Kuo griežtesnė bausmė, tuo geriau. Ir jokio gailestingumo. Tokios nuotaikos dažnai lydi mūsų visuomenę, kalbant apie susidomėjimą keliančias rezonansines bylas. Užuot galvojus, ką reikėtų keisti valstybėje, kurioje nusikaltimų būtų mažiau, viešojoje erdvėje masiškai pasipila neapykanta: žmonės skuba kuo greičiau nuteisti vieni kitus. Kodėl? Iš kur mūsų visuomenėje atsiradęs „kraujo praliejimo“ troškimas ir kaip nuo to gydyti? Apie tai – pokalbis su teisininku, Lietuvos kriminologų asociacijos vadovu dr. Algimantu Čepu.
Esate kriminologas – ką tiria šis mokslas ir kokia jo esmė?
Tai mokslas ne tik apie nusikaltimus. Kriminologijos samprata nuolat plečiasi. Klasikinis supratimas buvo koncentruotas tiktai į nusikaltimus ir valstybės atsaką į juos. Dabar kriminologijos mokslas kelia klausimus ne tik apie nusikaltimo sampratą, bet ir apie įvairų visuomenės ir valstybės normų neatitinkantį asmenų elgesį: kaip valstybė ir visuomenė reaguoja į tai ir kokie veiksniai skatina tų normų nesilaikyti. Pavyzdžiui, judėjimas #MeToo. Neaišku, ar visi pastaruoju metu viešumoje minimi seksualinio priekabiavimo atvejai atitinka Baudžiamajame kodekse pateikiamus apibrėžimus, tačiau pats reiškinys jau patenka į kriminologijos tyrimo lauką, nes kalba eina apie tam tikrą kriminogeninį užtaisą turinčius veiksnius visuomenėje.
Kuo ypatingas mūsų visuomenės atsakas į nusikalstamą elgesį? Ar Jums nesusidaro įspūdis, kad nemažai žmonių, net ir nežinodami visų aplinkybių, skuba kuo greičiau nuteisti vieni kitus, nutaria, kurie asmenys yra neabejotinai kalti, o kurie – aukos?
Mūsų visuomenėje šis požiūris yra ganėtinai primityvus, supaprastintas. Dominuoja pyktis, kuris dažniausiai kyla iš baimės, nesaugumo. Visuomenė jaučiasi nesaugi dėl daugelio dalykų. Nusikaltimai tėra vienas ir ne pats svarbiausias iš nesaugumo šaltinių, mat daug žalos iš tiesų kyla dėl kitų socialinių problemų: alkoholizmo, įvairių priklausomybių, socialinės atskirties, nepasitikėjimo vieni kitais. Reakciją į nusikaltimus galima suvokti kaip kanalą, per kurį visuomenė artikuliuoja savo nesaugumą, baimes, iš to kylantį pyktį viskam aplink.
Akcentuojate mūsų visuomenėje įsitvirtinusią pykčio emociją. Daug kas pasakytų, kad pyktis beveik visada susijęs su mūsų pačių patirtomis neteisybėmis, skausmu, galų gale – skaudžia valstybės istorija, kuri skatina keršto troškimą. Ar tai tiesa? O gal toks supratimas nėra teisingas?
Sunkūs istoriniai įvykiai ir transformacijos turi įtakos visuomenės nuotaikoms. Vienos valstybės susidūrė su skaudžiais nacionaliniais išgyvenimais seniau, Lietuvos atveju tai vyko ne taip seniai. Visgi negalėčiau sakyti, kad dėl visko kalta netolima istorinė patirtis. Turbūt mūsų visuomenėje daug ką lemia ne vieną amžių trukusi valstietiška, patriarchalinė, baudžiauninko, t. y. beveik vergo, pasaulėžiūra. O baudžiauninko pasaulėžiūra – tai per tūkstančius metų susiformavęs požiūris į valdžios institucijas kaip į svetimus, kaip į priešus, išnaudotojus.
Paradoksalu, kad Abiejų Tautų Respublikos laikais išsiskyrėme tam laikmečiui nebūdinga tolerancija. Dabar yra atvirkščiai: daug nepasitikėjimo, mažai socialinio solidarumo, empatijos. Jeigu apie kitą žmogų dar ir garsiai pasakoma, kad jis yra blogas, padarė kažką blogo, visuomenė net nesvarstydama jo veiksmą sutapatina su juo pačiu. Kitas žmogus tiesiog tampa blogiu, o blogį visada reikia naikinti.
Pagal įkalintų asmenų skaičių 100 000 gyventojų Lietuva užima antrą vietą
Europoje ir pirmauja Europos Sąjungoje*.
1. Rusija
2. Lietuva
Nors visuomenė dažnai tikisi kuo griežtesnių bausmių (įkalinimo), Europoje vyraujančios tendencijos rodo, kad stengiamasi eiti priešingu keliu. Todėl ir Lietuvos teismai, atsižvelgdami į bylos aplinkybes, pirmiausia stengiasi skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, t. y. esant galimybei bausmės tikslą stengiasi pasiekti kitomis priemonėmis.
*Remiantis Europos Tarybos kriminalinės statistikos 2015 m. duomenimis (klausimynas SPACE I).
Žiniasklaida eskaluoja įvairius kriminalinius įvykius, nelaimes. Natūralu, kad visuomenė į tai reaguoja – pastebėjus neteisybę, pasipila negatyvūs komentarai, reikalaujama prasikaltusiųjų ir nusikaltimui kelio neužkirtusių pareigūnų atsakomybės. Ką rodo tyrimai – ar nusikaltimų skaičius Lietuvoje auga, o patys nusikaltimai žiaurėja?
Pirmiausia reikia pasakyti, kad jau daugiau nei dešimt metų visų sunkių nusikaltimų mastas mūsų šalyje mažėja: gerokai mažiau nužudymų, sunkių sveikatos sutrikdymų, plėšimų. Pavyzdžiui, 2005 m. Lietuvoje buvo registruota 390 nužudymų, 2017 m. – 129 nužudymai, triskart mažiau. Tad mes tikrai gyvename gerokai saugiau nei prieš dešimt ar penkiolika metų. Antra, kartais žmogui tik atrodo, kad anksčiau viskas buvo geriau, negu yra dabar. Toks vertinimas atsikartoja iš esmės visose apklausose, tiriant įvairių pasaulio valstybių gyventojus. Jeigu respondentui užduosi klausimą, kaip jis gyveno prieš dešimtmetį, daugelis atsakys, jog kažkuriuo pažiūriu jie gyveno geriau. Juk buvo jaunesnis, sveikesnis, gražesnis ir visaip kitaip laimingesnis.
Kitas dalykas, nusikaltimų pobūdis tikrai nežiaurėja. Vilniaus universitetas ir Lietuvos teisės institutas šiais metais baigė tyrimą apie nužudymų ypatybes Lietuvoje 2005–2015 m. Drąsiai galima apibendrinti, kad mokslininkai nerado jokių indikacijų, įrodančių, jog anksčiau tirti nusikaltimai buvo mažiau žiaurūs nei šiandien.
Nepaisant to, žiniasklaidos priemonėms patogu susikoncentruoti ties sensacingais ir šokiruojančiais atvejais. Jos jaučia, kurios naujienos greičiau priimamos. Jei niekas nenubaustas, visuomenė nerimsta, formuojasi gausesnė skaitytojų auditorija.
Mano galva, vertėtų nepamiršti ypatingos žiniasklaidos atstovų socialinės misijos ir atsakomybės. Negalima reikalauti, kad žurnalistai pateiktų visuomenei po penkiasdešimt procentų pozityvių ir kriminalinių naujienų, tai paprasčiausiai neįsivaizduojama modernioje, demokratiškoje valstybėje. Tačiau kai pasigendama apgalvotų tekstų, ieškoma vien šiurpiai skambančių, nieko bendro su realybe neturinčių antraščių, visuomenei formuojamas aukos pojūtis – aš esu auka, esu nesaugus, aplink mane daug blogų žmonių, todėl kitas žmogus man pavojingas. Žiniasklaidai trūksta savo socialinės misijos suvokimo, o juk būtent šia misija ir yra grindžiamos žiniasklaidos nepriklausomumo garantijos. Galiausiai tai sukuria nepagrįstą keršto troškimą, bet tai tikrai nėra teisingumas.
Ar tikslu teigti, kad kriminalų rubrika ypač įdomi tik Lietuvos visuomenei, ar tai taikytina ir kitoms pasaulio valstybėms?
Nežinau, nesu su tuo susidūręs. Bet įdomu tai, kad kriminalinėmis naujienomis ypač domisi mūsų vyresniosios kartos atstovai. Sparčiai senstant visuomenei, prie to atitinkamai prisitaiko ir žinių pasiūla. Kad būtų lengviau pamatyti bendrą vaizdą, palyginkite, kiek apie nelaimes ir nusikaltimus rašoma socialinėse medijose ir kiek tokių naujienų atsiduria tradiciniuose žiniasklaidos šaltiniuose.
Negatyvius komentarus internete taip pat daugiau rašo vieniši senyvi žmonės, kuriems
tai tiesiog būdas būti išgirstiems. Jaunimas kriminalinių naujienų nesureikšmina nužudymų ypatybes Lietuvoje 2005–2015 m. Drąsiai galima apibendrinti, kad mokslininkai nerado jokių indikacijų, įrodančių, jog anksčiau tirti nusikaltimai buvo mažiau žiaurūs nei šiandien.
Nepaisant to, žiniasklaidos priemonėms patogu susikoncentruoti ties sensacingais ir šokiruojančiais atvejais. Jos jaučia, kurios naujienos greičiau priimamos. Jei niekas nenubaustas, visuomenė nerimsta, formuojasi gausesnė skaitytojų auditorija.
Mano galva, vertėtų nepamiršti ypatingos žiniasklaidos atstovų socialinės misijos
ir atsakomybės. Negalima reikalauti, kad žurnalistai pateiktų visuomenei po penkiasdešimt procentų pozityvių ir kriminalinių naujienų, tai paprasčiausiai neįsivaizduojama modernioje, demokratiškoje valstybėje. Tačiau kai pasigendama apgalvotų tekstų, ieškoma vien šiurpiai skambančių, nieko bendro su realybe neturinčių antraščių,
visuomenei formuojamas aukos pojūtis – aš esu auka, esu nesaugus, aplink mane daug
blogų žmonių, todėl kitas žmogus man pavojingas. Žiniasklaidai trūksta savo socialinės
misijos suvokimo, o juk būtent šia misija ir yra grindžiamos žiniasklaidos nepriklausomumo garantijos. Galiausiai tai sukuria nepagrįstą keršto troškimą, bet tai tikrai nėra teisingumas.
Pamėginkime įsivaizduoti, kas nutiktų, jei teisingumo vykdymas atitektų tik į visuomenės rankas?
Žinote, aš nepripažįstu termino „linčo teismas“, nes vienas dalykas yra pašnekėti,
kitas – imtis realių veiksmų, darančių blogį kitam. Nors visi mes turime teisę į
teisingumą, jog padaryta žala būtų kiek įmanoma atlyginta, nesu tikras, kad mūsų
visuomenė pasiryžtų linčiuoti tikrąja to žodžio prasme. Štai ne viename kriminologiniame
tyrime buvo klausiama gyventojų, kokią bausmę jie skirtų nusikaltėliui, pavyzdžiui,
pavogusiam automobilį. Surenkami duomenys parodydavo, kad žmonės nusiteikę gana
griežtai ir nori bausti žiauriai. Tiesa, su tais pačiais respondentais tiesiog pakalbėjus apie
tai, kodėl jie skirtų būtent tokias griežtas bausmes, ir iš naujo jų paklausus, kokią
bausmę visgi skirtų, vertinimai būdavo gerokai švelnesni.
Pereikime prie teisingumo ir gailestingumo santykio. Neretai pabrėžiama, kad auka visada nori tik teisingumo, o nusikaltėlis – gailestingumo. Kaip sugrąžinti nusikaltusį žmogų į visuomenę, pagerinti nuteistųjų gyvenimo standartus, regis, kalba visi, bet ar pakankamai dėmesio skiriama aukoms?
Dėmesio aukoms iš tiesų dar neužtenka. Lietuvoje dominuoja suvokimas, kad pagrindinis aukos interesas kiekvienoje byloje yra pasiųsti nusikaltėlį už grotų. Taigi pagal mūsų įstatymus į nukentėjusiuosius visų pirma žiūrima kaip į žmones, turinčius pareigą būti nukentėjusiaisiais, privalančius vykdyti nukentėjusiojo funkcijas, pavyzdžiui, pateikti teismui reikalingus duomenis, liudyti baudžiamajame procese.
Kalbant apie teisingumą reikia pasakyti, kad yra dar vienas labai svarbus komponentas. Nusikaltimo aukai turi būti teikiama visokeriopa parama siekiant padėti atsigauti po fizinės, seksualinės, emocinės ar psichologinės žalos, ekonominių nuostolių. Dar 2012 m. Europos Sąjunga priėmė Nusikaltimų aukų teisių direktyvą, kuri ir įtvirtina ypatingą valstybės dėmesį, paramą bei apsaugą nusikalstamų veikų aukoms. Ši ES direktyva turėjo būti įgyvendinta Lietuvoje iki 2015 m. pabaigos, tačiau toli gražu ne visi teisiniai instrumentai jau gerai veikia. Kiek geresnė situacija kalbant apie smurto artimoje aplinkoje aukas. Iki šiol daugiausia šioje srityje pasiekia ne valstybė, bet nevyriausybinės iniciatyvos, pavyzdžiui, Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, dabar šioje srityje pradeda aktyviau dirbti Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras.
Pažvelgus į Europos teismuose vyraujančias tendencijas akivaizdu, kad senajame žemyne ne tik daugiau dėmesio skiriama aukoms, bet ir baudžiamoji politika pastebimai švelnėja. Tuo tarpu Lietuvoje susidaro įspūdis, kad iš įstatymų leidėjo pusės draudimų tik daugiau, o bausmės griežtėja. Kokią žinią įstatymų leidėjas siunčia visuomenei?
Bausmių griežtinimas pasitelkiamas tada, kai stokojama išteklių ir gebėjimų spręsti problemas. Tada tiesiog į įstatymą įrašoma kokia nors gražiai skambanti formuluotė, tam tikra teisinė „abrakadabra“ ir bandoma save įtikinti, kad taip problema bus išspręsta.
Žinoma, yra nusikaltimų, kurių atžvilgiu bausmių griežtinimas veikia. Tai vadinamieji racionalaus pasirinkimo nusikaltimai, kuriuos darydami žmonės apgalvoja ir bausmės riziką: ekonominiai, finansiniai nusikaltimai, nusikaltimai valstybės tarnybai. Tačiau jų yra mažuma. Blogiausia, kai griežtinant atsakomybę už tokius nusikaltimus sugriežtinamos bausmės visiems, pavyzdžiui, kai dėl per mažų bausmių už kelias dešimtis korupcinių nusikaltimų pernai buvo iš viso atsisakyta bausmės vykdymo atidėjimo padariusiems sunkius nusikaltimus, arba kai penkiolika kartų padidintos baudos, šitaip paliečiant tūkstančių teises ir interesus.
Ką daryti, kad visuomenė kuo mažiau trokštų savavališko teisingumo, žiaurumo, linčo teismo?
Pirmiausia teisėsaugos institucijoms reikėtų kuo mažiau sureikšminti visuomenės emocijas,
nes tikrasis teisingumas yra apmąstytas, o ne jausmų lemiamas sprendimas. Švaistymasis
įvairiausiomis bausmėmis ir kalėjimais niekada nedavė ir negali duoti pozityvių rezultatų.
Tiesiog kiekvienas teisėsaugos sistemoje dirbantis žmogus turi atlikti savo pareigas tinkamai, bylos ir toliau turi būti nagrinėjamos objektyviai ir, kiek įmanoma, sparčiai. Turime suprasti, kad demokratinėje valstybėje būtent teismui tenka užtikrinti žmogaus teises bei pagrindines laisves, o tai gali padaryti tik nepriklausomi, nevaržomi ir, žinoma, nuo viešosios nuomonės poveikio apsaugoti teisėjai.
teismai.lt
