Akivaizdžiai augančios socialinės nelygybės, turtinės atskirties ir sparčios emigracijos akivaizdoje kaip niekada svarbu suvokti, kad šiandieninė Lietuva, netgi nuolankiai paklusdama neoliberaliems ekonomikos ir socialinės politikos dėsniams bei deklaruodama aiškias pretenzijas prisitaikyti prie globalios pasaulio tvarkos, iš tiesų išlieka pokolonijinės sistemos dalimi. Šalies gyventojus skurdinanti politika – tai ne pseudo politikų kaltė, o postmodernizmo įsigalėjimo valstybiniame ir visuotiniame gyvenime pasekmė. Valstybę ir tradicines jos gyvenimo formas griaunantis dekonstruktyvizmas, keičiantis iš sovietinio kolonializmo gniaužtų išsivadavusią Lietuvą, palieka kultūrinę tuštumą, kurią stengiamasi užtaisyti pildant kairuoliškai liberalias Briuselio užgaidas, Europos Sąjungos gyvenime regimas „universalių vertybių“ pavidalu.
Posovietinė ar europinė?
Kardinalūs vertybiniai ir kultūriniai pokyčiai kolonializmą išgyvenusiose šalyse kuria skirtumus ir fragmentuoja įvairias kvazipilietinės visuomenės grupes, nepasitenkinančias esama situacija. Lietuva – neatsiejama šios chaotiškos pokolonijinės būsenos dalis, kurioje palaipsniui vykstanti infantili vertybių hierarchijos deaktualizacija kelia klausimą, kuris šalies apibrėžimas – posovietinė ar europinė – yra tikslesnis?
Posovietinė Lietuva – tai nepriklausoma valstybė, vis dar jaučianti skaudžius sovietinio kolonializmo padarinius: korupciją, kyšininkavimą, valstybės lėšų grobstymą, paslėptas valdančiųjų privilegijas, kurios savo mastu neretai pranoksta sovietinės nomenklatūros piktnaudžiavimą. Posovietinė Lietuva – tai valstybė be stiprios viduriniosios klasės, kurioje vyrauja milžiniška socialinė atskirtis tarp oligarchų (buvusios nomenklatūros ir verslo sluoksnio) ir vargstančiųjų („nepriklausomybės pralaimėtojų“). Paradoksalu, tačiau nors pasipriešinimo Sovietų Sąjungai metu kultūra užėmė pagrindinį vaidmenį išsilaisvinimo judėjime, tačiau jis nesugebėjo išsaugoti pozityviųjų kultūros elementų jokioje socialinėje grupėje ir pasiekti tarp jų sutarimo. Išsilaisvinimas – tai ne vien pasipriešinimas esamam režimui, tačiau taip pat politinį ir moralinį susivienijimą reprezentuojanti kova už kultūrinių vertybių ir tautos tapatumo išsaugojimą. Visgi šis tikslas buvo pamestas, o posovietinis pseudoelitas, toliau mąstydamas sovietinėmis klišėmis, atkartoja administruojant LTSR taikytas kolonialistines strategijas. Lietuvos vargstančiuosius atstovaujantys valdantieji iš tiesų negali tinkamai reprezentuoti didžiosios visuomenės dalies, kadangi patys priklauso pseudoelitiniam privilegijuotųjų sluoksniui, įstatymais įtvirtindami hierarchinę opoziciją, pagal kurią „varguomenė“ atsiranda ir egzistuoja kaip „elito“ priešybė, reikalinga pastarojo pranašumui išryškinti ir išlaikyti. Nereprezentuojami vargstantieji savo nusivylimą išreiškia rinkimuose balsuodami už kairiąją mintį deklaruojančias politines partijas, tačiau netgi jos nesugeba tinkamai atstovauti beturčių interesų. Kolonializmo pabaiga – tai ne vien fizinis, tačiau taip pat psichologinis išsivadavimas, žymintis naują etapą iki tol kultūriškai užgniaužtame šalies gyvenime. Posovietinės Lietuvos atveju tokia mentalinė pabaiga nėra įvykusi. Suvokimas, kiek sovietinis kolonializmas iš mūsų atėmė ir kiek nedavė, fragmentuoja įvairias visuomenes grupes ir gilina susiskaldymą tarp „varguomenės“ ir „elito“. Kone luominis mąstymo atotrūkis lemia iš esmės išnaudojančius įstatymus, ypač socialinę politiką, ir taip persikelia į faktinę atskirtį ir ją gilina.
Europinė Lietuva – tai kokybiškai nauja ir moderni valstybė, besistengianti atitikti daugelį visavertės Europos Sąjungos narės kriterijų. Europinė Lietuva drąsiai žengia į „šviesų rytojų“, pasižymėdama greičiausiu pasaulyje wifi, tačiau nerimtai žvelgdama į nerimą keliančius alkoholio vartojimo ir savižudybių rodiklius. Europinė Lietuva nesirūpina vis sparčiau emigruojančiais lietuviais, o skuba įtvirtinti dvigubos pilietybės įstatymą, kadangi visi žmonės – tai pasaulio piliečiai. Europos Sąjunga kaip nauja kolonijinė sistema primeta savąjį „moralinį absoliutą“, prakišinėdama utopiškai skambančias liberalias „vertybes“, įtvirtinamas normų ir direktyvų pavidalu. Šis kolonijinis dominavimas siekia viską supaprastinti ir sunaikinti „europeizuotų“ tautų kultūrinį gyvenimą. Visgi multikultūrinis liberalizmas nėra universalus ir kiekvienai Europos valstybei tinkamas sprendimas, kadangi liberalizmas, siekdamas neutralumo, iš tiesų niveliuoja skirtumus, kurie yra būtini tautoms, siekiančioms išsaugoti savo nacionalinį identitetą, nepaisant viešai šlovinamos „vienovės įvairovėje“ politikos. Europinė Lietuva – tai kitokio pavidalo kolonijinei sistemai priklausanti amorfiška visuomenė, naiviai tikinti tolerancijos sklaida pasaulyje, tačiau atsisakanti tolerancijos principo vidiniame šalies gyvenime.
Susipriešinęs šiuolaikinės Lietuvos diskursas, pasižymintis nusivylimu, visuomenės susiskaldymu ir imituojamomis europietiškomis vertybėmis, verčia žvelgti į Lietuvą kaip į sovietinio kolonializmo liudytoją, kurios visapusiškos pastangos „europeizuotis“ kelia vis didesnę grėsmę Lietuvos kaip tautinio ir politinio darinio išlikimui. Iš vieno primesto būvio neriame į kitą, patogiai neieškodami formulės, kuo iš tiesų norėtume būti. Kyla klausimas, koks yra tikrasis nepriklausomos Lietuvos kelias?
Nacionalinio identiteto paieškose
Lietuva – tai nauja ir nepriklausoma valstybė, kurios likimas negali būti kuriamas kopijuojant geriausiai pasitvirtinusias kitų šalių patirtis. Lietuvai privalu puoselėti savąjį nacionalinį identitetą, kuris buvo palaužtas sovietų ir suskaldytas europietiškų įvairovės svajų. Konceptualiomis klišėmis besivadovaujanti šalis yra nepajėgi sukurti visapusiškai stabilios nacionalinės strategijos, kuri yra būtina pretenduojant į demokratijos sėkmę ir deklaruojant pilietiškumo siekį. Demokratija – tai ne žaidimas, o sąmoningai išsikeltas tikslas, kurį kiek daugiau nei prieš ketvirtį šimtmečio Tauta nustatė bendram Tėvynės labui. Svarbu suvokti, kad Lietuva turi tvirtą civilizacinį, istorinį ir kultūrinį pagrindą tautinei sąmonei nubusti, tačiau paveikta dviejų kolonijinių sistemų susidūrimo, atsitveria kultūrinės tuštumos siena visuotiniame ir politiniame šalies gyvenime.
Nors tautiečiai šiandien bijo savo tautiškumo, nuoširdžiai nežino, kuo jis patrauklus, koks jo turinys ir kam jis reikalingas, tad stengiasi laikytis atokiau jo, kitaip nei daugumai kolonializmą išgyvenusių tautų, moderniojo tautinio tapatumo pagrindas – kalba – lietuviams išliko tautos vienybės simboliu ir kultūrinio gyvenimo varomąja jėga, kas buvo ypač akivaizdu Sąjūdžio darbotvarkėje. Nors šiandieniniai debatai tautinių mažumų kontekste leidžia suabejoti kalbos statuso tvirtumu, verta suvokti, kad kalba yra ne tik tautos vienybę atskleidžiantis komunikacijos įrankis, tačiau taip pat socialinė institucija ir prasmių sistema, kurios nevalia keisti. Kalba lemia žmogaus pasaulio suvokimą, tad tauta mato pasaulį priklausomai nuo tos sistemos, kurią turi. Istoriškai įgijusi vertybinį krūvį ir politinę reikšmę, lietuvių kalba brėžia Lietuvos suverenumo ribas ir liudija lojalumą ar nelojalumą Lietuvai. Lietuvių kalbos išsaugojimas – itin svarbus ir visiškai ne sovietmečiu susiformavęs tikslas, prisidedantis prie Lietuvos nacionalinio identiteto kūrybos.
Visgi svarbu suvokti, kad kalbos ilgalaikiškumas itin reikšmingas ne vien nacionalinėje dimensijoje, tačiau taip pat teritoriniuose rėmuose. „Lietuviškumas“ šiandien tampa labai komplikuota ir deteritorizuota sąvoka, Lietuvai tapus emigrantų valstybe ir pradėjus mažiau referuoti į teritoriją, o labiau į įsivaizduojamą globalią valstybę. Bandymą turėti įsivaizduojamą, o ne tikrą bendruomenę, patvirtina svarstymai apie dvigubą pilietybę, nepaisant suvokimo, kad šiems „popieriniams“ piliečiams, dėl svarbių ar nesvarbių priežasčių pasirinkus gyvenimą svetur, pats kitos pilietybės įgijimo faktas liudija jų rimtą pasiryžimą ir pastangas ten ir pasilikti. „Popieriniai“ piliečiai egzistuoja tik statistikoje, tačiau ne Lietuvos tikrovėje, kurioje mažas pajamas gaunantys šalies gyventojai privalo išlaikyti valstybę. Kartą pasirinkę kurti ateitį svetur ir nebegrįžti, Lietuvai šie žmonės prarasti ir naivu tikėti, kad jie gali prisidėti prie tolimesnės Tėvynės gerovės. Ši fragmentuota padėtis, išskirianti privilegijuotuosius ir nužeminanti beturčius, skatina vis gilėjančią įtampą tarp modernybės ir tradicijos, miesto ir kaimo, beturčių ir elito bei įtvirtina nesvarumo ir savęs ieškojimo būklę tarp dviejų tapatybės simuliakrų – posovietinės ir europinės Lietuvos.
Tad nors jauna valstybė privalo būti varoma tikėjimo ir entuziazmo, svarbu sugebėti save apsibrėžti ir atsakyti į klausimą: kas esame „mes“? Svarbu suvokti, kad vienareikšmiško atsakymo šiuo atveju nėra: Lietuva nėra nei absoliuti Europa, nei posovietinės erdvės zona, todėl savojo kelio atradimas yra prioritetinis visos Tautos tikslas. Pripažinti, kad tas tapatumas turi būti surastas, o ne primestas ir ne nukopijuotas, būtų jau nemažas žingsnis valstybingumo link.
