Valdas SutkusIlgas tekstas apie Vakarų šalių marksizmo raidą. Dėl ilgumo tekstą dalinu į dvi dalis.
Vakarai nenugalėjo „šaltajame kare“. Jie pralaimėjo jį savo universitetų auditorijose, žiniasklaidos kanaluose ir menininkų dirbtuvėse, kur buvo užgrobtos ir pakeistos iš pagrindų jų vertybės. Šiandien gyvename to pralaimėjimo pasekmėje. Tai pasekmė to tylaus, bet lemiamo proceso, kuris vyko XX amžiaus viduryje. Oficialiai „šaltasis karas“ baigėsi Sovietų Sąjungos žlugimu, tačiau tikroji pergalė – vertybinė, kultūrinė ir moralinė – atrodo pralaimėta kitame fronte. „Šaltasis karas“ buvo ne tik karinių pajėgumų konfrontacija, bet ir ideologinė kova. Šio mūšio tikroji arena buvo ne fronto linija ar ginklų sandėliai, o universitetų auditorijos, laikraščių redakcijos ir meno dirbtuvės.
Ši kova, nukreipta prieš pačias Vakarų civilizacijos šaknis, vyko dviem pagrindinėmis kryptimis. Sovietų Sąjunga nuosekliai ir sistemingai vykdė ideologinę diversiją, infiltruodama savo agentus į Vakarų institucijas, o taip vadinamos Frankfurto mokyklos filosofai kūrė ir skleidė „kritinę teoriją“, kurios tikslas buvo išardyti tradicinę Vakarų moralę ir kultūrą. Tokiu būdu Vakaruose buvo ugdomi taip vadinami „naudingi idiotai“. Šios dvi strategijos veikė lygiagrečiai, nors buvo vykdomos skirtingais metodais. Jos galiausiai sinchronizavosi, sustiprindamos viena kitą ir sukurdamos sąlygas, kurios šiandien atsispindi Vakarų visuomenės moraliniame reliatyvizme, vertybių erozijoje ir giliame susiskaldyme. Visa tai atvedė prie to, kad turtingos ir technologiškai pažangios Vakarų valstybės nebesugeba atsispirti brutaliems barbarams iš Sovietų Sąjungos įpėdinės – Putino Rusijos.
Sovietų ideologinės diversijos ginklai
Jurijus Bezmenovas, buvęs KGB agentas, 1970-aisiais perbėgęs į Vakarus, savo knygoje „Meilės laiškas Amerikai“ (Love Letter to America) ir viešuose liudijimuose išsamiai aprašė Sovietų Sąjungos vykdytą ideologinę diversiją. Bezmenovas papasakojo, kaip Sovietų Sąjunga sąmoningai plėtojo ilgalaikį ir sistemingą procesą, skirtą sunaikinti Vakarų civilizacijos moralinį stuburą, paverčiant ją pažeidžiama ne per karą, o iš vidaus. „Tikrasis mūšis vyksta jūsų galvose. Kai jūs prarandate moralinį stuburą, visuomenė tampa nepajėgi apsiginti. Ji pati save sunaikina“, – pabrėžė jis.
Sovietų vykdyta strategija rėmėsi keturių etapų modeliu: demoralizacija, destabilizacija, krizė ir normalizacija. Tai buvo tikslingas planas, kurio kiekviena stadija sistemingai silpnino Vakarų civilizacijos gebėjimą apsiginti nuo vidinės erozijos.
Demoralizacija
Tai buvo svarbiausias ir ilgiausiai trunkantis etapas. Jo trukmė – 15–20 metų, t. y. laikas, pakankamas, kad pasikeistų ir būtų perauklėta visa žmonių karta. Šios stadijos tikslas buvo pakeisti tradicines Vakarų vertybes – religiją, šeimą, moralę, tikėjimą individualia atsakomybe – tokiomis idėjomis, kurios būtų palankios Sovietų ideologijai. Bezmenovas šį procesą apibūdino kaip „vertingiausią ginklą, kuriam nereikia kulkų“. „Kai žmogus yra demoralizuotas, jam nebegalioja jokie logikos ar moralės dėsniai“, – sakė jis. Tokio žmogaus neįmanoma įtikinti jokiais faktais, nes jo pasaulėžiūra jau būna visiškai pakeista. Demoralizacija, pasak Bezmenovo, yra svarbiausias etapas, nes nuo jo sėkmės priklauso visa likusi strategija.
„Demoralizacija vyksta nepastebimai, kaip lėtas nuodas, kuris prasiskverbia į visus visuomenės sluoksnius“, – sakė Bezmenovas. Pagrindinis šio proceso tikslas yra įteigti žmonėms, kad jų tradicinės vertybės yra pasenusios, nereikalingos ir net žalingos. Švietimo sistema, žiniasklaida, menas ir populiarioji kultūra – tai pagrindiniai kanalai, kuriais demoralizacija buvo vykdoma.
Švietimas buvo pagrindinis demoralizacijos taikinys.
Bezmenovas pabrėžė, kad šio proceso metu visuomenės nariai pamažu tampa nejautrūs logikai, faktams ar net akivaizdžiai tiesai. „Kai žmogus yra demoralizuotas, jis nesugeba suvokti tikrovės. Jam galite parodyti faktus, įrodymus, tačiau jis vis tiek jų nepripažins, nes jo pasaulėžiūra jau yra deformuota.“
Švietimas demoralizacijos etape buvo ypač svarbus. Vaikams ir jaunimui buvo subtiliai įdiegiama, kad jų tėvų vertybės – religija, šeima, moralė – yra pasenusios. Mokyklos ir universitetai tapo vietomis, kur tradicinė moralė buvo ne ugdoma, o griaunama.
Švietimas buvo pagrindinis demoralizacijos taikinys. Į universitetus ir švietimo institucijas infiltruoti Sovietų agentai subtiliai įtakodavo mokymo programas ir diegdavo idėjas, kurios kvestionavo tradicines Vakarų vertybes. Tuo metu Vakarų studentai buvo skatinami kritikuoti savo civilizacijos pamatus, kol galiausiai buvo įtikinti, kad jų kultūra yra viso pasaulio blogio šaltinis. Bezmenovas aiškino: „Vakarų universitetai tapo idėjų perdirbimo gamyklomis, kurios kūrė naują elitą – moralės neturinčius ir savigarbos netekusius intelektualus, pasiruošusius nusižeminti prieš savo priešus.“
Dar viena demoralizacijos ašis buvo moralinio reliatyvizmo sklaida. Ši idėja, teigianti, kad nėra vienos absoliučios tiesos ar visuotinai įtvirtintų moralės normų, iš pradžių buvo skleidžiama per literatūrą, meną ir filosofiją, o vėliau įsitvirtino švietimo sistemose. Pasak Bezmenovo, „moralinio reliatyvizmo tėkmė kaip nepastebima upė ėmė ardyti Vakarų moralinius krantus.“ Ši idėja atvėrė kelią nihilistiniam mąstymui, kuris ilgainiui pavertė visuomenę bejėge prieš akivaizdų melą ar prievartą. Kiekvienas šis etapas turėjo savo specifinį tikslą, o jų kombinacija veikė kaip ideologinė bomba, kuri ardė Vakarų civilizaciją iš vidaus. Bezmenovas šią strategiją pavadino „tyliu ginklu“, kuris naikina ne žmones, bet jų vertybes ir sąmonę.
Destabilizacija
Antrasis etapas, destabilizacija, yra nukreiptas į visuomenės struktūrų ardymą. Šis procesas trunka kur kas trumpiau nei demoralizacija – apie 5 metus. Bezmenovas apibūdino šį etapą kaip bandymą sunaikinti visuomenės gebėjimą funkcionuoti stabiliai. „Destabilizacijos metu atakuojamos pagrindinės visuomenės institucijos – ekonomika, teisėtvarka ir politinis stabilumas“, – aiškino Bezmenovas. Tai yra etapas, kai visuomenėje sėjamas chaosas, suirutė ir nepasitikėjimas valdžios institucijomis. Ekonomikos srityje buvo skatinamos iniciatyvos, kurios silpnino pramonę, finansus ir energijos išteklius. Teisėtvarkos srityje buvo griaunamas pasitikėjimas policija, teismų sistema ir kariuomene. Politikoje buvo skatinami radikalūs judėjimai, kurie kvestionavo esamą tvarką ir siūlė „revoliucinius“ sprendimus. Bezmenovas šį etapą palygino su tyčiniu namo padegimu: „Kai namas dega, žmonės yra tokie sutrikę ir bejėgiai, kad nesugeba net ieškoti gaisrininko – jie tiesiog žiūri į liepsnas.“
Krizė
Krizės etapas yra tarsi „kulkos paleidimas į širdį“. Tai kulminacinis taškas, kai destabilizuota visuomenė nebesugeba išspręsti savo problemų ir įsitraukia į politinį ar socialinį chaosą. Bezmenovas teigė, kad krizės etapas paprastai būna trumpalaikis, tačiau jo poveikis gali būti lemiamas.
„Krizės metu visuomenė, kuri yra jau visiškai demoralizuota ir destabilizuota, tampa bejėgė ir lengvai manipuliuojama“, – rašė Bezmenovas. Šiame etape atsiranda galimybė įvesti radikalias permainas – nuo diktatūrų iki naujų politinių režimų, kurie yra nukreipti prieš žmonių laisvę. Pavyzdžiui, krizės metu žmonės gali būti įtikinti, kad vienintelis kelias į stabilumą yra atsisakyti tam tikrų laisvių, įvesti „laikiną“ autoritarinę kontrolę arba priimti politinius sprendimus, kurie ilgainiui dar labiau pablogina jų padėtį.
Normalizacija
Paskutinysis etapas – normalizacija – yra procesas, kai chaosas ir krizė tampa nauja norma. Bezmenovas pabrėžė, kad normalizacijos tikslas yra priversti žmones susitaikyti su naująja realybe ir ją priimti kaip neišvengiamą.
Šiame etape žmonės atsisako kovoti už savo laisvę ir vertybes, nes jie jau būna pripratę prie „naujosios tvarkos“.
„Kai visuomenė pakankamai ilgai gyvena chaose, ji pradeda manyti, kad tas chaosas yra normali būsena“, – aiškino Bezmenovas. Šiame etape žmonės atsisako kovoti už savo laisvę ir vertybes, nes jie jau būna pripratę prie „naujosios tvarkos“. Normalizacija, pasak Bezmenovo, yra tarsi paskutinė vinis į karstą – visuomenė jau yra tiek demoralizuota, destabilizuota ir išsekusi, kad ji nebesugeba grįžti į pradinę būseną.
KGB JAV ir kitose Vakarų šalyse vykdė daugybę operacijų, infiltruodama agentus į Jungtinių Valstijų universitetus, kad skatintų marksizmo ir socialistinių idėjų sklaidą per finansuojamas konferencijas, tyrimus ir publikacijas. Sovietai rėmė ir radikalius kairiuosius judėjimus, tokius kaip „Black Panthers“, siekdami gilinti rasinę įtampą ir skatinti socialinį konfliktą JAV. Pavyzdžiui, operacija „Auksinė kregždė“ ir operacija „Chaosas“ – dvi gerai žinomos KGB operacijos, kurios turėjo reikšmingos įtakos formuojant ir aštrinant JAV visuomenės vidaus konfliktus. Operacija „Auksinė kregždė“ buvo orientuota į universiteto bendruomenę – studentus, dėstytojus, tyrėjus, taip pat leidyklas ir akademinius žurnalus. Agentai, kaip studentai, kartais kaip vizituojantys dėstytojai ar mainų programų dalyviai mezgė ryšius, kurdavo studentų būrelius, skatindavo diskusijas apie „naująją kairę“, marksizmą, sovietinės sistemos pranašumus. Verbavimas vyko tiek JAV teritorijoje, tiek dar iki atvykimo į JAV, pavyzdžiui, draugiškose Rytų bloko ar Azijos šalyse. KGB per tarpininkus finansavo konferencijas ir mokslinius tyrimus, kuriuose buvo propaguojamos kairiosios idėjos. Pavyzdžiui, galėjo būti surengtas „socialinio teisingumo“ ar „darbininkų judėjimo istorijos“ seminaras, skirtas pabrėžti Markso, Engelso, kitų marksistinių autorių aktualumui. Po to išleisti straipsniai gaudavo dotacijas, kurios atrodydavo lyg nepriklausoma mecenatystė, o iš tikrųjų būdavo atėjusios iš sovietų fondų.
KGB siekė, kad leidyklose dažniau pasirodytų marksistiniai, prosovietiškai nusiteikusių mokslininkų veikalai. Taip pat buvo remiamos knygos, pabrėždavusios JAV rasines, socialines, ekonomines problemas. XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje JAV augo „Naujosios kairės “ (New Left) judėjimas. Tarp jo dalyvių buvo daug studentų ir akademikų. Operacijos „Auksinė kregždė“ rėmuose buvo palaikomi šie studentų sambūriai, padedant jiems organizuoti riaušes prieš Vietnamo karą, reikalauti platesnių socialinių reformų, konfliktuoti su universitetų administracija dėl „nepakankamo akademinio liberalumo“. KGB tikslas – kuo labiau atitolinti šiuos idealistiškai nusiteikusius jaunuolius nuo konservatyvios visuomenės dalies.
Operacija „Chaosas“ – KGB veiksmų visuma, skirta radikalių, ypač juodaodžių teisių ir socialinio teisingumo grupių, finansavimui ir palaikymui, pavyzdžiui, „Juodosios panteros“ (Black Panthers), „Studentų nesmurtinių veiksmų koordinavimo komitetas“ (Student Nonviolent Coordinating Committee – SNCC) ar kitų tuo metu stiprėjusių panašių organizacijų. Idėja buvo kuo labiau pagilinti jų konfliktą su valstybės institucijomis ir JAV visuomenės dauguma. Sovietų teikiama finansinė ir logistinė pagalba padėjo „Black Panthers“ leisti radikalią spaudą, platinti propagandinius plakatus, organizuoti mitingus, samdyti teisininkus. Sovietų Sąjunga siekė didinti rasinę įtampą, skatindama suvokimą, esą JAV – tai rasistinis, kolonistinis režimas, o skriaudžiamiems juodaodžiams belieka „radikalus“ kelias. Kartu buvo skleidžiama propaganda, kad Sovietų Sąjungoje klesti rasinė pagarba ir lygybė. Tai darė įspūdį ir Trečiojo pasaulio šalims, kurios tapo Sovietų sąjungos šalininkėmis kovoje prieš „JAV imperializmą“.
KGB agentai ir jų bendrininkai įsitraukdavo į protestus, kurių metu degintos vėliavos, plėštos parduotuvės, kildavo smurtiniai susirėmimai su policija. Sovietų propaganda plačiai nušviesdavo tokius neramumus, eskaluodama vaizdinį, kad „kapitalistinė Amerika byra iš vidaus“, kad kapitalizmas „pūva“. Net ir tarptautinėje arenoje JAV atrodė kaip šalis, nepajėgi susitvarkyti su savo vidiniais prieštaravimais.
Sovietų Sąjunga skatino radikalių kairiųjų organizacijų bendradarbiavimą su kitų šalių kairiaisiais. Pavyzdžiui, kvietė „Black Panthers“ atstovus į pasaulinius „taikos ir antikarinio judėjimo“ kongresus Rytų Europoje ir Trečiojo pasaulio šalyse, skatindavo juos išsakyti savo ideologiją, publikuodavo jų straipsnius sovietinėje ir draugiškų šalių žiniasklaidoje. Tai kurdavo solidarumo iliuziją ir toliau stiprindavo JAV viduje egzistuojantį jausmą, kad net visas pasaulis pripažįsta, jog JAV – rasistinė, imperialistinė iš vidaus pūvanti valstybė. Sovietų žvalgybai taip pat buvo patrauklios moterų teisių organizacijos, LGBT bendruomenės, antikariniai aktyvistai. Tai ne visada reiškė, kad KGB juos kontroliuoja, tačiau per tarpininkus, fondus ar paprasčiausiai teigiamą žiniasklaidos nušvietimą, sovietai formavo „sąjungininkų“ tinklą Vakarų šalyse. Tikslas – skatinti įvairių aktyvistų kovą prieš JAV vyriausybę, sukurti bendrą įspūdį, kad „tamsioji“ (konservatyvios, patriotinės) visuomenės pusė nebeatliepia jaunimo ir mažumų socialinių grupių poreikių.
