Kupiškio rajone esantis Palėvenės vienuolynas ilgus šimtmečius garsėjo kaip Šiaurės Lietuvos kultūros ir švietimo židinys. Deja, istorinės aplinkybės susiklostė taip, kad jis daugelį metų stovėjo apleistas. Laimei, dabar jo pastatai prikeliami naujam gyvenimui.
Tarsi Feniksas iš pelenų prisikėlė ir Palėvenės dvaras – didikų Komarų tėvonija. Pasikalbėkime plačiau apie šiuos mūsų šalies istorijai ir kultūrai svarbius objektus.
Čia gimė ir žodynai, ir blaivybės sąjūdis
Istoriniai dokumentai skelbia, kad Palėvenės vienuolyno ir greta jo esančios bažnyčios statybą iš pradžių inicijavo apskrities teisėjas Laurynas Mykolas Odlianskis – Počobutas ir jo žmona Marijona, kilusi iš garsios Siesickių giminės. Tiesa, bažnyčia pradėta statyti žymiai anksčiau – 1676-aisiais, tuo tarpu vienuolyno statyba užsitęsė ir jis duris atvėrė tik 1779 metais. Mat reikėjo pastatyti daug skirtingų pastatų – vienuolynui reikėjo ir vienuolių gyvenamojo namo, ir trobesio juos aptarnaujantiems žmonėms, ir ūkinių pastatų su špitole…
Iškilęs vienuolyno ansamblis išties susidėjo iš daugybės įvairios paskirties mūrinių ir medinių statinių. Mūsų dienas pasiekė tik mūriniai trobesiai: arklidės su vežimine, svirnas su malūnu, lavoninė, tvora su įvažiavimo vartais ir namas, kuriame gyveno vienuoliai. Pastarasis – netaisyklingos „P“ raidės formos, dviejų aukštų. Pirmajame kažkada būta dominikonų celių, svetainės, refektoriaus, buitinių patalpų. Atlikti tyrimai atskleidė, jog pirmojo aukšto sienos buvo gausiai polichromuotos. Išliko XVIII a. sukurtų vienuolių dominikonų portretų, dekoratyvinių augalinių motyvų kompozicijų fragmentų.
Neužilgo vienuolynas virtu tikru švietimo centru aplinkiniams gyventojams: XVIII – XIX amžiuose čia veikė mokykla, kurioje žinių sėmėsi ir vienuoliai novacijai, ir religiniu keliu nesukantis vietos jaunimas. Besimokantieji galėjo naudotis turtinga vienuolyno biblioteka, skaičiavusia tūkstančius knygų, tarp kurių būta tikrai senų leidinių. Pavyzdžiui, seniausias čia saugotas leidinys buvo datuojamas 1552-aisiais metais.
1753 metais šiame vienuolyne buvo pakrikštytas Laurynas Stuoka – Gucevičius, vėliau Lietuvai sukūręs didingų pastatų. Šį faktą liudija prie pastato sienos pritvirtinta informacinė lenta. Būsimasis architektas porą metų praleido vienuolyno mokykloje.
Archyvinė medžiaga skelbia, jog šis vienuolynas priklausė dominikonų brolijai, o dominikonai, kaip visi žinome, visuomet rūpindavosi šviesti liaudį. Palėvenėje pastoviai gyvendavo nuo 15 iki 20 vienuolių, daug nuveikdavusių apylinkės gyventojų labui. Pavyzdžiui, palėveniškis vienuolis Dominikas Sutkevičius 1835 metais išleido lietuvių – lenkų ir lietuvių – lotynų – lenkų kalbų žodynus, o kitas dominikonas Rapolas Jasikevičius 1885 – 1989 parengė keturtomį pamokslų rinkinį lietuvių kalba.
Savo blaivybės idėjas vyskupas Motiejus Valančius irgi pirmiausia pradėjo skelbti Palėvenės vienuolyne; 1885 metais įvykusios jo vizitacijos metu čia buvo įsteigta pirmoji Blaivybės brolija.
Šios datos rodo, kad Palėvenės vienuolynui pasisekė išvengti po 1831 metų sukilimo vykusių represijų. Deja, ši sėkmė netruko ilgai. Už bendravimą su 1863 metų sukilimo dalyviais Kauno gubernatorius įsakė uždaryti šį vienuolyną, o jame gyvenusius 20 dominikonų išskirstyti po kitus vienuolynus. Pastoracinei veiklai bažnyčioje buvo palikti tik du vienuoliai. Visi vienuolyno turtai buvo atimti.
Kolūkiniais metais vienuolyno pastatais niekas nesirūpino
Likęs be rūpestingų vienuolių priežiūros, vienuolyno ansamblis ėmė nykti tiesiog akyse. Ypač daug žalos jam padarė sovietmetis, kuomet dominikonams kažkada priklausę pastatai buvo įtraukti į kolūkio nuosavybę. Naujoji valdžia paskubėjo juos paversti sandėliais, grūdų saugyklomis, butais kolūkiečiams. Čia įsikūrė ir kolūkio kontora, o seniausioje vienuolyno dalyje, antrame aukšte nuo Lėvenį upės esančioje salėje vykdavo jaunimo šokiai ir kino seansai. Aplaidumas baigėsi nelaime: 1995 metų liepos 10-ąją vienuolyne kilo didelis gaisras, kurio metu liepsnos persikėlė ir į bažnyčią. Visiškai supleškėjo vienuolyno ir bažnyčios stogai, suskeldėjo sienos. Abiejų pastatų stogus pavyko uždengti, tačiau rimtesniu remontu nieks nesirūpino. Apskritai sovietiniais laikais sunyko vienuolyno architektūra: nebeliko autentiškų krosnių, durų, langų, grindų, o perdažant sienas, sunaikinta autentiška interjero polichromija. Planinės statinio struktūros buvo pakeistos: atsirado naujos pertvaros ir angos, vieni langai ir durys buvo iškirsti, o kiti – užmūryti. Buvusio vienuolyno dvasingos aplinkos nebeliko. O tada, kai iš šių pastatų kolūkis išsikėlė, jie ėmė greitosiomis irti.
Pagaliau ansamblis sulaukė pagalbos
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Palėvenės vienuolyno ansamblis perėjo Kupiškio rajono savivaldybės žinion. Naujieji šeimininkai susirūpino griūvančiu kultūros paveldu. Restauruotas šv. Dominiko bažnyčios interjeras, kultūrinėms ir edukacinėms reikmėms pritaikytas naujai suremontuotas svirnas ir pagaliau imtasi pagrindinio vienuolyno statinio.
Jo būklė pripažinta avarine: pastatui buvo labai pakenkusi drėgmė ir tirpios druskos. Sienos buvo pilnos plyšių, jų tinkas iškritęs arba atsiknojęs. Pro žiojėjančius plyšius lijo ir snigo, o drėgmė juk negailestingai ardo mūrą. Stogas jau buvo prakiuręs, ir pro jo kiaurymes patenkantys krituliai gadino perdangas. Teko skubiai sudaryti statinio gelbėjimo planą ir nedelsiant imtis darbų.
Kultūros infrastruktūros centro užsakymu buvo sutvirtintos pastato sienos, restauruotas fasado mūras, užtaisyti jame esantys plyšiai. Atstatytas autentiškas fasadų tinkas, sutvarkyti karnizai, angos, atkurti dekoratyviniai elementai. Pakeistos medinės konstrukcijos, laikiusios stogą, ir pati stogo danga suremontuota.
Tvarkant naudotasi pažangiausiomis statybinėmis technologijomis. Pavyzdžiui, siekiant kuo patikimiau apsaugoti statinį, įrengta naujausia kritulių surinkimo sistema, restauruotas rūsio sienų ir skliautų mūras, pasirūpinta atkurti medines perdangas. Žodžiu, pastatas kyla, tarsi Feniksas iš pelenų, ir tuo galima tik pasidžiaugti.
Čia gyva protėvių dvasia
Apžiūrėję vienuolyną ir šv. Dominiko bažnyčią – Aukštaitijoje retą vėlyvojo baroko stiliaus pavyzdį, patraukiame tolyn. Laukia dar vienas labai įdomus objektas – Palėvenės dvaro rūmai, irgi prisikeliantys naujam gyvenimui.
Mūsų, žurnalistų grupelę, pasitiko šio dvaro paveldėtoja Nijolė Marija Milaknienė.
Šeimininkės pakviesti, pirmiausia apžiūrime angliško stiliaus parką, sodintą jos senelių ir prosenelių – didikų Komarų. Čia ošia išties labai seni medžiai. Štai, aptvertas tvorele, stovi vienas iš dviejų mūsų šalyje augančių kurilinių maumedžių. Šį medį – gamtos paminklą – kažkada iš savo kelionės po Kurilų salas parsivežė ponios Nijolės senelis. Šimtmečius skaičiuoja ir daugelis parke augančių liepų, išsirikiavusių į puikią alėją; o seni beržai čia susibūrę į išlakią baltakamienę giraitę. Parke gausu tuopų, eglių, pušų, maumedžių, klevų… Nuostabu čia užsukti bet kuriuo metų laiku – ir pavasarį suokiant lakštingaloms, ir vasarą dūzgiant bitėms, ir rudenį trimituojant pilkosioms gervėms ar ūkaujant apuokams. Parkas kupinas gyvybės, kažkada taip džiuginusios dvaro gyventojus…
Pasivaikščioję po parką, susėdame pasikalbėti apie didingą šio dvaro praeitį ir jo dabartinį atgimimą.
Šeimininkė rodo išlikusį šeimos albumą. Koks laimingas gyvenimas jame užfiksuotas! Nuotraukose – Komarų giminės susibūrimai, šventės, draugų viešnagės… Štai kaip didingai kažkada atrodė dvaro rūmai, kokia išpuoselėta aplinka juos supo! Žvilgtelėjus į fotografijas, aiškiai matyti, kokie statiniai išliko iki šių dienų, o kokie buvo sugriauti.
Skaudi šio dvaro istorija, ir jo paveldėtojai Nijolei Marijai Milaknienei nelengva ją prisiminti. Bet ji pasakoja – įdomiai, išsamiai, juk jos giminė savo darbais įrodė meilę gimtajam kraštui ir jo klestėjimui.
Pirmasis Komaras, minimas XV amžiaus archyviniuose dokumentuose, gyveno Padniestrėje. Vienas iš šios giminės atstovų atvyko į Lietuvą, norėdamas pelningai investuoti turimas lėšas ir pasistatydinti dvarą. Išsirinko nedidelį palivarką, kuriame šimtmečiais gyveno Komarų giminės kartos. Jos čia kūrėsi, supirkinėjo žemes. Šis dvaras – Komarų giminės tėvonija.
Tai buvo didelis ūkis. Dvaras vertėsi spirito gamyba, augino veislinius gyvulius ir žirgus, prekiavo vaismedžių sodinukais, iš vietinio dolomito gamino kalkes. Komarai niekada negailėdavo pinigų ūkio modernizavimui, iš užsienio atsigabendavo naujausios žemės ūkio technikos. XIX a. pabaigoje čia jau dirbo garinės kuliamosios, girnas suko vandens malūnas. Komarų giminė buvo didžiai išsilavinusi, daug dėmesio skyrė švietimui, kultūrai, buvo plačiai žinoma savo labdaringa veikla. Net Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvoje šeimininkaujant vokiečiams, Palėvenės dvare veikė mokykla.
Paskutinysis dvaro šeimininkas buvo Bogdanas Komaras, Nijolės Marijos Milaknienės senelis, nepriklausomoje Lietuvoje garsėjęs kaip puikus ūkininkas. Tarpukariu dvare gyveno apie 130 žmonių, kurie čia ir dirbo; be to, atvykdavo ir daug samdomų darbininkų.
Ir visą šį klestintį ūkį sugriovė užklupusi neganda – sovietinė okupacija.
Normalaus gyvenimo griovėjai
Nacionalizavusi dvarą, naujoji valdžia nesaugojo nieko: plėšė ir savinosi viską, kas buvo bent kiek vertinga. O netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas šį griovimo procesą dar labiau paspartino. Dvare apsistojo rusų karinis dalinys, o visai netoli nuo jo savo karinį aerodromą turėjo vokiečiai. Į jų skraidančius lėktuvus rusai netrukus ėmė pyškinti iš savo ginklų, ir vokiečiai atsikeršydami ant dvaro numetė bombą, sugriaudami gražiausią rūmų dalį.
Sovietmečiu išlikusioje rūmų dalyje buvo įsikūrusi mokykla, buvo įrengti butai mokytojams. Ūkinėse patalpose vyko kolūkio gamybinė veikla, savo cechą turėjo Anykščių vyno gamykla, o čia įkurtame Panevėžio autokompresorių gamyklos filiale buvo remontuojami iš visos Sovietų Sąjungos atgabenami kompresoriai.
„Iš mano senelių atėmė viską. Niekino, skriaudė, kaip įmanydami. Neapsikentusi močiutė išvyko pas savo dukrą į Ukmergės rajoną, o senelis kurį laiką čia dar pagyveno, glausdamasis tai malūnininko namelyje, tai pas kaimynus. Bet trėmimo į Sibirą neišvengė, tik vežamas sugebėjo iššokti iš traukinio ir pabėgti. Vėliau jam pasisekė išvykti į Lenkiją pas emigravusią dukrą“, – pasakojo ponia Nijolė.
Nijolės tėvai turėjo pasikeisti pavardes, kad išvengtų sovietų persekiojimo dėl savo dvarininkiškos kilmės. Pasivadino Žiukais. Augdama Nijolė net neįtarė, kad yra senos didikų giminės palikuonė. Jos vaikystė prabėgo Ukmergės rajone, vėliau teko gyventi Anykščiuose. Moteris 24-erius metus išdirbo Panevėžio „Ekrano“ gamykloje, išaugino dukrą ir du sūnus. Ir tik Lietuvai pasukus nepriklausomybės keliu, atsirado galimybė susigrąžinti tai, kas šiai šeimai teisėtai priklausė.
Dvaro paveldėtoja papasakojo apie stebuklingu būdu išlikusius vertingus šeimos dokumentus. Juos senelis išvykdamas paliko saugoti savo artimam bičiuliui, kurio dukra ir žentas Adolfas Vapšys juos išlaikė iki šių dienų ir grąžino teisėtiems šeimininkams. Lagaminėlyje gulėjo dalis Bogdano Komaro dienoraščio, kuriame aprašytos jo patirtos 1940 – 1941 metų skriaudos ir išgyvenimai. Liko išsaugoti vertingi dokumentai: dvaro turto aprašai – aktai, bajorystę patvirtinančios pažymos, kvitai, čekiai, sutartys, pastatų brėžiniai, giminės genealoginis medis ir kt.
Giminės lizdas – teisėtų palikuonių rankose
Nesunku nujausti, kokį nugyventą palikimą atgavo Komarų giminės palikuonys. „Iš pradžių namą aptvarkėme tiek, kad būtų galima žmogui užeiti. Visa aplinka buvo apaugusi kiečiais, dilgėlėmis, sąvašynais, parkas be galo apleistas… Dirbome, dirbome, dirbome… Visus savaitgalius, visas atostogas. Iš pradžių į šį kaimą važinėjome iš Panevėžio, o vėliau nutarėm persikelti čia. Dabartinė aplinka – daugiau kaip trisdešimties metų tvarkymosi rezultatas. O darbų pabaigos nematyti. Dvaro atkūrimas reikalauja daugybės lėšų, taigi tai, ko nepadarysime mes, tęs mūsų vaikaičiai. Svarbiausia – kad jie pajustų savo protėvių, savo giminės dvasią, kad tęstų jų pradėtus darbus“, – dalijosi mintimis dabartinė dvaro šeimininkė.
Dvare virte verda gyvenimas – čionai nuolat atvyksta ekskursijos, vyksta dailininkų plenerai, kūrybinių darbuotojų stovyklos. Atskirų įmonių vadovybės dvaro rūmų patalpas išsinuomoja įvairiems seminarams, sąskrydžiams, šventėms. Gal tas šurmulys šeimininkus kiek ir vargina, bet prie dvaro išlaikymo tikrai prisideda. Antra vertus, šitaip tęsiamos ir dvare visada puoselėtos svetingumo tradicijos.
Komarai niekada negyveno užsisklendę, čia visuomet būdavo svečių. Remiantis senųjų vietos gyventojų prisiminimais, dvare švęstos įvairios šventės, organizuoti įžymių datų minėjimai. Buvo priimta per pobūvius vyrams vilkėti frakus, moterims – ilgas sukneles; susirinkusiuosius linksmindavo orkestras. Šeimininkas Bogdanas Komaras mėgdavo svečiams skaityti savo sukurtas eiles. Beje, tarnai ir dvaro darbininkai irgi nebūdavo pamiršti – jų taip pat laukdavo atskiros vaišės su muzika.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
