Kokie vėjai suka sisteminės žiniasklaidos melų malūno sparnus

Gediminas JAKAVONIS

Pastaruoju metu pasitikėjimas medijomis pasiekė rekordines žemumas. Neatsitiktinai vis dažniau pasigirsta raginimai ignoruoti sisteminę žiniasklaidą, brukančią mūsų visuomenę skaldančias ideologijas ir einančią prieš savo Tautą.

Piketuotojai ne kartą ragino nacionalį transliuotoją nutraukti homoseksualų propagandą.

Apie tai, kam tarnauja sisteminė žiniasklaida, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo savo mintimis sutiko pasidalinti žurnalistai Rūta JANUTIENĖ, Valdas VASILIAUSKAS, profesorius Gediminas MERKYS bei Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas BUDNIKAS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kiekvieną rytą per televizijos kanalą LRT žiūriu žinias, vakare stebiu, ką transliuoja LNK, TV3, „Lietuvos ryto” televizijos žinių laidos, važiuodamas automobiliu klausausi žinių per ,,Lietaus”, „M-1″ arba ,,Radiocentro” kanalus ir susidariau vaizdą, kad visur vyrauja viena „teisinga” nuomonė. Tą patį galėčiau pasakyti apie nemažai laikraščių, socialinių tinklų. Tai kas gi vyksta Lietuvos žiniasklaidoje?

R.JANUTIENĖ: Apie tai, kas vyksta Lietuvoje, jūsų išvardinta žiniasklaida nepraneša. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl jau beveik pusė televizijos auditorijos į jūsų klausimą atsakymo ieško jutube, socialiniuose tinkluose. Ir jeigu įstatymai draustų valdžiai ir verslui pirkti žiniasklaidos turinį, tai sisteminė žiniasklaida ,,užsilenktų” per savaitę. Tačiau įstatymai ir vadinamoji savireguliacija (inspektoriai, komisijos ir pan.) negina skaitytojo ir žiūrovo nuo manipuliavimo jo nuomone, elgesio paveikimo, skleidžiant melagingą, tendencingą, neretai ir šmeižikišką informaciją netgi per žinias.

,,Žurnalistai” pasirašinėja savo pavardėmis viešųjų ryšių agentūrų pranešimus, nepakeitę nė vieno kablelio. TV, radijas ir naujienų portalai kalba interesų grupių tekstais. Auditorija yra tik prekė, tačiau netgi jos dydis jau nelemia finansinių išteklių pasiskirstymo tarp žiniasklaidos „organų”. Viešųjų ryšių „kontoros” pačios steigia tariamus laikraščius, kuria propagandines laidas, prodiuseriai turi propagandines kontorėles. Nenuostabu, kad propagandos prigaminama ypač daug. Laimei, ji yra gaminama taip netalentingai, kad žiūrovai bėga. Sisteminės žiniasklaidos auditorija per kelerius metus sumažėjo perpus.

Taigi, trumpai kalbant, viešoji erdvė persikraustė į internetą. Tai savaime nėra nei blogai, nei gerai. Internete auditorija jau pati turi dirbti darbą, kurį už ją atlikdavo redakcijos, t.y. atsirinkti, kas svarbu, o kas ne taip svarbu.

V.VASILIAUSKAS: Tai prasidėjo S.Daukanto aikštėje įsitaisius Daliai Grybauskaitei. Prezidentė nepriklausomoje Lietuvoje atnaujino okupacijos laikų madą, kai žiniasklaidos vyriausieji redaktoriai kas savaitę privalėjo rinktis LKP CK, kur iš LKP CK Agitacijos ir propagandos skyriaus vedėjo, o svarbesniais atvejais – ir iš LKP CK sekretoriaus ideologijai, gaudavo nurodymus, taip pat ir pastabas dėl padarytų klaidų.

Panašius pasitarimus pradėta rengti ir prezidentūroje, kur D. Grybauskaitė arba jos patarėjai (Daiva Ulbinaitė ir kt.) instruktuodavo lojalių žiniasklaidos priemonių vadovus ir „patikimus” žurnalistus. Jiems būdavo nurodoma, ką palaikyti, ką kritikuoti arba ką nutylėti. Taip buvo formuojama viena „teisinga” nuomonė. Per dešimtmetį susidarė „dvaro žurnalistų” ratas, kuris dalijasi informacija, palaiko vienas kitą, derina veiksmus, vyrauja viešojoje erdvėje iki šiol. Tai, ką vadiname lietuviškos žiniasklaidos meinstrymu, susicementavo per D.Grybauskaitės valdymo dešimtmetį.

G.MERKYS: Vakarų pasaulis dar visai neseniai buvo santykinai laisvas. Ir medijos, kurios funkcionavo rinkos, politinės konkurencijos bei pliuralizmo sąlygomis, buvo santykinai laisvos. Sąjūdžio metu būtent į tą laisvą pasaulį ir veržėmės. Tada dar nesupratome, kad tas pasaulėlis skęsta. Prie anuometinės Vakarų laisvės labai prisidėjo medijos. Iki tol, kol visko į savo rankas nesusėmė sutelkta globalistinė gauja, esanti aukščiau bet kokio turto, aukščiau nacionalinių valstybių.

Šitoji supergalingųjų grupė negali išeiti viešumon ir sakyti: visi didieji pinigai, visa galia yra mūsų, o jūs – skaitmeniniai kumečiai, tad viskas bus taip, kaip reikia mums. Didžiųjų pinigų šeimininkai niekaip negali moraliai pagrįsti savo realios, šiandien faktiškai jau begalinės valdžios ir ją legitimuoti. Jie sąmoningai neturi aiškaus viešo lyderio. Nėra globalistų Stalino ar Hitlerio. To negali būti iš principo. Jie niekaip nėra oficialiai apsiforminę, neturi lokalizacijos, adreso, buveinės. Jie veikia tik latentiškai, iš šešėlio. Veikia netiesiogiai, per įvairias pasaulines organizacijas, kurios šiandien viską nacionalinėms valstybėms reguliuoja.

Greta tarptautinių organizacijų servilizmo būtent medijos yra dar vienas globalaus latentinio viešpatavimo galingas įrankis. Todėl visos reikšmingesnės Vakarų medijos jau seniai yra susemtos ir vienaip ar kitaip kontroliuojamos. Nereikėtų primityviai galvoti, jog iš latentinio centro paskambina koks nors globalistų Suslovas ir tiesiogiai nurodinėja redaktoriams bei prodiuseriams… Viskas subtilu ir rafinuota. Medijų savininkai dažniausiai taip pat latentiški. Planetarinio lygmens sprendimų aukštųjų priėmėjų kastai jie net nepriklauso, bet per įvairius bendrus investicinius paketus, investuotojų tinklus jie yra seniai „pakabinti”. Globalizmo ir leftistinio politkorektiškumo pasaulėžiūra yra paprasta kaip trys centai, be to, puikiai suveikia ir savicenzūra. Dalis nuomonės formuotojų atidirbinėja Judo sidabrinius, bet pagrindinė masė yra „naudingi idiotai”. Jie tiesiog nori būti stipriųjų pusėje, nori šildytis ydingai suprastos „modernybės”, tariamos „pažangos” ir „teisybės” šviesoje. „Pakabintoms” medijoms tenka išskirtinis vaidmuo – rafinuotai išplauti masėms smegenis.

„Marijos žemėje” šitaip seniai susemtos, beviltiškai „pakabintos” visos sisteminės medijos. Problemų kilmė ir jų išsprendimo raktas ne Lietuvoje ir net ne ES. Lietuva čia mažiausia kriauklelė ant lėktuvnešio dugno. Tiesiog kultūriškai ir pilietiškai silpnokame, korumpuotame pokomunistiniame krašte vietinės medijos elgiasi labai negrabiai. Patys matome: Lietuvoje sisteminės medijos nusirito iki to, kad iš paprastų žmonių sunkiai bepaima interviu. Žmonės nusisuka, atsisako bendrauti arba žurnalistus drūčiai apkeikia. Tas nebeslepiamas visuotinis pasibjaurėjimas sisteminėmis medijomis Lietuvoje yra kažkas naujo.

V.BUDNIKAS: Kalbėdami apie žiniasklaidą dažnai įsivaizduojame kažkokią abstrakciją. O juk žiniasklaida, išskyrus tam tikras išimtis, taip pat yra verslas. Tad mums derėtų bent žinoti, kas yra įvairių portalų ir TV arba radijo stočių savininkai, kas tie verslininkai ir kokie jų tikslai. Juk naivu manyti, kad verslininkai neturi jokių tikslų.

Svarbiausias tikslas, matyt, yra galia, o pastaroji vėlgi turi savo tikslą. Jei pažvelgtume internetinėje nuorodoje stirna.info, kas yra didžiųjų portalų ir televizijos stočių savininkai, gerokai nustebtume pamatę, kad dauguma jų yra ne Lietuvoje. „Lietuvos ryto” pagrindiniai savininkai yra UAB „Fragrances International”. Televizijos TV3, TV6 ir TV8 kanalų savininkas yra „Bite Finance International”. Portalo 15min.lt ir BNS savininkas – „Media Investments”. Delfi.lt portalo – „Ekspress Grupp”, „ING LUXEMBOURG” bei kitos užsienio kompanijos, LNK televizijos ir su ja susijusios žiniasklaidos savininkas yra „Amber Trust S.C.A.” ir UAB „MG media”. Tad logiškas klausimas: kodėl šios kompanijos arba jų akcininkai turėtų būti suinteresuoti, kad jų valdomos medijos teiktų Lietuvos visuomenei objektyvią, teisingą ir nešališką informaciją? Šie dalykai retai sutampa su stambiojo verslo interesais. Todėl žiūrovas arba skaitytojas neturėtų aklai pasikliauti skleidžiama informacija, o pirmiausia pasidomėti, kam atstovauja kuris nors internetinis portalas arba televizijos stotis.

Kita vertus, ne visi periodiniai leidiniai ir portalai gali teikti objektyvią informaciją, jeigu jie nuosavybės teise priklauso politikams. „Transparency International” Lietuvos skyriaus duomenimis, prieš dešimtmetį politikai, valstybės tarnautojai bei jų sutuoktiniai valdė 27 žiniasklaidos priemones Lietuvoje, o užpernai jau valdė 101, tai yra kas dešimtą, žiniasklaidos priemonę. Paprastai, tai regioninės žiniasklaidos savininkai. Išrinkti į Seimą ar savivaldybių tarybas, jie ir toliau jas valdo. Tačiau politikai objektyviai negali rašyti liaupsių apie kitus politikus, todėl skaitytojas neišvengiamai gaus netikslią arba šiek tiek iškreiptą informaciją apie tikrovę. O apie Nacionalinį transliuotoją – LRT, – atskira kalba.

G.JAKAVONIS: Dabar vis dažniau susimąstau, ar tikrai esame nepriklausomi, laisvi ir ar tikrai gyvename demokratinėje šalyje. Save ,,nacionaliniu” vadinantis transliuotojas LRT jau seniai pralenkė sovietmečiu Maskvos propagandos ruporu buvusią TSRS centrinės televizijos žinių laidą ,,Vremia”. Pasikeitė tik vienos ,,teisingos” partinės linijos ideologijos kryptis. Jei tada TSKP (Tarybų Sąjungos komunistų partija) skelbė, kad Vakarai – blogis, tai dabar TSKP (Tėvynės sąjungos konservatorių partija) aiškina, kad tai absoliutus gėris. Atrodo, kad Gebelso frazė, jog daug sykių pakartotas melas tampa tiesa, tvirtinasi, tik dabar Lietuvoje ji ištobulinta kitokiomis, rafinuotesnėmis, formomis…

R.JANUTIENĖ: Jūsų pareiškimas, kad TSKP (konservatoriai) Vakarų demokratijas traktuoja kaip absoliutų gėrį, yra absoliutus, atleiskite, boolshit (buliaus mėšlas – red. past.). Konservatorių absoliutus gėris buvo ir liko TSKP (komunistų) ir Kinijos komunistų partijos vertybės ir tvarka. Konservatoriai yra Lietuvos „Jedinaja Rosija”. Nieko vakarietiško jos vertybėse ir veikime nėra. Įsikibo į valdžią ir laikysis pamėlusiais pirštukais, kol jų kulnu gerai neprimygs laisvi piliečiai.

Vakaruose, skirtingai nei pas mus, vis dar suveikia demokratija. O ten, kur ji veikia gerai, tarkime Didžiojoje Britanijoje, toks idiotizmas kaip Galimybių pasas, tik įvardintas kaip variantas, buvo kitą dieną abortuotas, kaip išsigimimas pačių gimdytojų – politikų.

Šimonytę aš laikau Lukašenkos pussesere ir Putino nesantuokine dukra. Viskas, ką ji su šaika daro ir kaip veikia, yra sovietinės tikrovės sugrįžimas. O jeigu žvelgtume į tą reiškinį globaliau, tuomet pamatytume, kad tai, ką SSRS finansavo daug metų (pogrindinius komunistus, jų laikraščius ir pan.), dabar mėgina parodyti galią: Briuselyje didžiausią įtaką turi visokie buvę „maoistai”, Vokietijai kone du dešimtmečius vadovavo iš Vakarų į Rytus pabėgusi komjaunimo aktyvistė ir t.t. , ir pan. Kominternas kelia sparnus, todėl laisvi žmonės turi pareigą tą raudonąją hidrą nukirsdinti, kitaip šitie išgamos tikrai pradės sodinti vaikus už mamos Galimybių paso parodymą kokiame sumautame prekybcentryje.

O dėl LRT, tai ten dabar diriguoja asmuo, jaunystėje „pardavinėjęs” ne tik savo, bet ir kolegų straipsnius savo vyro viešųjų ryšių kontorėlei… Kaip sakė Landsbergis, „kadrai lemia viską”. Visuomenė turi nuo šitų komunistuojančių parazitų gintis, arba praras Lietuvą visiems laikams.

V.VASILIAUSKSAS: 1990 m. Kovo 11-oji nebūtų išaušusi be laisvo žodžio, išsivadavusio iš cenzūros gniaužtų – „Sąjūdžio žinių”, ,,Atgimimo”, naujos kartos dienraščio „Respublika”. Lietuvos žiniasklaida buvo pirmose gretose su Lietuvos žmonėmis atremiant ir 1991 m. Sausio 13-osios agresiją. Neatsitiktinai agresorius pirmučiausiai puolė Spaudos rūmus, TV bokštą ir LRT. Retorinis klausimas: ar šiandien nors vienas žmogus gintų LRT?

Ilgainiui sustiprėjęs laisvas lietuviškas žodis daug kam trukdė gyventi – kriminaliniam pasauliui, korumpuotiems politikams, valdžiai. „Respublikos” žurnalisto Vito Lingio nužudymas, ,,Lietuvos ryto” redakcijos sprogdinimas – visiems žinomi bandymai nutildyti, įbauginti, parklupdyti Lietuvos žiniasklaidą. Bet dar daugiau būta visuomenei nežinomų valdžios atakų prieš nepriklausomą nacionalinę spaudą.

Vienas klastingiausių ir skaudžiausių valdžios smūgių – 2009 m. A.Kubiliaus Vyriausybės ,,naktinė mokesčių reforma”. Prisidengdami pasauline finansų krize, konservatoriai suvedė sąskaitas su nekenčiama nepriklausoma Lietuvos žiniasklaida – panaikino PVM lengvatą. Užkluptai finansinės krizės tradicinei žiniasklaidai, užleidžiančiai poziciją po pozicijos skaitmeninei žiniasklaidai, tai buvo dūris į nugarą. Tuo pat metu A.Kubilius sustabdė prasidėjusią Lietuvos poligrafijos, spaustuvių modernizaciją, į kurią privatus kapitalas buvo investavęs didžiulius pinigus (panaikinus PVM lengvatą, laikraščius, žurnalus ir knygas pasidarė pigiau spausdinti užsienyje). Lyg to būtų maža, konservatoriai nepastebimai prastūmė PVM ir Viešųjų pirkimų įstatymų pataisas, pagal kurias leidinys, pažeidęs etiką, praranda teisę į mokesčių lengvatą ir galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. O kadangi žurnalistų etikos sargai sėdi valdžios kišenėje (yra jos finansuojami), tai jie neklysdami jaučia, iš kur vėjas pučia. Gal tik Muravjovas Korikas padarė daugiau žalos lietuviškai spaudai už A.Kubiliaus Vyriausybę.

Dabartinis Europos Parlamento narys Stasys Jakeliūnas, vadovavęs Seimo parlamentiniam 2009-2010 m. krizės Lietuvoje tyrimui, pavartojo taiklią metaforą – švediška ,,Družba”, tik ja tekėjo ne rusiška nafta, o švediški kredito ištekliai, galiausiai sukėlę krizę. Kartu su skandinaviškais bankais, Lietuvos spaudos rinkoje įsitvirtino ir užsienio kapitalo žiniasklaida, kuriai svarbiausia – pelnas, o ne mūsų kultūra, nacionaliniai interesai. Ji neturi nė mažiausio noro ir intereso gadinti santykius su valdžia. Be abejo, tokia ,,korektiška”, nekišanti nosies ten, kur nereikia, orientuota į pramogą žiniasklaida, patinka ir valdantiesiems.

V.BUDNIKAS: Prof. Alvydas Butkus yra sakęs, kad LRT net nevadintų nacionaliniu transliuotoju – per daug geras pavadinimas šiam kanalui. Visiškai su juo sutinku. Netgi nevertinant to, kas patinka ar nepatinka LRT laidose, šis transliuotojas neatlieka savo misijos pagal įstatymą. Pvz., LRT įstatymo 3 str. 1 d. nustato, kad nacionalinio transliuotojo programose turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai, dalyvauti jose ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės. Tačiau pasakykite, kiek jose rengiama laidų prigimtinės šeimos apsaugos tema?

Ypač šališkas yra šis transliuotojas laidose šeimos ir santuokos instituto atžvilgiu. Užuot stiprinęs valstybę ir jos pagrindą – šeimą (Konstitucijos 38 str.), rengęs laidas apie kritišką šalies demografinę būklę, jis rengia ideologines diskusijas apie įvairius lyčių lygybės aspektus, genderizmą propaguojančius projektus (Stambulo konvenciją) arba dirbtinai eskaluoja seksualinių mažumų problemas. Priešingos nuomonės eteryje nepageidaujamos.

Minėtas įstatymas (4 str.1 d.) neleidžia įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms, LRT turi atspindėti įvairias politines pažiūras. Tačiau LRT eteryje savo nuomonę gali reikšti vos trys ar keturios politinės partijos ir pageidautina, kad jos būtų iš valdančiųjų. Apie užsienio politiką nė nekalbu. Laidose neišgirsite nieko palankaus apie Lenkiją, Vengriją, Rumuniją ar Čekiją. A.Butkus jau anksčiau apgailestavo, kad LRT atsisakė vienintelio korespondento Rygoje. Faktiškai Latvija yra vienintelė mūsų kaimynė, kurios nematome. Baltarusiją matome, Rusiją matome, Lenkiją matome, bet Latvijos – ne. Lyg būtų karo padėtis tarp Lietuvos ir Latvijos.

G.JAKAVONIS: Ar dar galima Lietuvos viešojoje erdvėje sukurti atmosferą, kurioje vyrautų nuomonių įvairovė?

R.JANUTIENĖ: Tai, kas yra valdiška propaganda, už kurią yra mokami dideli pinigai, jūs vadinate „žiniasklaida”. Tie, kurie aptarnauja valdžią, veikia pagal Landsbergio-Lenino suformuluotą užduotį: „laikraštis yra partijos organizatorius, agitatorius ir propagandistas”. Todėl, pavyzdžiui, ir tos žiniasklaidos noras pavadinti Landsbergį tokios valstybės vadovu yra labai logiškas: deja, sovietų valdžią blogiausiais jos pavidalais Lietuvoje išsaugojo būtent jis. Landsbergis netgi aplenkė Lukašenką. Jo anūkas anksčiau negu Lukašenkos sūnus be rinkimų tapo partijos „lyderiu”, o tuo metu Kolia vis dar ruošiasi.

Viskas gali pasikeisti labai greitai, jei taip nuspręs Tauta. Šiais lemiamais laikais viskas priklauso nuo asmenybių, nuo lyderystės. Tą žino komunistėliai-konservatoriai ir su visais savo kūno parazitais – interesų grupėmis – daro viską, kad jiems oponuojantys žmonės būtų marginalizuoti, o pati opozicija – skaldoma. Štai todėl labai svarbu nežaisti pagal šitos šaikos primetamas taisykles. Reikia patiems kurti laisvą viešąją erdvę, joje puoselėti naujus, kitokius lyderius ir pagaliau atkurti Nepriklausomybę.

V.VASILIAUSKAS: Visame pasaulyje tradicinė žiniasklaida išgyvena sunkius laikus, priversta keistis, prisitaikyti. Medijų teoretikai net nukalę terminus ,,postžiniasklaida”, ,,postžurnalistika”, nes žurnalistiką negrįžtamai pakeitė internetas ir skaitmeninės technologijos. Senoji žiniasklaida negali konkuruoti su XXI a. skaitmenine žiniasklaida naujienų perdavimo greičiu ir auditorijos dydžiu. Nūnai kiekvienas gali tapti ,,žurnalistu”, garsiu tinklaraštininku (blogeriu), socialinių tinklų žvaigžde. Šiame skaitmeniniame pasaulyje tave garsenybe gali paversti klikų skaičius, pavyzdžiui, už mylimo katino nuotrauką.

Keičiasi visame pasaulyje ir pats žiniasklaidos verslo modelis, seni XX a. finansiniai mechanizmai nebeveikia, įprasti pajamų šaltiniai – prenumerata, pardavimai ir reklama – spėriai senka. Bet Lietuvoje tai įgauna iškreiptas formas. Čia meškos paslaugą padarė ir Europos Sąjungos viešinimo pinigai, įvairūs projektai. Gauti tuos projektus, laimėti viešuosius pirkimus gali tie, kurie arčiau valdžios. Net senąsias reklamos agentūras išstūmė komunikacijos, viešųjų ryšių specialistai, kurie pasiraitoję rankoves triūsia savo užsakovų gerovei. Šiose komunikacijos agentūrose daugiausia rekrūtų iš žurnalistikos. Žinoma, tokia ,,komunikacija” su žurnalistika neturi nieko bendra. Panašiai, kaip Lietuvos politinių partijų, žiniasklaidos priklausomybė nuo valstybės pinigų be perstojo didėja. Iš kur ir koks gali būti nuomonių pliuralizmas, jeigu užsakovė yra viena – valdžia, sutinkanti mokėti tik už ,,teisingą” nuomonę. Todėl Lietuvoje nepriklausomos žurnalistikos nelikę, išskyrus kelis TV kanalus jutube ir nedideles interneto svetaines, taip pat senosios žiniasklaidos mohikanus, kurie nepasiduoda ir neparsiduoda, bando išgyventi iš tradicinių finansavimo šaltinių – skaitytojų, kurie vis dar sutinka mokėti, ir reklamos. Tai laisvos minties ir nuomonių įvairovės oazės.

Kadaise žiniasklaida buvo vadinama valdžios sarginiu šunimi, budinčiu viešojo intereso sargyboje ir neleidžiančiu valdžiai pasukti klystkeliais. Panašu, kad pasikeitė Sargio šeimininkas, šuo tarnauja tam, kas jį šeria. Jis prižiūri jau ne valdžią, o visuomenę. Nūnai žurnalistai iš lietuviško meinstrymo man primena konclagerio vilkšunius, kurie gali sudraskyti kiekvieną, išdrįsusį pareikšti nesuderintą su valdžia arba prieštaraujančią elitui nuomonę.

V.BUDNIKAS: LRT veiklą kontroliuoja LRT Taryba, o daugiausia jos narių atstovauja valdžiai. Šis gudrus mechanizmas sukurtas taip, kad visuomenė nieko negalėtų pakeisti. Tuo metu, skirtingai nuo LRT, likusi žiniasklaida veikia taip, kaip jai materialiai yra naudingiau. Dėl to pirmuose portalų puslapiuose trykšta seksas, neapykanta ir smurtas. Tokia yra mūsų abejingumo kaina nacionalinei žiniasklaidai. Vienintelė išeitis – visapusiškai ją remti, steigti alternatyvias nacionalinės žiniasklaidos priemones. Nes galioja principas: kas valdo žmonių protus, tas valdo pasaulį. Šiuo metu protus valdo tie, kurie užsimojo iki galo įgyvendinti ,,Komunistų partijos manifeste” atvirai suformuluotus revoliucijos tikslus – sugriauti visas pamatines žmogiškumą apibrėžiančias ir įkūnijančias visuomenės institucijas bei tūkstantmečiais egzistavusias civilizuoto gyvenimo formas – religiją, tautą, valstybę ir galiausiai prigimtinę šeimą.