Panevėžys turi tai, ko kiti miestai jam tikrai gali pavydėti. Tai – siaurukas. Šitaip švelniai vadinamas traukinys, riedantis žymiai siauresnėmis už standartines vėžėmis. Antrąjį šimtmetį gyvuojančią techninę įžymybę turistai dabar tarsi iš naujo atranda po visų karantinų ir kitų negandų. Ir tai labai sveikintina, mat su Siaurojo geležinkelio veikla susiję žmonės daro viską, kad tik šis istorinis objektas tarnautų žmonėms visu savo pajėgumu. Ypač suintensyvėjusi jų veikla prieš metų virsmo šventes.
Kaip atrodo siauruko “ūkis”
Medinę, senovinio stiliaus siauruko stotį panevėžiečiai atnaujino 2004-aisiais. Pastatas nedidukas, bet jame telpa viskas, ko reikia tikrai stočiai. Štai stoties viršininko namelis su daugybe langų, kad būtų gerai matomi atvykstantys ir išvykstantys traukiniai, štai tokie nuo perono neatsiejami atributai, kaip laikrodis ir varpas, na, o truputį atokiau įkurdinti specialūs siaurojo geležinkelio riedmenys, laukiantys savo eilės atsidurti ant bėgių (riedmenimis geležinkeliečiai vadina bėgiais riedančias platformas – aut.) Išvystame atviro tipo vagoną – platformą, ant kurios galima vežti įvairiausius krovinius. Dabar ji dažniausiai naudojama geležinkelio remontui reikalingoms medžiagoms gabenti, mat ant jos puikiausiai telpa bėgiai ir pabėgiai, smėlis ir žvyras… O štai vagonas, skirtas bėgiams nuo sniego valyti žiemos metu. Siaurukas turi ir cisterną, skirtą skysčiams vežioti, ir baltos spalvos vagonėlį, kuriuo kažkada iš vienos vietovės į kitą buvo pristatinėjami pieno produktai. Seniau, kai dar nebuvo šaldymo įrenginių, šiuo vagonu gabentas maistas būdavo apdedamas ledu, tam tikrą laiką palaikydavusiu minusinę temperatūrą. Kai ledas imdavo tirpti, tirpsmo metu atsiradęs vanduo išbėgdavo pro vagone esančias specialias skylutes, o atitirpusius ledo luitus netrukus pakeisdavo nauji.
Visa tai mums, žurnalistams, aprodę svetingi siauruko darbuotojai neužmiršo papasakoti ir apie tai, kokias uniformas ir kepures geležinkeliečiai dėvėdavo prieškariu ir dėvi dabar; kokias priemones naudojant, traukinio mašinistai gali susikalbėti su palydovėmis ir stoties viršininku. Spalvotos lazdelės, vėliavėlės, žibintuvėliai ir dabar atlieka savo funkcijas, juk be šių sutartinių signalų traukinio eismas būtų neįmanomas…
Siauruko šeimininkų pakviesti, sulipame į vieną iš siaurojo traukinio vagonų. Tai, pasirodo, antrosios klasės vagonas su išlikusiais kietais suoliukais, sutalpinantis 40 keleivių. Pirmosios klasės vagonai „minkštesni“, su staliukais, baru. Iš viso Aukštaitijos siaurasis geležinkelis turi 11 vagonų, prikabinamų pagal poreikius. Šiuolaikinės šildymo, apšvietimo, kondicionavimo sistemos įrengtos visur.
Istorija skaičiuojama dar nuo carinio laikmečio
…Šįkart mūsų kelionė netrunka ilgai – atsiduriame Siaurojo geležinkelio garvežinėje. Tai viena iš istorinių erdvių, siūlomų apžiūrėti lankytojams. Visa, kas čia esama, priklauso kultūrinio paveldo sričiai. „Ši garvežinė – unikali, vienintelė tokia išlikusi Lietuvoje, – pasakojo mus čia pasitikęs Aukštaitijos siaurojo geležinkelio direktorius Darius Liutikas. – Tiek siaurieji bėgiai, tiek visi statiniai – senoviški, iš XIX amžiaus. Europoje šios srities istorinio paveldo mažai teišlikę. Industrinio palikimo erdvės apskritai yra išskirtinės, visame pasaulyje jos kelia didelį susidomėjimą, taigi galime tik džiaugtis, tokias išsaugoję“.
Geležinkelio depas – erdvus, aukštas, rūpestingai sutvarkytas. Užsukame į vieną iš patalpų, kurios sieną puošia didelis žemėlapis. Jame sužymėtos ne tik dabartinės, bet ir ankstesnės po Lietuvą besidriekusio Siaurojo geležinkelio trasos. Panevėžys teisėtai vadinamas miestu prie Siaurojo geležinkelio.
Siaurieji bėgiai čia atsirado pačioje XIX amžiaus pabaigoje, taigi dar carinės Rusijos laikais. Iš pradžių siaurukas buvo skirtas tik įvairiems kroviniams vežioti, bet netrukus atsirado ir keleiviams skirtų vagonų. Itin populiarus siaurukas tapo tarpukariu. Lietuvoje 1939 metais Siaurojo geležinkelio vėžės siekė 467 kilometrus, buvo nutiesta nemažai trasų. Siauruku itin naudotasi kroviniams prie „plačiojo geležinkelio“ privežti, taip pat gabenant maisto produktus, naudingąsias iškasenas, o per abu pasaulinius karus – ir karinę amuniciją.
Šio tipo geležinkelis turėjo daug privalumų: jį lengviau nutiesti ir aptarnauti. Pavyzdžiui, kai kurias vėžes Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai nutiesdavo tiesiog per kelias dienas.
Šiuo metu išlikusi naudojama Siaurojo geležinkelio trasa siekia 68 km; na, o įskaitant privažiavimus, traukinių apsilenkimus ir kitus ruožus, – gal kiek daugiau kaip 80 km. Žemėlapyje išryškintas dabartinis maršrutas Panevėžį sieja su Rubikiais; jis vingiuoja per Raguvėlę, Troškūnus, Anykščius. Seniau juo buvo pasiekiama ir Utena.
Patalpos – ir kultūrinėms reikmėms
Apžiūrėję dar šioje salėje esančius senovinių garvežių maketus, einame link kitų patalpų, dabar pritaikomų edukaciniams ir meniniams poreikiams. Taip, istoriniuose statiniuose šeimininkai dabar leidžia vykti įvairiausiems renginiams. Štai buvusioje kalvėje, išsaugojusioje ir kitą traukiniams remontuoti skirtą techniką, vyksta įvairūs koncertai, šventiniai vakarai, netgi miesto dramos teatro aktoriai čia yra vaidinę. Tą rodo ant sienos kabantys plakatai bei įžymiojo režisieriaus J. Miltinio atvaizdas.
Tarp kitko, šis teatro kūrėjas, pasak jo paties kažkada pasakytų žodžių, yra gimęs „už keturių metrų nuo geležinkelio“, abu jo tėvai buvo geležinkeliečiai ir savo prisiminimuose jis yra daug kalbėjęs apie šią veiklos sritį. Taigi, kaip įsitikinome, miesto kultūrinio gyvenimo organizatoriai atranda naujas, netradicines erdves, vis labiau dominančias panevėžiečius ir kitų regionų gyventojus.
„Industrinių erdvių pritaikymą žadame dar labiau plėsti, – dalijosi mintimis Siaurojo geležinkelio vadovas. – Jos puikiai tinka, pavyzdžiui, įmonių veiklos pristatymams, parodoms. Pagaliau – kodėl su šiuo istoriniu-kultūriniu paveldu nesupažindinus užsienio turistų? Jį apžiūrėję, jie galėtų leistis į kelionę Siauruoju geležinkeliu per Panevėžio, Anykščių regioną. Tokios išvykos, suderintos su kitų turistus aptarnaujančių firmų paslaugomis, – įdomus būdas pažinti Lietuvą. Juolab, kad tai būtų tikrai linksmos pramogos.“
Siauruko bėgiais – į „Božole“
Klausydamasi šių Aukštaitijos siaurojo geležinkelio direktoriaus Dariaus Liutiko žodžių, prisiminiau atmintin labai įsirėžusią kelionę siauruku iš Panevėžio į Troškūnus, kur buvo organizuota jauno vyno šventė – „Božole“. Su kolegomis iš Žurnalistų keliautojų klubo apniūkusį lapkričio ketvirtadienį įlipome į šiltą siauruko vagonėlį, jaukiai apšviestą ant stalo stovinčių šviestuvų ugnelės ir kvepiantį mėtų arbata.
Netrukus ta arbata ir gardžiavomės, klausydamiesi muzikantų trio atliekamų prieškario Lietuvos melodijų. Puiki nuotaika visus lydėjo iki Troškūnų stotelės, kurioje išlipę, buvome susodinti į autobusą, nuvežusį į senąjį vienuolyną. Iš atminties iki šiol neišdyla nuostabios ano vakaro akimirkos: degančiomis žvakutėmis nužymėtas takas link paslaptingų, sutemose paskendusių vienuolyno mūrų, jaukūs koridorių ir salių šešėliai, pagimdyti mirkčiojančių žibintų šviesos, gėlių kompozicijomis išpuošti staliukai ir kerinti klasikinius kūrinius atliekančio styginių instrumentų ansamblio muzika… Tai buvo tikrai nostalgiškas ir šiltų emocijų kupinas vakaras, pagardintas vyno taurėse putojusio jauno vyno skonio…
Bus tęsiamos senosios ir kuriamos naujos tradicijos
Iki nelemtosios pandemijos, gerokai pristabdžiusios Siaurojo geležinkelio veiklą, jau buvo susiklosčiusios tvirtos jo renginių ir pramogų tradicijos, kurios dabar tęsiamos. Visą laiką populiari siauruko gimtadienio šventė, minima rugsėjį, taip pat Joninės, Užgavėnės.
Istorinėje Surdegio stotyje, dabar gražiai atnaujintoje, organizuojamos įvairių produktų degustavimo šventės… „Božole“ šventes Troškūnuose papildo kalėdiniai vakarai, kuriems organizuoti panaudojamos naujai atvertos Šv. Trejybės bažnyčios erdvės.
Puiki renginių vieta, kurią pasiekia siaurukas, yra netoli Panevėžio esantis Rekstino miškas su jame esančia poilsiaviete. Ją kelionės siauruku organizatoriai naudoja įvairioms pramogoms: inscenizuotiems traukinio apiplėšimams, originaliems sveikinimams, skirtiems jubiliatams ar kolektyvams, koncertams. „Manome, kad siaurukas puikiausiai tinka bernvakariams ir mergvakariams. Fantazijoms juk nesama ribų! Mokyklinės šventės taip pat papildomos išvykomis siauruku, – pasakoja Siaurojo geležinkelio darbuotojai.
– Beje, keliones mūsų traukiniu labiausiai ir mėgsta besimokantis jaunimas. Jam tai, pirmiausia, žinių papildymas, ir papildymas ne nuobodus, o išskirtinai gyvas. Matytumėte, su kokiu entuziazmu pas mus atvykę moksleiviai išbando važinėjimąsi rankomis valdomu bėginiu įrenginiu – drezina, kaip susidomėję peržiūri mūsų siūlomus latviškus animacinius filmus geležinkelio tema. Gera būtų, žinoma, ateityje susilaukti ir lietuviškų filmų apie siauruką. Juk jau išleistos knygelės apie mažojo traukinuko nuotykius“.
Geležinkeliečiai pasakoja apie savo norus plačiau supažindinti klientus su tais istoriniais objektais, kurie pasitaiko siauruko kelyje. Pavyzdžiui, važiuojant iš Panevėžio į Raguvėlę, specialiai įrengtuose vagonų ekranuose galima būtų stebėti šių vietovių praeities vaizdus, tarkim, kaip jos atrodė prieš kokį šimtmetį.
Žinoma, tokia naujovė susijusi su nemažomis išlaidomis, bet jeigu paremtų kokie fondai… Lėšos būtų reikalingos ir turimam istoriniam garvežiui suremontuoti. Jeigu pasisektų jį deramai sutvarkyti, ši senovinė transporto priemonė tikrai džiugintų visus keliautojus.
„Žinoma, turistams galėtume aprodyti ir pakeliui esančias senąsias geležinkelio stotis bei kitus istorinius objektus. Tik reikia, kad jie būtų deramai sutvarkyti ir juose kas nors veiktų – gal muziejukas, gal kavinukė… Šitaip daroma visose šalyse, kuriose išsaugotas siaurasis geležinkelis“.
Siauruko vėžės dar yra išlikusios kaimyninėje Latvijoje ir Estijoje, driekiasi Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje. Tai biudžetinės arba iš dalies biudžetinės organizacijos: mat be valstybės paramos sunkiai beišsiverstų. Tokia pati situacija ir Lietuvoje: VŠĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ yra keturių organizacijų – Susisiekimo ministerijos, Panevėžio miesto, Panevėžio bei Anykščių rajonų savivaldybių – valdoje.
Be specialių užsakomųjų reisų, esama ir reguliariųjų. Iš Anykščių į Rubikius traukinukai tradiciškai kursuoja šiltuoju metu, iki spalio pabaigos. Tuo tarpu užsakomieji reisai organizuojami pagal žmonių pageidavimus.
„Būtų gerai, kad apie tai, jog mes atsižvelgiame į keliautojų pageidavimus, plačiau žinotų visi Lietuvos gyventojai, o ne tik Rytų Aukštaitijoje gyvenantieji. Pavyzdžiui, vasarą siauruku galėtų keliauti daugiau dviratininkų: savo dvirates transporto priemones sukrovę ant platformos, patys traukinuku iš Panevėžio pasiektų Anykščius (ar kitą vietovę); čia išlipę, visą dieną važinėtų savo norimais maršrutais, o vakare vėl siauruku grįžtų namo, – sakė Siaurojo geležinkelio šeimininkai. – Naujovė – ir bažnytinis maršrutas: nuo Troškūnų iki Anykščių“.
Žodžiu, antrąjį šimtmetį skaičiuojantis senolis vėl kupinas jėgų ir energijos naujiems žygiams. Telydi juos sėkmė!
Marijonos Varneckienės nuotraukos.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
