Kad mūsų Žydrąją planetą nesyk yra atakavę svečiai iš kosmoso platybių, įrodymų gausu visuose Žemės kampeliuose. Ne išimtis ir Lietuva – ją meteoritas buvo aplankęs priešistoriniame Juros periode, garsėjusiame šiltu jūriniu klimatu, milžiniško dydžio paparčiais, asiūkliais ir kita reliktine augmenija, nepasiekusia mūsų laikų arba išgyvenusia tik miniatiūrinės kopijos pavidalu.
Mirtiną smūgį patyrę dinozaurai taip ir neatsigavo. Pabandyk išlikti, kai tave ištinka smūgio banga, prilygstanti 200 000 Hirosimos bombų sprogimui ir po to sekusiam beveik 7 balų stiprumo žemės drebėjimui!
Kad prieš gerus 165 mln. metų ši tragedija išnaikino visą gyvastį dabartinės Lietuvos teritorijoje ir dar paveikė aplinką tūkstančio kilometrų spinduliu, byloja geologų pateikti įrodymai. Meteorito išmušta duobė siekusi daugiau kaip pusės tūkstančio metrų gylį, o jos skersmuo driekęsis daugybę kilometrų.
Žinoma, šiandien šio kraterio tokio, koks buvo ką tik išmuštas, neišvysime: milijonai metų paslėpė jį po storiausiu nuosėdų sluoksniu. Tačiau hipotezę, kad čia „pasidarbuota“ meteorito, pateikė šią vietovę tyrinėję geologai. 1975 – 1980 metais Lietuvoje ieškodami tinkamos vietos dujų saugyklai įrengti, „Sojuzburgaz“- o specialistai išgręžė daugiau kaip 100 gręžinių. Grąžtai smigo į žemę labai giliai: vietomis gręžinių gylis siekė per 700 metrų. Ištyrę gręžinio uolienas, geologai pareiškė, jog čia galinti būti meteoritinio kraterio vieta. Vėliau jų iškeltą versiją patvirtino lietuvių akademikas G. Motuza.
Šią hipotezę papildė ir ištirti mineralai, ir magnetinių bei gravitacinių laukų ypatumai, tiksliau – šių laukų anomalijos. Geologai savo gręžinių vietas uždengė betoniniais sarkofagais, tebesančiais iki šiol.
Apie savo gyvenimą meteoritiniame krateryje pasakoję Ukmergės rajono Veprių gyventojai juokavo, kad gal ateityje vertėtų dangaus kūno kritimo vietoje paieškoti deimantų. Juk kitose valstybėse, kur esama panašių kraterių, šių brangakmenių aptinkama. Deimantai kraterių vietose susiformuoja nuo didžiulės galios smūgio ir po to šiose teritorijose besiveržusių ugnikalnių. Žinoma, jie aptinkami giliai – daugiau kaip pusės kilometro gylyje.
Ką gi, deimantai vepriškiams labai praverstų: atsirastų daugiau lėšų rimtiems projektams įgyvendinti. Juk planų, kaip gražinti savo gimtąjį kraštą, čia gyvenantys žmonės turi daug.
Meteoritinis krateris – turistinė „etiketė“
Meteoritinio kraterio teritorija garsėja gausybe trykštančių šaltinių. Manoma, kad garsiausius iš jų – Žuvintės ir Bečių šaltinius – maitinantis vanduo gali trykšti net iš Juros periodo Žemės sluoksnių. Gausybe mineralų prisotintas vietos apylinkių vanduo savo kokybe nenusileidžia Druskininkų vandeniui.
Jeigu ne sovietmetis, vietovė būtų drąsiai galėjusi vadintis kurortine, tačiau nuo 1960-ųjų netoli Veprių buvo įkurta vidutinio nuotolio branduolinių raketų bazės antroji paleidimo aikštelė. Gyvavo ji iki 1987-ųjų metų, gerokai pakoreguodama vietinių žmonių tvarkymosi planus.
Meteoritinis krateris dabar yra tapęs vienu iš šią vietovę ženklinančių simbolių. Krašte vyksta, kaip sako vepriškiai, daugybė „meteoritinių edukacijų“. Išties, atvykstančius svečius labai domina viskas, kas susiję su akmeninio įsibrovėlio viešnage ir jo paliktais pėdsakais, taigi vietiniai ir stengiasi šį smalsumą patenkinti. Ypač tuo išsiskiria kaimo turizmo sodyba „Ąžuolų giria“, esanti Veprių seniūnijos Slabados kaime. Čia įkurtas Meteoritų lietaus parkas, organizuojami įvairūs edukaciniai renginiai, susiję su dangaus kūnų stebėjimu.
Sodyboje pirmąkart Lietuvoje paminėta Asteroidų ir meteoritų diena, su gidu apvaikščiota kraterio teritorija, pasitelkus atitinkamą įrangą, vizualiai bandyta įsivaizduoti, kaip tas dangaus kūnas galėjo kristi… „Reikia juk kažką įdomesnio sugalvoti, kad išsiskirtume iš kitų, – pasakojo sodybos šeimininkas Mantas Dubininkas, kai užsukome pas jį. – Baidares ir dviračius nuomoja daugelis kaimo turizmu užsiimančių žmonių, o štai pažintinius teminius žygius po apylinkes tikrai ne visi rengia, ir vietas judriems žaidimams ne visi turi įsirengę. Mes jau kuris laikas propaguojame savo pačių susikurtą žaidimą su specialių sportinių lėkštelių mėtymu ir nužymėta trasa. Patirtis parodė, kad poilsiautojai labiausiai mėgsta aktyvų užimtumą, ir kad vis mažiau atsiranda norinčių triukšmingų vakarėlių su svaigalais.“
Aplinkos grožiui ir vietos įžymybėms – išskirtinis dėmesys
Vepriškiai visuomet siekė, kad jų miestelis klestėtų ir savo kruopščiai išgražinta aplinka išsiskirtų iš aplinkinių vietovių. Sovietmečiu už aktyviai vystytas kultūrines tradicijas ir dėmesį supančiai gamtai Vepriai – tuometinio S. Neries kolūkio centrinė gyvenvietė ir apylinkės centras – buvo apdovanoti Didžiuoju gintaro prizu.
– O aš jiems prizą skirčiau ir šiandien, – nuoširdžiai ištarė mano kolegė, kai su grupe žurnalistų ir turizmo organizatorių dairėmės po šį pačiame Ukmergės rajono pakraštyje įsikūrusį miestelį.
Išties, į akis krito rūpestingai prižiūrėti takai, gėlynai, skulptūros. Daugumos jų autoriai – vepriškiai skulptoriai Viktoras ir Jonas Ženteliai. Nemažai garsių žmonių padovanojo Lietuvai ši žemė. Apie juos ir apie įdomią šio krašto praeitį galima sužinoti Veprių muziejuje, savo ekspozicijoje ir fonduose turinčiame per 5000 eksponatų. Itin veikli yra šio miestelio bendruomenė, pirmoji iš Ukmergės rajono kaimiškų vietovių atsidariusi dar ir savo informacinį centrą. Kai jame lankėmės, į akis krito gausi medžiaga, pasakojanti apie vietos kraštovaizdžio, istorijos, kultūros įžymybes, sakralinį paveldą, vystomas tradicijas.
Toks centras – puikus pagalbininkas visiems, norintiems susipažinti su šiuo išskirtiniu Lietuvos kampeliu. Žinoma, informacinis centras etatinio darbuotojo neturi, jis veikia savanorystės principu, taigi norintieji į jį užsukti ir gauti norimų žinių turėtų iš anksto paskambinti telefonu.
Vepriškiai džiaugiasi, kad atvykstančių aplankyti jų kraštą žmonių skaičius kasmet auga. Ypač gausiai jų suplūsta per čia vykstančius renginius ir šventes.
Smagios salelės reikalauja budrumo
Mūsų žvilgsniai tąsyk krypo į spalvingą informacinio centro stendą, pasakojantį apie gamtos objektus, kurių Veprių apylinkėse esama išties išskirtinių. Vien ko vertas miestelio centre tyvuliuojantis, padavimais garsėjantis Veprių ežeras.
Vietos gyventojai jį kartais pavadina tvenkiniu, mat atsirado jis dirbtiniu būdu. Kada pirmąsyk buvo patvenktas, nėra žinoma, spėjama, gal dar viduramžiais, kuomet reikėjo sukurti Veprių pilies gynybinę apsaugą. Viename ežero krante buvo supiltas dirbtinis pylimas, pro kurį vanduo, deja, nesyk buvo prasiveržęs į Šventosios upę. Šio vandens telkinio lygis ne vienąkart keltas, pavyzdžiui, taip buvo 2000-aisiais. Dėl šių veiksmų susiformavo unikalūs augaliniai dariniai – „plaukiojančios salos“. Jų pagrindą sudaro nuo ežero pakrančių dugno atitrūkusios nendrių šaknys, ilgainiui storėjančios ir suformuojančios pagrindą augti vandenmėgiams augalams.
Tokie paparčiais, juodalksniais, karklais ir kitais augalais apaugę dariniai dreifuoja pagal vėjų kryptį ir prisiplaka tai vienur, tai kitur. Jie gali išvystyti nemenką greitį ir jei kas pasitaikytų jų kelyje – nieko gero nelauk. Štai seniau ežere buvo tvirtai įbetonuota Neptūno skulptūra. Ir ką jūs manote – betonas neatsilaikė prieš vienos salos „ėjimą“. Teko šį meno kūrinį ištraukti ir pastatyti krante.
Taigi, būtų visai smagūs „daikčiukai“ tos salelės, jeigu nekeltų grėsmės.
– Didžiausias pavojus kiltų, jeigu jos priplauktų prie užtvankos ir ją užkimštų. Tada netoli ežero stovintiems namams grėstų tikras potvynis, – pasakojo mus lydėjusi gidė.
Taip jau yra buvę. Vietos gyventojai prisimena, kaip viena sala, prisiartinusi prie užtvankos, ją užkimšo ir vandens lygis ežere pradėjo kilti… Labiausiai to baiminamasi pavasarį, kuomet pradeda tirpti įšalas, ir rudenį, po stipresnių lietų, pagausinančių vandens kiekį dirbtiniame ežere. Pučiantys stiprūs vėjai tuomet stumia salas užtvankos link.
Vietos seniūnijai – tai ypatingo nerimo metas. Kaip pritvirtinti salas, kad jos nejudėtų, jeigu specialių priemonių tam nėra? Žmonės nesyk yra budėję prie šios užtvankos. Matant, kad sala artėja, galima bandyti rankiniu būdu nuleisti nors kiek vandens…
O apskritai – kokie tik būdai neišmėginti: ir mediniais karčiais salą bandyta prie dugno pritvirtinti, ir prie storakamienių pakrantės medžių lyno trosais ją prikabinti. Karčiai atlaiko ribotą laiką – supūva, be to, prie stovinčios salos „prisikabina“ kitos, didindamos jos plotą ir, žinoma, grėsmę. Metalinių trosų tyko ilgapirščiai…
Salą, prisiplakusią prie kito ežero kranto, tąsyk mes matėme iš tolo, stovėdami prie gražiai vepriškių sutvarkytos poilsiavietės, paplūdimio ir maudyklos. Be galo gaila būtų, kad ji imtų ir „nušluotų“ tokį kruopštų žmonių triūsą…
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
