Su Amžinybėn iškeliavusiu legendiniu teatro ir kino aktoriumi Vytautu Tomkumi atsisveikinome, dar kartą peržiūrėdami mūsų televizijos pasiūlytą garsiąją juostą „Tadas Blinda“. Akyse tebestovi paskutinieji filmo apie įžymų kovotoją prieš ponų savivalę kadrai: Vytauto Tomkaus vaidinamas Blinda ryžtingu žingsniu žengia per akmenimis grįstą miestelio aikštę. Širdyje neabejotinai nujausdamas, kas jo laukia, eina tiesus ir tvirtas, kaip ir pridera Svieto lygintojui… Ši aikštė, įamžinta į Lietuvos kino istoriją visiems laikams įėjusioje juostoje, priklauso nedideliam Kaišiadorių rajono miesteliui – Žasliams, ir senųjų žasliečių iki šiol tebevadinama Tado Blindos vardu.
Vyresnieji Žaslių gyventojai prisimena šaunius filmo kūrimo grupės narių pasisėdėjimus miestelio užeigoje. Iš žasliečių atminties neišnykęs ir dar vienas nutikimas, susijęs su šia pagrindine Žaslių aikšte: mat šis pasakojimas visąlaik keliauja iš lūpų į lūpas.
O buvo taip. Senais laikais Žasliuose vykdavo garsūs turgūs, į kuriuos mėgdavo atvykti grafai Pliateriai, ypač – jų atžala, gyvenusi netoli nuo čia stūksančiame Abromiškių dvare. Dvarininkaitis buvęs ūmaus charakterio, mėgdavęs krėsti visokiausias eibes, bet jei jau ką nors kam pažadėdavo – būtinai ištesėdavo. Viena iš mėgstamiausių grafaičio išdaigų būdavo tokia: susitarus su vežėju, įskrieti karieta arba rogėmis (žiūrint, koks metų laikas) į miestelio aikštės vidurį, griaunant prekybininkų palapines, prekystalius, vežimus, verčiant ant žemės jų išdėliotas prekes, jas sudaužant, ir pan. O po to išlipti iš savosios transporto priemonės ir garsiai pradėti plūsti vežėją: kvaily, negi nematai, kur važiuoji, šitiek žalos žmonėms pridarei!
Ir štai vieną kartą, eilinio „arklių nesuvaldymo“ ir vežėjo vainojimo įkarštyje, prie Pliaterio karietos prieina suvargęs, bet labai smalsus žydelis. Stovi ir neatitraukdamas akių apžiūrinėja didiko žirgus. „Patinka?“ – pasigirsta grafo Pliaterio balsas. – Pirk, parduodu!” “O Dieve, Jūsų malonybe, iš kur man, vargetai, turėti šitiek pinigų?“
„O tu pabučiuok vienam arkliui į užpakalį – gausi jį dovanų!“ Žydelis, nieko nelaukdamas, tik pakšt ir pabučiavo. Pliateriui neliko niekas kita, kaip tesėti savo pažadą, duotą visiems turgaus prekeiviams girdint. Laimingas žydelis, gavęs pažadėtą žirgą, jį sėkmingai pardavė, o už gautus pinigus įsigijo netoli turgaus aikštės parduodamą namą, nuo to laiko vietinių pavadintą „poceluikos namu“. Reik manyti, jog naujasis jo savininkas sėkmingai įsiliejo į savo gentainių draugiją: juk seniau visi aplink šią senovinę aikštę buvę namai priklausė žydams.
Ant Pajautos kapo
Žasliai XVI amžiuje priklausė Žygimantui Augustui, kuris vėliau juos padovanojo savo mylimai žmonai Barborai Radvilaitei. Jau XV amžiuje Žasliuose atsirado pirmoji bažnyčia. Vėliau krikščioniškųjų maldos namų pastatai keitė vieni kitus; dabartinė bažnyčia, sumūryta iš raudonų plytų, iškilo XX a. pradžioje. Archeologai teigia, kad ji stovi ant piliakalnio, anksčiau vadinto Pajautos kapu. Šio gražaus neogotikinio mūro šventoriuje seniau būta kapinių, tačiau mūsų dienas pasiekė tik keletas kapų. Tarp jų – didikų Zaleskių, netoliese buvusio Kasciukiškio dvaro šeimininkų, kapavietė. Jų sūnus Antanas buvo įžymus dailininkas, 1863 metų sukilimo dalyvis.
Prie bažnyčios stovi koplytėlė su Jėzaus Kristaus, nešančio kryžių, figūra. Ji čia iškilo 1993-aisiais ir buvo skirta Dievo Sūnaus Kančios, Mirties ir Prisikėlimo 1900 metų sukakčiai. Įdomu tai, kad ši koplytėlė pastatyta ten, kur anksčiau būta senosios medinės bažnyčios didžiojo altoriaus. Prie šios koplytėlės ilsisi Anapilin iškeliavę Žaslių parapijos kunigai. Ant paminklo esantys užrašai rodo, jog čia amžinojo poilsio atgulęs Žaslių bažnyčios statytojas ir uolus lietuvybės skelbėjas Kazimieras Kibelis, taip pat kiti iškilūs dvasininkai, skirtingose Lietuvos vietose nuo fašistų gelbėję žydus. Tai Žaslių klebonas Matas Cijūnaitis, slapstęs medikę Rivą Trapidienę ir jos sūnelį Leibą. Kunigas ir istorikas Juozapas Stakauskas, vokiečių okupacijos metais dirbęs Vilniaus valstybinio archyvo direktoriumi, iš Vilniaus geto padėjo pabėgti dvylikai žydų. Išgelbėtojų tarpe buvo ir Samuelis Bakas, vėliau tapęs įžymiu dailininku. Juozapas Stakauskas taip pat apsaugojo daugybę istorinių dokumentų, parengtų išvežti į Vokietiją. Žydų gelbėtoju laikomas ir Kalviuose kunigavęs Pranas Cibulskas.
Apskritai Žasliuose yra dirbę nemažai garsių kunigų. Vienas iš jų – Česlovas Kavaliauskas, itin dvasinga asmenybė, literatūros žinovas, poezijos gerbėjas. Jis tyrinėjo Šventojo Rašto tekstus ir vertė juos į lietuvių kalbą. Specialistų nuomone, jo vertimai yra nepaprastai tikslūs. Už savo veiklą Česlovas Kavaliauskas kentėjo lageryje.
Kiekvienas, savo apsilankymu ir gėlės žiedu pagerbiantis šių iškilių dvasininkų atminimą, būtinai pastebi, kokia graži ir kaip rūpestingai tvarkoma šios bažnyčios aplinka. Už tai parapijiečiams tikrai dera pasakyti nuoširdų ačiū.
Judėjų bendruomenės palikimas
Šio miestelio gatvėse pilna pastatų, turinčių į gatvę išeinančias dvejas duris. Vienas įėjimas būdavo skirtas šeimininkams (jis vesdavo į gyvenamuosius kambarius), kitas – į krautuvę ar kokią kitą verslo įstaigą. Tokie namai priklausė žydams, kurių Žasliuose gyventa itin daug. Apskritai šio miestelio judėjų bendruomenė mūsų šalies istorijoje paminėta itin anksti. Yra išlikę dokumentų, bylojančių, jog 1555 metais dvylika Žaslių judėjų pasiskundė Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui dėl blogo Trakų vaivados elgesio. LDK valdovas vaivadą įspėjo: jeigu nesiliaus to daręs, susilauks baudos.
Žydai Žaslius rinkosi dėl patogios strateginės jų padėties. Iš čia driekėsi keliai į Vilnių, Kauną, Kėdainius, Jonavą, Trakus. Susisiekti su šiomis vietovėmis žydams buvo itin svarbu: juk jie prekiavo, vystė amatus ir kitokį verslą… Išlikę dokumentai liudija, kad daugiausia žydų per visą jų bendruomenės gyvenimo Žasliuose istoriją būta XIX a. pabaigoje. Remiantis 1897 metų surašymu, iš 1955 žasliečių net 1325 buvo judėjų tautybės.
Žaslių žydai buvo įtakingi: turėjo savo mokyklą, biblioteką, kredito įstaigą, gaisrininkų komandą, kelias visuomenines organizacijas, tris sinagogas. Viena iš sinagogų, priklausiusi žydams ortodoksams, stovėjo ten, kur dabar įsikūręs Tradicinis amatų centras. Šalimais būta chasidų sinagogos. Kur veikė tretieji žydų maldos namai, tiksliai nežinoma.
Dabar abiejų išlikusių sinagogų pastatai neatpažįstamai pasikeitę. Abu juos buvo projektavęs garsus XIX – XX a. sandūros architektas A. Filipovičius – Dubovikas. Iš visko sprendžiant, maldos namai Žaslių žydams atsiėjo labai nepigiai – minėtasis architektas buvo „brangininkas“. Tiesa, mokėti būta iš ko: miestelyje gyveno daug turtingų žydų. Šios tautybės žmonėms priklausė 51 parduotuvė. Tik vienos krautuvės šeimininkas tarpukariu buvo ne žydas.
Menininką primena bareljefas
Ant vienos buvusios sinagogos (dabartinio kultūros centro) sienos kabo bareljefas su garsaus muziko Leopoldo Godovskio atvaizdu. Šis pasaulinio garso pianistas gimė šiame miestelyje 1870-aisiais, taigi prieš porą metų miestelyje buvo iškilmingai paminėtas jo 150-metis.
Mažasis Leopoldas koncertuoti pradėjo anksti: jau devynerių būdamas, sugrojo savo pirmąjį solinį koncertą. Deja, vystyti savo muzikinį talentą Tėvynėje jam neteko: jo tėvas anksti mirė ir mama dėl ekonominių sunkumų buvo priversta išvykti į JAV.
Naujoje vietoje berniukas greit išgarsėjo: jo talentas buvo pernelyg akivaizdus, kad į jį neatkreiptum dėmesio. Netrukus Leopoldas pelnė „Budos prie fortepijono“, „Kairiosios rankos apaštalo“ ir kitus vardus. Mat buvo virtuoziškai įvaldęs skambinimo kairiąja ranka techniką ir to mokė kitus. Tapęs pedagogu, dėstė Vienoje, Niujorke ir kituose miestuose, parašė 400 kūrinių fortepijonui, palaikė ryšius su įžymiausiais savo gyvenamojo meto muzikos kūrėjais. Jo namuose dažnai lankydavosi Čarlis Čaplinas, Džordžas Geršvinas, Albertas Einšteinas ir kitos garsenybės. Tačiau garsusis pianistas niekada neužmiršo Žasliuose praleistų vaikystės metų ir labai svajojo vėl apsilankyti gimtajame miestelyje. 1935-aisiais, koncertuodamas tuometiniame lenkų okupuotame Vilniuje, prašė leidimo nuvykti į Žaslius, priklausiusius Lietuvos Respublikai. Deja, leidimo negavo, nes Lietuvos ir Lenkijos santykiai tuo metu nebuvo geri.
Istorinį paveldą liudija iškalbingos detalės
Mūsų jau minėta pagrindinė Žaslių aikštė traukia dėmesį ne tik išlikusiu akmeniniu grindiniu, bet ir jos viduryje stovinčiu įdomiu paminklu. Ant jo iškalti lotyniški žodžiai „Ex Mancipio Libertas“ reiškia – „Iš Nuosavybės Laisvė“. Paminklas iškilo prieš dešimtį metų – 2012-ųjų rugsėjo 15 dieną, Žasliams švenčiant 555-ąsias metines. Monumento, atspindinčio Žaslių herbo motyvus, autorius – Vidmantas Gylikis.
Atsidūrusieji prie šio paminklo paprastai susidomi Žaslių miestelio istorija, o ji nebuvo rožėmis klota. Kokios tik negandos nepersekiojo žasliečių! Ypač tragiški buvo XVII ir XVIII šimtmečiai: vyko kovos su Rusija ir Švedija, Šiaurės karas, teko kentėti nuo baisaus bado ir maro. Kaip nukentėjo miestelis, galima spręsti iš to, kad minėtojo istorinio laikotarpio rašytiniuose šaltiniuose paskelbtos tik septynių žasliečių pavardės. Aišku, vėliau, XVIII šimtmečiui persiritus į antrąją pusę, ekonominė padėtis truputį stabilizavosi. Labai padėjo 1792 metais Žasliams suteiktos savivaldos teisės…
Besižvalgantys po miestelį ekskursantai neretai atkreipia dėmesį į neįprastus namus, kurių trys sienos – medinės, o ketvirtoji – mūrinė. Pasirodo, pastaroji yra ne kas kita, kaip vadinamoji ugniasienė, skirta apsisaugoti nuo gaisrų. 1905 metais Žasliuose buvo kilęs itin didelis gaisras, supleškinęs daugybę namų, taigi po jo gyventojai nutarė atstatomuose namuose turėti bent vieną mūrinę sieną, kuri būtų atspari nuo gretimo pastato lekiančioms kibirkštims.
Senieji miesto gyventojai savo vaikaičiams mielai pasakodavo vieną nuotaikingą epizodą iš miestelio gyvenimo. Tarpukaryje žydės mėgdavo į lauką prie savo namų išsinešti kėdes ir susėsti ant jų, ištiesus kojas – kaip šezlonge. Kadangi šaligatviai būdavo siauri, pro šalį einantiems žmonėms tos jų priekin atkištos kojos trukdydavo, ir jie būdavo priversti eiti važiuojamąja gatvės dalimi. Kažkas pasiskundė miestelio policijos viršininkui, ir šis išleido griežtą įsakymą, neleidžiantį žydėms šitaip sėdėti. Nepaklususių nurodymui kėdės būdavo išspardomos.
Žaslius garsina amatininkai
Miestelyje veikiančiame Tradicinių amatų centre šiuo metu yra susibūrę garsiausi Žaslių amatininkai. Iš viso rajono čionai atkeliauja įvairių profesijų atstovai rengti edukacinių užsiėmimų. Žymiausių tradicinio paveldo puoselėtojų fotografijos iškabintos ant šio pastato sienų. Jų daug, tų nuotraukų, ir jos rodo, kiek daug darbščių meistrų gyvena šiame krašte. Žaslių apylinkės nuo seniausių laikų žinomos savo audėjomis, mezgėjomės, nėrėjomis, siuvėjomis, keramikos meistrais, vilnos vėlimo, Užgavėnių kaukių, Advento vainikų, žaislų gaminimo, žvakių liejimo specialistais.
Tokius auksarankius žmones ir pabandė suburti draugėn minėto amatų centro darbuotojai. Mat tą daryti skatino ir valstybės mastu paskelbtos kaimo atnaujinimo ir plėtros programos. Aišku, pradžia nebuvo lengva: juk prisiėjo atkakliai įkalbinėti įsitraukti į kuriamo Centro veiklą itin užimtus žmones. Bet palaipsniui viskas įėjo į vėžes, įvairius amatus garsinantys renginiai ir edukacinio pobūdžio užsiėmimai ėmė vis labiau populiarėti. Neužilgo Žaslių tradicinių amatų centras Žemės ūkio ministerijos specialistų buvo pripažintas itin sėkmingai dirbančiu.
Šiandien šis centras – savotiška vizitinė kortelė, garsinanti Žaslius po visą Lietuvą. Ypač išpopuliarėjo kulinarinio paveldo tradicijos. Iš visos šalies čionai plūsta lankytojai, norintys paragauti garsiųjų Žaslių cepelinų, kugelio, švilpikų…
Čia kepama duona, šakočiai, šimtalapiai, gaminami karameliniai saldainiai. Tačiau svarbiausia, kad atvykusieji nesėdi, laukdami, kol jiems ant stalo atkeliaus skanėstai, o pasiraitoję rankoves, patys kimba į darbą, mokydamiesi juos gaminti. Prityrusios šeimininkės, žinoma, vadovauja visam šiam procesui, iš anksto apsirūpinusios visais reikalingais produktais, virtuvine technika ir indais.
Pastarieji čia – tokie, kokius naudojo mūsų seneliai – daugiausia moliniai ir mediniai, tačiau svarbiausia tai, kad kulinariniai šedevrai gimsta ne elektrinėje ar dujinėje orkaitėje, o pačioje tikriausioje, malkomis kūrenamoje krosnyje. O joje, kaip visi puikiai žinome, visi valgiai įgauna tikrą, su niekuo nesulyginamą naminio maisto skonį. Ir cepelinai čia ne verdami, o kepami. Tokie Žaslių apylinkėse seniau buvo labai populiarūs. Apie tai rašo ir kaišiadoriečių virtuvę pristatanti solidi knyga.
Centrui dabar reklamos nereikia: informacija apie jį jau plačiai pasklidusi. Artėjant įžymiausioms metų šventėms, žmonės čia atvyksta pasimokyti dažyti margučių, rišti verbų, pinti Advento vainikų, lieti žvakių. Pasigamintas karpinys ar savo rankomis pasiūta lėlė tampa puikia dovana artimiesiems. Tradicinių amatų centras kasmet dalyvauja įvairiose mugėse, miestelio aikštėje vykstančiose Amatų ir folkloro šventėse, Kaišiadorius garsinančiame šakočių kepimo čempionate ir kituose renginiuose. Juk rūpi ir savo meistriškumą parodyti, ir iš kitų amato subtilybių pasisemti.
Nuotraukų autorės Lionė Lapinskienė ir Marijona Varneckienė.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
