Turbūt net patys neįsivaizduojame, kiek įdomaus istorinio – kultūrinio paveldo turime. Dažniausiai susidomime juo tam tikroms aplinkybėms susiklosčius arba kieno nors paraginti. Puikus paskatinimas atsigręžti į praeitį – Europos paveldo savaitė, tradiciškai organizuojama rudenį. Kiekvienas regionas, rajonas, miestelis kviečia į unikalius objektus, kurie tomis dienomis atveria duris ir išsamiai supažindina su savo išskirtine verte ir svarba krašto kultūriniam gyvenimui.
Vienas iš tokių atradimų man buvo Ukmergės rajone, Vaitkuškyje, esantis kažkada klestėjęs dvaras. Žinoma, mūsų dienas pasiekė tik šio dvaro didingų rūmų likučiai, tačiau aplankyti juos vertėjo jau vien tam, kad prisiliestum prie gimtosios šalies istorijos ir pajustum, kokios iškilios asmenybės čia gyveno…
Giminė, Lietuvoje žinoma nuo XVI amžiaus
Ilga ir spalvinga Vaitkuškio dvaro, kažkada buvusios ištaigingos grafų Kosakovskių rezidencijos, istorija. Ją gaubia įvairios legendos ir paslaptys, kurias taip mėgsta lankytojams pasakoti grupes lydintys gidai.
Kosakovskių giminė kilusi iš Mozūrijos; į Lietuvą ji atsikėlė XVI amžiaus pabaigoje.
Pirmasis žinomas šios giminės atstovas mūsų šalyje buvo Pranciškus Nikodemas Kosakovskis (1556 – 1609), iš valdovo Zigmanto Vazos gavęs teisę valdyti septynis Lietuvos valsčius ir padėjęs pamatus savo giminės galiai. Jis buvo geras diplomatas, puikus derybininkas, ne kartą rinktas į Seimą.
Per kelias kartas Kosakovskiai puikiai integravosi į LDK visuomenę, užimdami svarbias pareigas tiek LDK, tiek Abiejų Tautų Respublikoje. Įsiliejo į garbingiausių šalies giminių gretas – šalia Radvilų, Sapiegų, Pliaterių, Oginskių… Kosakovskiai aktyviai supirkinėjo žemes ir plėtė savo valdas vedybų keliu, taigi jau XVIII amžiuje tapo gimine, turėjusia daugiausia dvarų Vidurio Lietuvoje.
Vaitkuškyje esantis dvaras atsirado XVI – XVII amžiuje ir buvo pavadintas jo tuometinio savininko – Vaitkaus – vardu. Po to jo šeimininkai keitėsi, kol ūkis neatiteko Vitebsko vaivadai Mykolui Kosakovskiui. Dvarą jis įsigijo jau su jame stovėjusiais rūmais, kurių tiksli pastatymo data nėra žinoma. Jie buvo stačiakampio formos ir susidėjo iš trijų dalių: dviaukštės centrinės ir dviejų vienaukščių šoninių.
Mykolui Kosakovskiui mirus, Vaitkuškį valdė jo sūnus Dominykas (1771 – 1840), vėliau – jo vaikaitis Stanislovas Čėsna (1795 – 1872) Šis vedė prancūzų kilmės grafaitę Aleksandrą de Laval, gyvenusią Rusijoje ir kilusią iš garsios Peterburgo grafienės A. de Laval šeimos. Grafienės namuose dažnai svečiuodavosi Michailas Lermontovas, Aleksandras Puškinas, Aleksandras Gribojedovas. Vyresnioji Aleksandros de Laval – Kosakovskos sesuo Jekaterina buvo ištekėjusi už dekabristo S. Trubeckojaus ir vyko paskui vyrą į Sibiro tremtį.
Šis trečiasis Vaitkuškio dvaro paveldėtojas buvo puikiai išsilavinęs. Tarnavo Lenkijos Laikinosios Vyriausybės rūmuose, ėjo Lenkijos karalystės rūmų kamerjunkerio pareigas, vėliau dirbo Rusijos pasiuntinybėje Romoje (Vatikane). Grįžęs į Rusiją, užėmė įvairias valstybines tarnybas tiek Lenkijoje, tiek Rusijoje, buvo Rusijos Valstybės Tarybos narys.
Na, o savo paveldėtame Vaitkuškio dvare sumažino baudžiauninkams lažą iki 104 dienų, panaikino duokles, įvedė valstiečių savivaldą ir valstiečių teismus, kaimuose steigė mokyklėles, prieglaudas, ligonines, savišalpos kasas. Laisvalaikiu rašė komedijas, tapė, domėjosi egiptologija.
Kitokia rūmų išvaizda
Būtent Stanislovas Čėsna Kosakovskis savo iniciatyva nusprendė perstatyti Vaitkuškio dvaro rūmus. Po 1857 – 1862 metų rekonstrukcijos jie ėmė atrodyti naujai. Centrinės dalies kampuose buvo primūryti daugiašoniai bokšteliai, dešinėje pusėje iškilo triaukštis bokštas. Pastato durys ir langai įgavo smailių lankų ir arkų pavidalus, atsirado dantytos sienelės, išdygo balkonas, virš kurio durų puikavosi Kosakovskių giminės herbas. Vėliau dar buvo pristatyta veranda. Tokie rūmai yra užfiksuoti nuotraukose bei istorinius pastatus tapiusio dailininko Napoleono Ordos darbuose.
Stanislovas Čėsna Kosakovskis mėgo teatrą, taigi, perstatydamas rūmų oficiną, joje įrengė teatro salę. Vaitkuškį šis žmogus labai mylėjo, laikė savo namais, nors dar turėjo ištaigingus rūmus Varšuvoje. Vaitkuškio rūmus puošė italų, lenkų dailininkų ir paties šeimininko tapyti paveikslai, čia buvo surinktos įspūdingos senovinių ginklų, indų, Senovės Egipto meno kolekcijos. Šiame dvare būta ir gausios bibliotekos: apie 10 000 knygų lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbomis; seniausi leidiniai siekė XVII a. pradžią.
Neįkainojamas fotoarchyvas
Po savo tėvo S. Č. Kosakovskio mirties dvarą paveldėjo Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837 – 1905). Jis užėmė įvairias tarnybas Heraldikos komisijoje, Lenkijos karalystės reikalų komitete, aktyviai dalyvavo Varšuvos kultūriniame gyvenime. Tačiau svarbiausia – labai domėjosi neseniai išrasta fotografija ir Vaitkuškio dvare įkūrė asmeninę fotolaboratoriją.
Per 11 metų jame buvo sukauptas didžiulis fotoarchyvas, kurio vertė – tiesiog neįkainojama. Į albumus jis suklijavo per šešis tūkstančius Kosakovskių šeimos ir jų dvaro gyvenimą atspindėjusių fotografijų. Jose įamžinta tiek kasdienybė, tiek šventės, taip pat kelionių po svečias šalis akimirkos, rūmų interjeras, apylinkių vaizdai. Jo, fotografo ir menininko, talentas buvo įvertintas diplomais tarptautinėse ir vietinėse fotografijos parodose.
1865 metais Stanislovas Kazimieras Kosakovskis tapo Lenkijos Valstybės Tarybos vicereferentu ir Varšuvos Reguliacinio komiteto nariu, 1875-aisiais – Rusijos caro šembelionu ir Ukmergės apskrities teismo teisėju. 1879 – 1883 metais buvo Ukmergės miesto burmistru, mieste įkūrė gaisrininkų tarnybą ir pastatė naują miesto rotušę.
Stanislovui Kazimierui Kosakovskiui mirus, dvarą paveldėjo jo sūnus Jonas Eustachijus, nors tikroji šio turto valdytoja buvo jo motina Zofija Bover de Saint Clair – Kosakovskienė.
Dvaras liko be šeimininkų
Nėra tiksliai žinoma, kada iš Vaitkuškio dvaro po savo motinos mirties išvyko šis paskutinis paveldėtojas. Jonas Eustachijus Kosakovskis persikėlė į Lenkiją, tapo vaikų kardiochirurgijos pradininku, žydų gelbėtoju. 1914 metais dvaras jau buvo nuomojamas. Jame paskaitas rengdavo Kauno ūkininkų draugija, 1923 metais čia buvo įsikūrusi Ukmergės apskrities žemės reformos komisija, o 1926-aisiais įrengta našlaičių prieglauda.
Tiesa, būtina pažymėti, kad rūmai prieš tai buvo patyrę Pirmojo pasaulinio karo baisumus. Dalis vertingų dvaro kolekcijų pradingo, dalis buvo išvežta į Rusiją ir pateko į jos muziejus. Įdomus faktas: Pirmojo pasaulinio karo metu kažkur pradingo ir relikvijos, susijusios su Napoleonu Bonapartu.
Imperatorius buvo padovanojęs savo adjutantui generolui Juozapui Antanui Kosakovskiui savo mundurą ir plaukų sruogą, kurie buvo saugomi Vaitkuškio dvare. Teigiama, jog generolas Kosakovskis buvo paskutinis asmuo, Fontenblo paspaudęs ranką nuvainikuotam Prancūzijos imperatoriui.
Daugybė dailės kūrinių atsidūrė Lenkijoje ir sudegė per Varšuvos sukilimą 1944 metais. Na, o tai, kas liko neišvežta, buvo išgrobstyta rūmus užėmusių vokiečių kareivių, o vėliau – Ukmergę užėmusių bolševikų. Tik labai nedaug vertybių iš Vaitkuškio dvaro pateko į Lietuvos Respublikos muziejus ir saugyklas.
Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus saugo išlikusius 65 Stanislovo Kazimiero Kosakovskio padarytų nuotraukų albumus, po vieną albumą yra atsidūrę Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Ukmergės kraštotyros muziejuje. Vertingas fotografinis paveldas buvo išsaugotas garsiojo muziejininko Pauliaus Galaunės iniciatyva. Šis iškilus žmogus, vizituodamas dvarus, kitame Kosakovskiams priklaususiame Lyduokių dvare aptiko pilnus nuotraukų albumus, kuriuos derėjo išsaugoti ateities kartoms. Esamos šiame dvare sąlygos visiškai netiko istorinėms fotografijoms laikyti: visur smelkėsi drėgmė.
1939-aisiais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dvare buvo apgyvendinti internuoti Lenkijos kareiviai. Po metų įsigalėjusi sovietinė valdžia dvarą nacionalizavo. Na, o naciai 1941-aisiais čia buvo įkūrę žydų getą, iš kur žmonės buvo vedami į Livonijos mišką sušaudyti.
Rūmai karo metu smarkiai nukentėjo, o galutinai sunyko pokariu. Dar prieš 50 metų, kolūkių laikais, dvare gyveno vietiniai žmonės, kieme žaisdavo jų vaikai. Vyresni apylinkės gyventojai gerai prisimena, kaip atrodė išlikusios akmeninės vazos, klombos, sodas, šulinys, oficina. Vėliau pradėjusius irti ir niekieno neremontuojamus pastatus vaitkuškiečiai ėmė ardyti ir neštis plytas savų namų statyboms. Tiesa, laikmečio išbandymus labiausiai atlaikė bokštas, kuriame kolūkio valdžia apgyvendindavo atvykusius bulvių kasti studentus.
Būtina išsaugoti tai, kas liko
Išlikusios fotografijos aiškiai atskleidžia, kaip atrodė Vaitkuškio dvaras anksčiau; apie jo gyvenimą pasakoja ir išlikę Jono Eustachijaus Kosakovskio piešiniai ir prisiminimai. Čia darbavęsi archeologai nustatė buvusių rūmų kontūrus, tačiau prikelti viso dvaro ansamblio dabar jau neįmanoma, belieka tik išsaugoti tai, kas liko. O išliko bokštas, oranžerijos griuvėsiai, sienų likučiai. 1992 metais Vaitkuškio dvaro sodyba pripažinta regioninės reikšmės architektūriniu ir istoriniu kultūros paveldo objektu. Ją, susitarus su dabartiniu dvaro šeimininku vilniečiu Gintautu Dūdėnu, šiltuoju metų laiku galima aplankyti.
Dvarą su jam priklausančiu 4 hektarų žemės plotu Gintautas Dūdėnas įsigijo karantino metu. Nusipirko, susižavėjęs šios vietos aura, jos išskirtine svarba ir suvokdamas poreikį ją pristatyti žmonėms. Darbo daug – reikia atkurti bokšto pirminę išvaizdą, įrengti pastato hidroizoliaciją, kad nešlaptų pamatai, užsandarinti langus, sutvarkyti oranžerijos griuvėsius. Išpjovus aplink suvešėjusią augmeniją, neirtų išlikusios mūro sienos; be to, oranžerijoje, ją apgaubus stiklu, galima būtų rengti parodas ir kitus renginius. Beje, renginių buvusio dvaro erdvėje ir dabar netrūksta. Atvyksta gidų lydimi ekskursantai, vyksta dailininkų plenerai, knygų pristatymai, senovinių automobilių paradai. Smalsuolius sutraukia toks nuotaikingas renginys, kaip avių kirpimo varžybos, avienos patiekalų ragavimai ir kitos pramogos.
Na, o neseniai Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus darbuotojai Europos paveldo dienų proga surengė pažintinę kelionę didikų Kosakovskių giminės keliais. Susirinko gausus šia gimine besidominčių žmonių būrys.
Renginys prasidėjo minėtame muziejuje, kur pirmiausia buvo pristatytas Jonavos kraštas – Kosakovskių giminės lopšys, taip pat aplankyta Jonavos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, didikų Kosakovskių kripta. Vėliau visi vykome į Vaitkuškio dvarą, kuriame buvo pristatytas čia gimusio grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio fotografinis palikimas, taip pat jo antrosios žmonos Michalinos Zaleskytės – Kosakovskienės poezijos knyga „Dainos aidas nuo Veliuonos iki Vaitkuškio“.
Ši knyga – bibliografinė retenybė – pirmąsyk buvo išspausdinta 1893 metais ir dabar saugoma Vilniaus Martyno Mažvydo bibliotekoje esančiame Kosakovskių šeimos archyve. Dabar ji išversta į lietuvių kalbą ir tapo prieinama plačiam skaitytojų ratui. Michalina Zaleskytė – Kosakovskienė eilėmis prabyla apie kilmingas elito gimines, gyvenusias to meto Lietuvoje, bet mums dabar praktiškai nežinomas; jos kūryba atskleidžia praeities dvarų kultūros bruožus, leidžia pažinti XIX šimtmečio didikės moters pasaulėjautą, jos dvasią, jos požiūrį į gyvenimą.
Apžiūrėję dvarą, buvome pavaišinti kava ir spurgomis, išvirtomis pagal išlikusį grafų Kosakovskių receptą. Dabartiniai šeimininkai siekia išsaugoti svetingumu garsėjusias šių didikų tradicijas, išlaikyti senojo dvaro dvasią ir pasiekti, kad ši vieta taptų traukos centru visiems, kam brangi savo šalies praeitis.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF