti, kaip žmonės susigyvena su nauja valdžia ir ką žada ateitis.
– Dar nedrįsčiau taip sakyti. Nors jau buvo aišku, kad trečiasis pasaulinis karas, kurio pradžioje taip laukė partizanai, greitai nekils. Čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad didžioji partizanų kova buvo ne susirėmimai ir mūšiai, o kova už žmonių sąmonę ir protą, – tai buvo iš esmės ideologinė propagandinė kova su melo ir blogio imperija, kuri jau plovė smegenis tiems, kurie dar buvo likę Lietuvoje (nenužudyti, neareštuoti, neištremti). Partizanų vadovybė neabejotinai sekė pasaulio įvykius, skaitė okupanto leidžiamą spaudą ir tuoj pat savo leidiniuose, atsišaukimuose reaguodavo į jos turinį, – didžiausioje nelaisvėje ji buvo laisvoji spauda.
– Viename straipsnyje uždavėte klausimą: Lietuvos partizanų pasipriešinimas yra pergalė ar pralaimėjimas…
– Vienareikšmiškai pergalė. Įsivaizduokite: mažas bunkeriukas Kalesninkų miške, Alytaus krašte. O apylinkės koks grožis, kokia panorama, tekančios ir besileidžiančios Saulės vaizdas. Ir čia, šiame bunkeriukyje, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas į dienoraštį įrašo garsiuosius žodžius: „Na, ir kas gi mus nugalės, jeigu mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjom ir mirtį“.
