Personažų kostiumai teatre kuria ne tik personažo įvaizdį, bet ir pasakoja istorijas, perteikia epochą, emocijas ar net konkretaus žmogaus vidinį pasaulį. Viena iš aktyviausių Lietuvos kostiumų dailininkių, Jolanta Rimkutė, per 26-erius karjeros teatre metus sukūrė daugybę unikalių sceninių drabužių, be kurių šiuolaikinės lietuviškos scenos peizažo neįmanoma įsivaizduoti.
Vienas naujausių ir reikšmingiausių J. Rimkutės darbų – kostiumai, sukurti Vilniaus senojo teatro spektakliui „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ (rež. Albertas Vidžiūnas, spektaklio meno vadovas Jonas Vaitkus). J. Rimkutei teko iššūkis ne tik perteikti sudėtingą istorinę epochą, bet ir subtiliai įkūnyti kultūrinius simbolius bei veikėjų transformacijas.
Jūsų kuriamas teatrinis kostiumas – charakteringas, įtaigus, elegantiškas, svarbios detalės, įvaizdžio visuma. Kaip formavosi Jūsų kaip teatro dailininkės stilius? Kas turėjo didžiausios įtakos?
Mane žinantys kaip kostiumų dailininkę, dirbančią madoje, televizijoje, kine, teatre, atpažįsta mano braižą. Kartais sako, čia „rimkutiškas“ kostiumas. Yra spalvinis kodas, medžiagiškumas, faktūros, medžiagos, kurios man patinka. Teatre man svarbus siluetas. Nemėgstu scenoje pernelyg didelio, nepagrįsto dekoratyvumo, butaforijos. Mėgstu dizainą, kai jauti kūrėjo štrichą, braižą, ir subtilų įtaigumą. Visada siekiu sujungti kostiumą su scenografija ir aktoriaus vaidyba. Niekada nesiekiu dominuoti. Taip aš suprantu kostiumo dailininko darbą teatre.
Kas man padarė didžiausią įtaką? „Hotel Pro Forma“ ir Robertas Wilsonas su savo specifiniu stiliumi, estetiniu braižu. Visada reikia turėti galvoje, kad Lietuvoje mes privalome būti universalūs ir mokėti prisitaikyti, adaptuotis prie įvairių režisierių, medžiagų ir erdvių. Deja, jei būčiau muzikantas, turėčiau groti labai skirtingą muziką. Nes mes maža šalis ir turiu mokėti groti ir klasiką, ir džiazą, ir folklorą. Ir tai nėra blogai. Man patinka skirtingos melodijos.
Kaip ruošėtės šiam „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ pastatymui, kokį poveikį kostiumams turėjo istorinis kontekstas, Š. Zelmanavičiaus pjesėje minimos istorinės asmenybės?
Mano, kaip kostiumų dailininko, darbas prasideda tada, kai perskaičius pjesę susipažįstu su tam tikru istoriniu laikotarpiu. Nors pjesė yra legenda, kad galėtum improvizuoti, reikia gerai išmanyti medžiagą. Man tai buvo iššūkis, nes veiksmas vyksta XVIII a. viduryje Lietuvoje. Reikėjo išsiaiškinti, kaip to meto žmonės rengėsi, todėl teko skaityti daug literatūros. Nors esu kūrusi daug istorinių kostiumų, toks konkretus LDK laikotarpis man buvo naujiena.
Teatras man patinka, nes visada suteikia naujų patirčių ir žinių. Trupė didelė, dalyvauja beveik visi aktoriai, todėl reikėjo rasti sprendimus, kaip greitai transformuoti tą patį aktorių į kitą personažą. Tai – vienas iš didžiųjų šio pastatymo iššūkių. Bendradarbiaujant su scenografu ir režisieriumi, žinant istorinį kontekstą ir pjesės turinį, jau galima turėti savo viziją ir spręsti, ką norisi perteikti.
Pamažu supratau, kad pagrindiniai skirtumai slypi ne kostiumuose, o mūsų galvoje, tikėjime, mąstymo būde. Man svarbu pabrėžti, kad nors šiame spektaklyje žmonių išvaizda esmingai ir nesiskiria, pagrindiniai skirtumai slypi tikėjime. Juk ir šiuolaikinėje visuomenėje rengiamės panašiai, bet esame skirtingų įsitikinimų.
Kokius uždavinius sau kėlėte spektaklyje „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“? Kas tapo atspirties tašku kuriant personažų įvaizdžius?
Pradėkime nuo to, kad prieš pradedant dirbti visada labai tyrinėju vaizdinius, skaitau ir žiūriu vizualinę medžiagą, kad suprasčiau to laikotarpio kontekstą. Kiekvienas laikmetis turi savo kontekstą ir madą. Galvoju, kas tam periodui tinka ir kaip tai susisiekia su mūsų gyvenamu laiku. Mane visada labai įkvepia senosios fotografijos. Žiūriu jas ne tik dėl kostiumų, bet ir dėl atmosferos, žmogaus išvaizdos ir pozos. Labai padėjo dvi kostiumų istorikės Rūtos Guzevičiūtės knygos: „Tarp Rytų ir Vakarų. XVI–XIX a. LDK bajorų kostiumo formavimosi aplinkybės ir pavidalai“ bei „Žydų kostiumo klajonės laike ir erdvėje“.
Senasis teatras žavus tuo, kad jis visada turi sandėlį, todėl esamus daiktus galima pritaikyti ar adaptuoti. Pavyzdžiui, tokie personažai, kaip elgetos, visada atrodys pavargę, „panešioti“, todėl tinka ir patinka naudoti senus daiktus, juos perdirbti. Vis dėlto daug kostiumų teko siūti iš naujo. Senojo teatro fiziniai pajėgumai reikalavo pagalbos iš šalies, nes per trumpą laiką sukurti kostiumus visai trupei – didelis darbas. Tarkim, barzdos ir galvos apdangalai spektaklio veiksmo laikotarpiu buvo statuso ženklai. Šiais laikais grįžtame prie šių simbolių, todėl teatro grimo skyrius kuriant naujas barzdas ir galvos apdangalus turėjo daug darbo.
Kiekvienas žanras diktuoja savo. Darbas su opera, operete ar drama reikalauja skirtingo požiūrio. Šiuo atveju mes dirbame su grafo Potockio legenda, tarsi pasaka suaugusiems, jau su kūrėjų perkošta istorija, kuri leidžia interpretuoti, spalviškai štrichuoti. Mane labai padrąsino muziejininkai, sakę: „Mes, muziejininkai, dirbantys su tiksliais dalykais, turime labai aiškias ribas. Tu esi kūrėjas ir menininkas, tu tas ribas gali peržengti.“ Šią frazę prisiminiau šiame pastatyme ir tai man leido tų ribų nepaisyti.
„Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ – jau 6 jūsų darbas su režisieriumi Jonu Vaitkumi. Kuo svarbus režisieriaus ir scenografo tandemas?
Nepamirškime, kad šis tandemas yra dar ir su scenografu Artūru Šimoniu. Tai trijulė: režisierius, scenografas ir aš. Man patinka, kad režisierius su scenografu apsitaria, o aš esu trečia, prisidedanti prie vizualinės dalies. Tai komandinis darbas, aš mėgstu nenuspėjamumą. Ypatingai įkvepianti patirtis šiame darbe – susidūrimas su kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės kūryba ir komandinis bendradarbiavimas. Esu laiminga, kad galiu dirbti su vienu iš Lietuvos teatro režisūros klasikų. Pirmas mūsų bendras darbas su Vaitkumi buvo V. Šekspyro „Venecijos pirklys“ Kaune, spektaklio scenografė Jūratė Paulėkaitė. Jonas leidžia sau daug ko nežinoti iki galo, o tai teatrui suteikia stebuklo jausmą. Teatras yra stebuklų vieta ir daug kas gimsta paskutinę savaitę prieš premjerą. Ir lai taip būna.
Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė
„Pradėkime nuo to, kad prieš pradedant dirbti visada labai tyrinėju vaizdinius“
Rusiška sintaksė. Gimtakalbiui toks sakinys reiškia „prieš kam nors kitam pradedant dirbti, aš tyrinėju vaizdinius“.
Lietuviškai čia turėjo būti „prieš pradėdama dirbti“.
O ta beprasmė sakinio pradžia „Pradėkime nuo to, kad“, žinoma yra „načniom s togo, što“ 🙂 Eina sau, kaip dvasinga.