Konstitucinis teismas ir seksualinė kontrrevoliucija

Lietuvos medijų padangė eilinį kartą nusidažė visomis vaivorykštės spalvomis. Deja, tai ne ta vaivorykštė, kurią esame įpratę lietingą dieną matyti besimaudančią saulės spinduliuose. Ši vaivorykštė, kaip laisvės šauklys iš kiekvienos didžiosios žiniasklaidos atstovės antraščių šaukia skaitytoją į prasidedančią naujosios seksualinės lygybės šventę. Sunku nepajausti viešojoje erdvėje tvyrančio progresyvaus entuziazmo – pagaliau, pagaliau atėjo laikas, kai Lietuva iš tamsiųjų viduramžių žengia tikrojo išsilaisvinimo keliu. Neapsigaukite, tai tikrai ne laisvė nuo skurdo ar priešiškos rytų valstybės jungo. Tai – kur kas aukštesnė laisvė. Seksualinis išsivadavimas, būtent tai yra kilnusis kelias, kuriuo Lietuva galiausiai drįsta žengti.

Tikiuosi skaitytojas man atleis už gan aštrią ir sarkastišką įžangą, tačiau dabartinė Lietuvos kryptis lytiškumo ir šeimos politikos klausimais reikalauja aiškios reakcijos. Gruodžio mėnesį viešojoje erdvėje buvo paviešinti ne vienas, bet du rezonansiniai sprendimai. Žinoma, kalbu apie KT teismo sprendimą Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punktą paskelbti prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai pirmasis sprendimas. Antra teismo nutartis buvo pripažinti Lietuvos žmogaus teisių centro vadovę J. Juškaitę esant kartu su sugyventine B. Sabatauskaite auginamo vaiko mama. Taigi nuo šiol Lietuvoje vaiką oficialiai gali auginti dvi mamos.

Kas šokiruoja dar labiau nei šis sprendimas, tai Konstitucinio Teismo internetiniame puslapyje išplatintas pradžioje minėto nutarimo dėl nepilnamečių apsaugos baigiamasis aktas, kuriame rašoma: „ribojama informacija apie šeimos modelių ir tarpusavio santykių įvairovę, trukdo nepilnamečiams vaikams formuotis kaip brandžioms, visapusiškoms asmenybėms, yra nesuderinamas su konstitucine valstybės pareiga užtikrinti harmoningą ir visapusišką vaiko vystymąsi…“ Panašu padėtis tikrai rimta, KT teisėjai atviru tekstu prisipažįsta, jog mano, esą vaiko ugdymo integrali dalis yra susipažinimas su „šeimos modelių ir tarpusavio santykių įvairove“. Kitaip tariant, vaiko, nesusipažinusio su LGBTQ+ šeimos modeliu, asmenybė, anot teisėjų, liks nesubrendusi.

Natūraliai kyla klausimas: ar tuomet visi, gyvenę iki palaimingos seksualinės revoliucijos eros, buvo neapsišvietusios ir nesubrendusios asmenybės? Juk tokia šeimos modelių įvairovė Vakarų visuomenėse paplito viso labo XX a. viduryje. Nejaugi iki tol visa Europa, modernios civilizacijos lopšys, tiesiog skendėjo siauraprotiško krikščioniško šeimos modelio tamsoje, nematydama brėkštančios seksualinės revoliucijos aušros? Jeigu seksualinės įvairovės nebuvimas yra tamsuoliškumo požymis, tai ką tuomet pasakyti apie tuos 70 proc. Lietuvos gyventojų, vis dar besilaikančių du ankstesnius tūkstantmečius vyravusios šeimos sampratos?

Iš seksualinių revoliucionierių ateinantis atsakymas yra paprastas – didelis palaikymas klasikinei šeimos sampratai reiškia, jog visuomenei reikalingas daug nuodugnesnis švietimas. Suprask, tik neapsišvietęs žmogus gali laikytis ano retrogradiško požiūrio. Pastarasis Konstitucinio teismo sprendimas, beje, puikiai atspindi tokio naujojo švietimo rėmus. Užduotis – jaunąją Lietuvos piliečių kartą supažindinti su „šeimos modelių ir tarpusavio santykių įvairove.“ Turbūt net neverta aiškinti, jog toks ugdymas neabejotinai apima homoseksualių santykių normalizavimą. Taigi KT labai aiškiai užima poziciją, prieštaraujančią daugumos lietuvių valiai.

Bet juk tai nėra blogai, toks sprendimas tik įrodo teismų nešališkumą visuomenės nuomonės atžvilgiu. Net daugumai piliečių prieštaraujant buvo pasvertas ir priimtas nepopuliarus sprendimas. Tai juk tikra teisinės valstybės šventė. Bent jau taip galime įsivaizduoti mąstančius būtent tuos 30 proc. mūsų bendrapiliečių, atmetančių tradicinę šeimos sampratą. Tačiau taip yra pametama problemos esmė.

Šis naujausias sprendimas, tai ne šiaip sau eilinė nutartis paprastu valstybės gyvenimo klausimu. Jis atspindi nuo XX amžiaus vidurio seksualinės revoliucijos dėka vis labiau įsibėgėjantį visų tradicinių lytiškumo normų atsisakymą. Būtent anuomet įsigalėjusi „laisvos meilės“ idėja nenustoja Vakarų visuomenėse plisti iki šių dienų. Ši idėja savyje turi labai galingą, visuomenę perkeisti galintį užtaisą, nes jai neegzistuoja aiškus tikslas ar ribos, todėl gali neribotai būt dauginamos vis naujos seksualinės laisvės formos, kurias, esą, visuomenė turi įgyvendinti, norėdama atitikti naujosios laisvės reikalavimus.

Naujojo revoliucinio avangardo pusėn gruodžio mėnesį stojo ir Konstitucinis Teismas, taip už visą tautą nuspręsdamas (mat tauta pati yra per daug tamsuoliška priimti naują požiūrį), jog vaikams turi būti diegiama LGBTQ+ ideologija. Aptartas KT sprendimas nuo įprastinių ir skiriasi būtent faktu, kad šį sprendimą priimdamas KT stoja į labai aiškią kultūrinių karų barikadų pusę. Taigi revoliucija pasiekė Lietuvą ir, deja, turi nemažą kiekį institucinių svertų savo naudai.

Todėl išeitis tegali būti viena. Tai pasipriešinimas, trumpai tariant – seksualinė kontrrevoliucija. Jeigu jau pripažįstame, kad vyksta kultūrinis karas ir kažkuri pusė būtinai turės būt nugalėtoja, tai nelieka kitų variantų, kaip tik vėl atkovoti kultūrą tradicinėmis, dar konkrečiau, krikščioniškomis vertybėmis, kurios yra šios didingos, tačiau eižėjančios Europinės civilizacijos pamatas ir varomoji jėga.

Visgi prieš pradedant kontrrevoliucinę kovą reikia išsklaidyti vieną iliuziją. Tai įsivaizdavimas, jog pliuralistinėje visuomenėje gali sugyventi įvairios šeimos ir visuomenės vizijos. Toks naivus tikėjimas pliuralizmu neturi pagrindo. Net pačioje modernios demokratijos tėvynėje JAV, kur labai gilios tolerancijos ir žodžio laisvės tradicijos, kultūrinių karų mastas yra pasiekęs neregėtas aukštumas. Akivaizdu, jeigu nesutariama tokiais svarbiais klausimais kaip šeima, tai visuomenėje nebelieka paties pamatinio ją vienijančio pagrindo. Štai kodėl buvo paminėta, jog kuri nors pusė vis vien turės būti nugalėtoja.

Tikriausiai jau tapo aišku, jog šis tekstas skirtas oponuoti minėtai seksualinei revoliucijai. Taigi verta nors trumpai apžvelgti galimos kontrrevoliucijos tikslus ir priemones.

Pirma norėčiau pateikti vieną pastabą. Nepaisant to, jog mano išsakytos mintys tekste yra aštrios ir karingos, tačiau kalbėdamas apie revoliuciją jokiu būdu neturiu omeny kokio nors smurtu paremto veikimo. Giluminiams teigiamiems visuomenės pokyčiams prievartos būdas jokiu būdu nėra tinkamas, nes jis tegali sužadinti dar gilesnį pasipriešinimą Krikščionybei ir jos principams. Juk didysis Krikščionybės iškilimas vėlyvojoje Antikoje atėjo ne krikščionims prievarta atvertinėjant kitatikius, bet priešingai, kantriu darbu ir su meile skelbiant Evangeliją, nepaisant vykdomų persekiojimų.

Taip ir šiandieniniams Vakarams reikalingas taikus, bet aktyviai skatinamas sugrįžimas prie krikščioniškos vizijos, jeigu dar bent kiek puoselėjama viltis išsaugoti paskutinius šeimos ir visuomenės likučius. Sakau likučius, nes revoliucionierių nuveiktas darbas yra milžiniškas. Matome astronominius skyrybų skaičius, o daugelyje šalių teisiškai įtvirtintas priešingas žmogaus prigimčiai santuokos modelis, visiškai panaikinantis santuokos, kaip vyro ir moters neišardomos sąjungos, prasmę. Tuo pat metu medijose ir kultūroje randame vos vieną kitą balsą aiškiai jauniems žmonėms pristatantį tūkstantmečius savaime suprantamais laikytus moralės dėsnius (nesavanaudiška meilė, susilaikymas nuo lytinių santykių iki santuokos, negimusių žmonių vertė). Be to, švietimo sistema nebevykdo jokio dora paremto ugdymo, tik ruošia moksleivius gyvenimui nūdienos reliatyvizmo ir hedonizmo sąlygomis.

Todėl svarbiausias kontrrevoliucijos tikslas yra sugrąžinti į viešąjį gyvenimą autentiškas krikščioniškas idėjas apie žmogų ir šeimą. Antraip rizikuojama, kad krikščioniško gyvenimo idealai teliks tolimi tamsios praeities atsiminimai. Žinoma, tikslas yra idealistiškas, tačiau kito pasirinkimo mūsų kultūrai nėra.

Be jokios abejonės, prielaidos tokiam pokyčiui gali kilti tik kiekvieno tikinčiojo ar bent Krikščionybės idėjoms prijaučiančio žmogaus širdyje. Tik asmeninis apsisprendimas aukoti savo laiką, socialinį statusą ar net dalelę asmeninės žemiškos laimės dėl kilnaus visuomenės atnaujinimo tikslo gali duoti akstiną pakeisti dabartinės kultūros raidą. Tad reik pradėti nuo mažų dalykų. Pavyzdžiui, netylėti, kai dėstytojas paskaitos ar seminaro metu skleidžia antikrikščioniškus melus. Kitas pavyzdys gali būti nepatogių klausimų kėlimas darbe vykstančiuose įvairovės ir įtraukties mokymuose. Privalu atsisakyti šios viešumo baimės. Kartą parodyta drąsa, išsakytas tiesos žodis gali tapti paraginimu kitiems kolegoms taip pat nesitaikstyti su modernios visuomenės ideologine propaganda.

Galiausiai, ypač svarbu rasti bendraminčių ratą, su kuriais būtų galima dalintis tomis pačiomis vertybėmis ir požiūriu. Veikiausiai tinkamiausia vieta tam yra Bažnyčios bendruomenė, kuri, kaip ir tarybiniais laikais, taip ir dabar, lieka tikrąja krikščioniškos civilizacijos nešėja šiame pasaulyje. Aišku, šį bendrystės poreikį gali atstoti ir politinės ar visuomeninės organizacijos, tačiau tai negali pilnai išpildyti tikro krikščioniško gyvenimo poreikio, kuris tegali kilti iš ir plėtotis Bažnyčioje. Būtent giliai tikinčių ir vilties kupinų krikščionių visuomenė yra ta žmonių bendrija, kurioje gali bręsti ir augti pasipriešinimas nūdienos pražūtingai mirties ir beprasmybės kultūrai.

Pabaigai noriu priminti, jog, nors gyvename kultūriškai antikriščioniškoje aplinkoje, tačiau, priešingai nei sovietmečiu, už klaidingas pažiūras į kalėjimą Lietuvoje kol kas nesodina. Būtų apmaudu, jei turėdami istorinę progą be grėsmės laisvei ar gyvybei skleisti savo pasaulėžiūrą, Lietuvos krikščionys nuleidę galvą pasiduos gniuždančiam modernios visuomenės spaudimui. Todėl šį faktą visada verta turėti omeny, galbūt atsiras daugiau drąsos ir noro kibti į visuomenės atnaujinimo darbą. Kontrrevoliucija reikalinga kaip niekada anksčiau. Viltis perkeisti Lietuvos, o taip pat ir Vakarų kultūrą Kristaus mokymu išlieka nepamainomas visų krikščionių uždavinys. Tad su džiaugsmu pasitikdami naujuosius metus neišsigąskime ir pasaulio beprotybės akivaizdoje prisiminkime Išganytojo žodžius „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasalulį!” (Jn 16, 33).