Valdas SutkusIlgas tekstas apie Vakarų šalių marksizmo raidą. II dalis (I dalis ČIA)
Vakarų šalių menas ir kultūra taip pat tapo svarbiais Sovietų ideologijos įrankiais. Sovietų finansuojamos organizacijos skatino meną, kuris tyčiojosi iš religijos, patriotizmo, šeimos ir tradicijų. Tuo pat metu buvo populiarinami kūriniai, kurie pabrėžė chaotiškumą ir vertybinį nihilizmą. Tradicinės vertybės, kurias menas ilgus šimtmečius šlovino kaip visuomenės pamatus, buvo diskredituojamos kaip „atavizmai“ arba „buržuazinės dogmos“ ir „atgyvenos“. Paramos srautai ėjo per priedangos asociacijas, finansines stipendijas ir „kultūrinius mainus“. Tarpukariu ir pokariu, po II Pasaulinio karo Jungtinėse Valstijose laisvai veikė komunistinės pakraipos leidyklos ir literatūros žurnalai, iš kurių bene geriausiai žinomi „New Masses“ (leistas nuo 1926 m.) bei kiek vėlesnis „Masses & Mainstream“. Šiuose žurnaluose reguliariai pasirodydavo karikatūros, satyriniai eilėraščiai ar trumpos prozos kūriniai, kurie pašiepdavo krikščionybės simbolius, ironiškai vaizduodavo patriotinius amerikietiškus idealus bei sarkastiškai komentavo šeimos instituciją kaip „buržuazinę atgyveną“.
Taip pat publikuotos ironizuojančios iliustracijos, kuriose kunigai arba Bažnyčios vadovai vaizduojami kaip godumo ar veidmainystės įsikūnijimai, o tradicinės šventės (pvz., Padėkos diena, Kalėdos) buvo pristatomos kaip kapitalistinės visuomenės „saviapgaulė“. Organizacijos „Johno Reedo klubai“ (John Reed Clubs) ir „Amerikiečių rašytojų lyga“ (League of American Writers) buvo tiesiogiai siejamos su JAV komunistų partija, gaudavo lėšų iš sovietų kontroliuojamų fondų. „Amerikiečių rašytojų lygos“ steigiamojo suvažiavimo manifeste buvo teigiama, kad kapitalizmas sparčiai žlunga, ir kviečiama suburti „šimtus poetų, prozininkų, dramaturgų, kritikų, apsakymų rašytojų ir žurnalistų“, kurie pripažino „būtinybę asmeniškai prisidėti prie spartesnio kapitalizmo griovimo ir darbininkų vyriausybės sukūrimo“. Steigiamajame suvažiavime 1935 m. Niujorke dalyvavo 400 pakviestų „rašytojų-delegatų“, o iš viso susirinko beveik 5 000 žmonių. JAV komunistų partijos generalinis sekretorius Earlas Browderis per atidarymo sesiją pasakė pagrindinę kalbą. „Amerikiečių rašytojų lyga“ pritraukė nemažai rašytojų ir intelektualų, kurie aktyviai skleidė radikalias, antireligines ir antitradicines idėjas literatūros vakaruose, skaitymuose ar performansuose. Per kelerius vėlesnius metus į šią organizaciją įsitraukė nemažai garsių rašytojų, tarp jų Tomas Manas, Džonas Steinbekas, Ernestas Hemingvėjus, Teodoras Dreiseris, Džeimsas Farrellas, Arčibaldas Makleišas, Lillian Hellman, Natanielis Vestas, Elsa Gidlou ir kiti. Šios organizacijos nariai satyrose tiesiogiai puldavo JAV patriotizmą, pavyzdžiui, išjuokdami Tėvynės gynimo retoriką kaip „kapitalo interesų dangstymą“. Kairioji menininkų grupė „Darbininkų kino ir fotografijos lyga“ (Workers’ Film and Photo League) kūrė agitacinio pobūdžio filmus, kuriuose kritikuodavo „Amerikos mitus“ – laisvę, religiją, šeimą. Bažnyčia vaizduota kaip atsilikęs bei neišvengiamai korumpuotas institutas. Filmai dažnai rodyti profsąjungų suvažiavimuose ir kairiosios inteligentijos renginiuose. Taip vadinamos „naujojo teatro“ trupės gaudavo reguliarų finansavimą iš su Maskva susijusių kultūrinių draugijų, pvz., „Sovietų sąjungos draugai“ (Friends of the Soviet Union).
Sovietų Sąjungai labai tiko Vietnamo karo kontekste kilęs hipių judėjimas. Sovietai hipius vertino kaip vieną iš galimų „minkštųjų“ taikinių, padedančių destabilizuoti tradicines Vakarų vertybes ir skatinti nesantaiką iš vidaus. Sovietų Sąjunga skyrė lėšų ir vadybinę pagalbą organizacijoms, kurios rengė ar finansiškai rėmė masinius protestus. Kai kuriose žvalgybos ataskaitose minima, kad protesto demonstracijų iniciatyvos, ypač rytinėje JAV pakrantėje, gaudavo paramą per įvairias kultūrines draugijas ar „taikos komitetus“, kurie faktiškai buvo sovietų propagandos kanalai. Tokiu būdu hipių laisvės, taikos ir maišto vertybės buvo pasitelkiamos propagandos tikslams – formuoti naratyvą, kad „viskas blogai“ ne tik dėl karo, bet bloga ir visa JAV valstybės sistema. Kai kurie tyrinėtojai pabrėžia, kad KGB „psichologinio karo“ ekspertai manė, jog hipiai, esantys narkotikų ar laisvo sekso siautulyje, mažiau linkę priešintis realioms totalitarizmo grėsmėms, nebegina tų pačių demokratinių idealų, kuriuos anksčiau laikė savo kultūros pamatu.
Keletą dešimtmečių Vakarų šalyse veikė daugybė „kultūrinių mainų“ grupių, palaikomų su Maskva susijusių organizacijų. Per „taikos festivalius“, kairiąsias menininkų draugijas, antipolitines meno parodas, laisvosios kultūros sambūrius muzika ir laisvės idealai susipindavo su neapykanta „amerikietiškam imperializmui“. Kaskart pabrėžiant, kad „JAV karo mašina“ eina išvien su „engiančia“, „fasadine“ morale, hipių muzikantai gaudavo progos išreikšti savo protesto žinutę, o Sovietų Sąjunga iš to turėjo propagandinės naudos.
Sovietai sukūrė daugybę formalių ir neformalių „taikos komitetų“ (pavyzdžiui, „Pasaulio taikos taryba“), kurie tiesiogiai ar netiesiogiai dirbo su hipių bendruomene. Šie komitetai finansuodavo įvairius „Taikos ir meilės“ renginius, konferencijas, suvažiavimus, „karikatūrų konkursus“, kuriuose išjuokiamas JAV, NATO, katalikiškų bažnyčių ar protestantiškų tradicijų vaidmuo. Hipiams, atėjusiems su savo šūkiais apie meilę ir antimilitarizmą, būdavo padedama tapti „visuomenės balso“ ikonomis.
Sovietams pavykdavo daryti įtaką kai kurioms kairiosioms arba pacifistinėms žiniasklaidos priemonėms, kurios – sąmoningai ar ne – hipių gyvenimo būdą rodė kaip geriausią alternatyvą „supuvusiam materialistiniam ir kapitalistiniam“ Vakarų pasauliui. Tokiuose leidiniuose buvo spausdinamos nuotraukos, reportažai apie hipių komunas, festivalius „Summer of Love“ ar „Woodstock“ ir greta – straipsniai, kritikuojantys JAV politiką, dažnai atkartojantys sovietų propagandos teiginius apie „agresyvų Vakarų imperializmą“. Sovietų Sąjunga hipių judėjimą matė kaip galimybę išnaudoti vakarietišką laisvę prieš pačius Vakarus. Paradoksalu, bet jaunimas, nesąmoningai remiantis laisvę, veikė taip, kad silpnino visuomenės moralinį stuburą, kuris, nors ir netobulas, teikė galimybę priešintis realioms totalitarizmo grėsmėms.
Antroji dedamoji – „ilgas kelias per institucijas“
Tuo pat metu, kai Sovietų Sąjunga vykdė ideologinę diversiją, Frankfurto mokykla, marksistų įkurta Vokietijoje 1923 m., tapo pagrindiniu Vakarų akademinės minties revoliucijos centru. Ši mokykla, veikusi Socialinių tyrimų instituto (Institut für Sozialforschung) rėmuose, jungė marksistines idėjas su psichologija, kultūros studijomis ir sociologija. Prieš II Pasaulinį karą Frankfurto mokykla persikėlė į JAV. Jos atstovai – Herbertas Markūzė, Maxas Horkheimeris, Theodoras Adorno, Erichas Frommas ir kiti – iškėlė tikslą revoliuciją perkelti iš ekonominės kovos į kultūrinę ir moralinę sferą. Tokiu būdu jie patobulino Markso mokymą, kuris klasių kovą matė tik tarp ekonominių grupių: išnaudojamo proletariato ir išnaudotojų buržujų kapitalistų. H. Markūzė dėstė filosofiją ir politinę teoriją prestižiniame Brandeis universitete. Jis taip pat tapo profesoriumi Kalifornijos valstijos universitete, kur dirbo iki savo pensijos 1979 m. Taip pat įvairiu metu jis dėstė ir keliuose kituose universitetuose, tokiuose kaip Kolumbijos universitetas ir Harvardo universitetas. M. Horkheimeris II Pasaulinio karo metu dirbo Kolumbijos universitete, Niujorke, kartu su kitais Frankfurto mokyklos nariais. Kolumbijos universitete Frankfurto mokykla įkūrė Socialinių tyrimų institutą (Institute for Social Research). T. Adorno taip pat dirbo Kolumbijos universitete, tame Socialinių tyrimų institute. Jis specializavosi akademiniuose tyrimuose, susijusiuose su masinės kultūros kritika. E. Frommas dėstė Kolumbijos universitete, Mičigano valstijos universitete.
Frankfurto mokyklos pagrindiniu ginklu tapo „kritinė teorija“, kuri ragino išardyti ir pertvarkyti visus tradicinius visuomenės institutus: religiją, šeimą, moralę, teisę ir kultūrą. Horkheimeris, vienas pagrindinių šios teorijos kūrėjų, teigė, jog „kritika turi būti nukreipta į kiekvieną visuomenės kampą, kad ji galėtų pasiekti laisvę nuo įsišaknijusios priespaudos.“ Kitaip tariant, kritinė teorija ne tik analizavo visuomenės struktūras, bet ir aktyviai siekė jas griauti.
Herbertas Markūzė, vienas iškiliausių Frankfurto mokyklos mąstytojų, savo esė „Represinė tolerancija“ (Repressive Tolerance) ragino aktyviai slopinti konservatyvias idėjas ir skatinti tik kairiąsias. Jis rašė: „Tik tada, kai bus nuslopintos tos idėjos, kurios tęsia priespaudos tradiciją, laisvė galės tapti tikra jėga.“ Ši „naujoji tolerancija“, kaip ją apibūdino Markūzė, iš tiesų reiškė toleranciją tik vienai ideologijai. Markūzės idėjos įgavo itin didelį poveikį universitetų, meno ir žiniasklaidos sferoms, kur tradicinės vertybės buvo nuolat puolamos kaip pasenę, reakcingi atavizmai. Praktikoje Frankfurto mokyklos strategija reiškė, kad universitetuose įsitvirtino kritinė teorija, kuri ragino dekonstruoti viską – nuo religijos iki šeimos, nuo moralės iki nacionalinės tapatybės. Žiniasklaida ir menas buvo įtraukti į šią strategiją kaip priemonės formuoti visuomenės sąmonę, skatinti moralinį reliatyvizmą ir visuomenės fragmentaciją.
Frankfurto mokyklos filosofai taip pat kritikavo šeimą kaip tradicinių vertybių „tvirtovę“, kuri trukdo individo emancipacijai. Erichas Frommas savo garsioje knygoje „Pabėgimas iš laisvės“ (Escape from Freedom) teigė, kad žmogus bijo tikros laisvės ir todėl prisiriša prie tokių institucijų kaip šeima ar religija, kurios jam suteikia saugumo iliuziją. Frommas rašė: „Tik tada, kai žmogus išsilaisvins nuo šių savanoriškų grandinių, jis taps tikrai laisvas.“
Frankfurto mokyklos įtaka po II Pasaulinio karo labai išaugo, ypač Jungtinėse Valstijose, kur jos idėjos plačiai įsitvirtino universitetuose. Pokario metais Vakarų visuomenė ieškojo naujų filosofinių bei kultūrinių orientyrų, siekdama suprasti, kaip fašizmas ir totalitarizmas galėjo tapti tikrove. Sovietų Sąjunga su savo komunistine santvarka buvo Vakarų sąjungininkė kare prieš hitlerinę Vokietiją. O pokario ekonominis atsigavimas kartu su politine laisve leido skleistis naujoms teorijoms, tarp jų ir kritinei teorijai, kuri rėmėsi Markso ir kitų mąstytojų įžvalgomis, perkeliamomis į kultūros, psichologijos ir socialinių santykių sritis. Komunistinė Sovietų Sąjunga tuo metu buvo laikoma sąjungininke kovoje prieš nacizmą ir marksistinės idėjos buvo sutinkamos gana palankiai.
Modernieji marksistai atsisakė ginkluoto komunistinio perversmo idėjos. Pasak Markūzės, „ilgas kelias per institucijas“ buvo vienintelis tinkamas būdas pakeisti visuomenę. Ši strategija skatino palaipsnį tradicinių vertybių nykimą ir kairiosios minties įsitvirtinimą akademinėje ir kultūrinėje terpėje. Markūzė siūlė ne pradėti revoliuciją su ginklu gatvėse, o palaipsniui ją plėtoti institucijų viduje. Jis argumentavo, kad tik per ilgą kelią per institucijas – užvaldant švietimą, meną, žiniasklaidą – įmanoma pamažu pakeisti visuomenės sąmonę taip, kad ji pati priimtų revoliucines idėjas. „Revoliucija neturi būti skambi, ji turi būti gili“, – rašė Markūzė. Jis teigė, kad kapitalistinė visuomenė pavergia žmogų „vienmatės sąmonės“ naratyvu, kuris naikina kritinį mąstymą ir verčia žmogų būti tik vulgariu vartotoju. „Apšvieta, išsivadavusi iš mitų, pati ima gaminti naujus mitus, palaikančius galios santykius“, – rašė M. Horkheimeris ir T. Adorno savo garsioje knygoje „Apšvietos dialektika“ (Dialectic of Enlightenment). Jie pabrėžė, kad Vakarų visuomenė nesąmoningai sukūrė naujas priespaudos formas. Tai tapo jų kritikos pagrindu, kuri skatino visišką tradicijų ir tikėjimo dekonstravimą. Horkheimeris taip pat aiškiai įvardijo savo požiūrį į moralės ir religijos ardymą: „Bet kokia tiesa, kuri siekia būti absoliuti, yra pavojinga ir turi būti sunaikinta.“ Ši mintis tiesiogiai įkvėpė Frankfurto mokyklos veiklą universitetuose, kur buvo mokoma, kad religija, šeima ar net patriotizmas yra „pasenę konstruktai“, trukdantys tikrai laisvai visuomenei atsirasti.
Ar Vakarai dar gali atsitiesti?
„Kai visuomenė praranda savo moralinį stuburą, tada laisvė tampa susinaikinimo instrumentu“, – perspėjo Jurijus Bezmenovas. Šiandien šie žodžiai skamba kaip įspėjimas, kai moralinis reliatyvizmas ir socialinė poliarizacija tapo Vakarų civilizacijos norma.
Ar Vakarai dar gali atsitiesti? Klausimas atviras. Norint atkurti stabilumą, reikia ne tik atpažinti, bet ir ištaisyti klaidas, kurios buvo padarytos per pastaruosius dešimtmečius. Tik sugrįžus prie vertybių, kurios padarė Vakarus stipriausiais civilizacijos stulpais, galima tikėtis tikro atsigavimo. Norint sugrįžti prie stabilesnių Vakarų pamato, reikia įvairiapusiškos diskusijos ir laisvo mąstymo, drįstančio kelti klausimus tiek dėl kultūrinio marksizmo ideologinių klišių, tiek dėl sovietinės propagandos padarinių. Reikėtų, kaip sako Bezmenovas, „pripažinti, kad mus atvedė į situaciją, kurioje nebesame savo protų šeimininkai“. Jo nuomone, Vakarų civilizacijos krikščioniškos vertybės gali būti atstatomos tik reabilituojant švietimą, išlaisvinant pasaulėžiūrą nuo destruktyvios ideologijos dominavimo bei pabrėžiant tiesos paiešką.
Sutkus savo II dalyje rašo, trumpos, apie Sutkaus „reikalo išmanymą daug ką pasakančios” ištraukos :-„Vakarų šalių menas ir kultūra taip pat tapo svarbiais Sovietų ideologijos įrankiais. Sovietų finansuojamos organizacijos skatino meną, kuris tyčiojosi iš religijos, patriotizmo, šeimos ir tradicijų…Paramos srautai (sovietų) ėjo per priedangos asociacijas, finansines stipendijas ir „kultūrinius mainus“…„Amerikiečių rašytojų lyga“ (League of American Writers) buvo tiesiogiai siejamos su JAV komunistų partija, gaudavo lėšų iš sovietų kontroliuojamų fondų…Steigiamajame suvažiavime 1935 m. Niujorke dalyvavo 400 pakviestų „rašytojų-delegatų“, ..Sovietai sukūrė daugybę formalių ir neformalių „taikos komitetų“ (pavyzdžiui, „Pasaulio taikos taryba“), kurie tiesiogiai ar netiesiogiai dirbo su hipių bendruomene…”.. Toliau tęsti yra beprasmiška..
Bent pora dešimtmečių suaugusio akimis mačiusiam sovietiją, tuometinį socializmą, iš tarybinių laikraščių.. „Amerikos balso iš Vašingtono” ar „Čia laisvės radijas berods iš Kiolno”.., rokenrolinį, hipinį, vietnaminį …kapitalizmą stebėjęs žmogus tegali „kukliai” pastebėti, jog Sutkus, su sovietijos „ideologijos diversija” prieš JAV ir Vakarų pasaulį, daugiau nei nusišneka.., konkrečiose dalykuose daugiau nei „nusismulkina”..
Belieka pastebėti, kad lansberginio durnių laivo apgriuvusios tarybinių laikų fermos „kumelio juokas” yra Sutkaus teiginys, kaip pilietinio karo nuniokota, badaujanti(galadamorą pergyvenanti Rusija su broliška Ukraina…), už grūdus (aukso, brangenybių kaip užmokesčio iš komunistų JAV neėmė, galvodama, kad galadamoras komunistinį režimą nuvers) būtiną pramonei įrangą perkančiai komunistinei Rusijai „Vakarų menas ir kultūra tapo svarbiais ideologijos įrankiais”..
Tik lansberginio durnių laivo beviltiškas runkelis dar „neįsivaizduoja”, kodėl JAV didžiosios depresijos laikais 1935 metais galėjo JAV įvykti „komunistinis stebuklas”- įsikurti „komunistinė” JAV rašytojų sąjunga, savo kūriniuose „apdainuojanti” tuometiniams JAV žmonėms akivaizdų kapitalizmo krachą.. Šiandiena tik visiškas liurbis nežino, kad JAV 1926-1939 kapitalizmo krachą išgelbėjo antras pasaulinis karas, po kurio JAV tapo pasaulio valstybe NR.1, su išaugusiu taip vadinamu BVP, sudarančiu 60 proc. viso pasaulio BVP.. Po karo JAV už pagalbas buvo skolingi ir mokėjo visi… Tame tarpe daugiausia JAV mokėjo Sovietija, kuri už JAV suteiktą karo metais pagalbą kasmetinius mokesčius baigė JAV mokėti, turbūt tik apie 2015..
Kiek pamenu, „plaukuoti” besinarkotinantys hipiai, „plaukuoti” „Beatles”, „Led Zepelin”, „Deep Purple”, „Uriah Heep” „Slead”.., buvo tarybiniam jaunimui pristatomi kaip daugiau nei neigiamas pavyzdys, paminėtų grupių menas buvo spaudoje pristatomas kaip ” 95 procentai plaukų ir 5 procentai triukšmo”… Apie Sovietų hipių organizacijų, Vakarų meno ir kultūros „finansavimą”, kai JAV gal nuo 1938 metų galioja „Užsienio agentų įstatymas”, kai po karo TSRS finansavo, palaikė tuometines gausias Vakarų šalių komunistų partijas, išsivaduojamuosius judėjimus Vakarų šalių kolonijose, šiandiena pasakoti yra daugiau nei juokinga…
Vienu žodžiu, nuostabiai juokingas yra lansberginio durnių laivo „intelektualų” skleidžiamas „supratimas” apie Vakaruose XVIII- XIX a. pagimdyto, po pasaulį išplatinto marksizmo, komunizmo, socializmo… nesibaigiantį tų pačių Vakarų „puolimą” iš vyžotos Rusijos, į kurią Vakarų pagimdytas komunizmas įkėlė koją su Lenino bolševikais tik po pirmo pasaulinio karo… Gal tas Vakaruose pagimdytas marksizmas, komunizmas, socializmas, anarchizmas.. su visais savo „įrankiais” niekados iš tų vakarų nebuvo išėjęs….
Puikus straipsnis, net Radžvilas taip nepasako.
Nuoširdžiai tikiuosi tęsinio su daugiau detalių nagrinėjimo…
Apie Overtoną jau buvo puikus straipsnis, bet būtinai reikia ir ANTI- Overtono.
VaiduiVDS
,,Tikrasis klausimas turėtų būti toks: Ar gali pasikeisti (teisinga kryptimi) krikščionybė?
Atsakymas: gali, bet bus labai sunku.
Nes, viskas, kas yra netikra, yra pasmerkta žlugti.
Protingi mokosi iš klaidų, ir savų, ir svetimų. Kvailiai nesimoko nei iš savų, nei iš svetimų.
Paradoksas dar ir tame, kad komunizmas (veikiau socializmas) ideologine prasme yra kur kas arčiau krikščionybės nei kapitalizmas, tačiau socialistai ir komunistai dažniausiai yra ateistai, o štai klestintys kapitalistai, daugiausia besiremiantys neteisingomis religinėmis teorijomis iš ST, dažnai būna ir neva giliai tikintys, tuo pat metu esantys savanaudžiai ir nelabai kreipiantys dėmesį į žemesnius. Be abejo, egzistuoja daugybė žmonių, kurie yra atsidūrę įvairiuose tarpiniuose šių ideologijų variantuose ir bando tai kaip nors suderinti, kurdami visokias filosofines, bet nesėkmingas teorijas. Taip gimsta visokios Frankfurto mokyklos, Sorošo mokyklos ir kas nors, kas jiems priešinasi…”
Puikus tekstas (su kai kuriom pastabom ir pataisymais).
Žemiau bla bla bla…
Pastabos ir pataisymai.
,,Paradoksas dar ir tame, kad komunizmas (veikiau socializmas) ideologine prasme yra kur kas arčiau krikščionybės nei kapitalizmas…”
Och tas komunizmas…
Kur ir kada tas komunizmas buvo, a?
Komunizmas buvo !!!
Rusijoje nuo 1917 m. spalio perversmo iki to momento kol buvo suvokta, kad be NEP’po toliau nebeįmanoma. Vėliau buvo KRIMINALINIS KAPITALIZMAS pridengtas komunizmu… De jure – komunizmas, de facto – kriminalinis kapitalizmas pridengtas internaciškais atributais.
Dar komunizmas buvo Kinijoje (išgyvenimas su sauja ryžių…).
Ir dar kelios šalys su fragmentiniu komunizmu…
Grynai teoriškai ar hipotetiškai svarstant, komunizmas yra puiki santvarka, bet kai į tą puikią santvarką patalpini žmogų SU JO PRIGIMTIMI ir sutvėrimu pagal šūdadievio paveikslą ir panašumą, tai greitai paaiškėja visi oksimorono požymiai…
Gal todėl dabartiniai komunistuojantys ir ateizmuoti mokslininkai ir verslininkai stačia galva neria į genų inžineriją, genų terapiją… KVAILIAI !!! Genai nėra tas atskaitos taškas, kuriuos redagavus persivers žmogiška prigimtis.
P.S. Bet koks komunizmas yra žydiškas !!!
P.P.S. Jahvė yra žydų dievas ir tik žydams.
Žydai yra Jahvės vietininkai valdyti nežydams (gojams).
Gojai yra užkrėsti paklusti žydams !!!
Gojau, pakelk galvą !!!
——-
Kristus.
Tas Kristus JOKS DIEVAS, JOKS DIEVO SŪNUS.
Istorinis personažas galimai taip, bet tai nelabai ką keičia.
Jis skelbė tam tikras tiesas, mokymą… Labai tikėtina, bet kas iš to?
— Jo žinios ir mokymas iškraipyti.
— Jis per 2 000 metų (!!!) nepateikė JOKIO savos Evangelijos varijanto, tai koks jis dievas, ir ko vertas visas jo gyvenimas… ir NUDVĖSIMAS ant kryžiaus, a?
— Nei jis nei jo apaštalai (12+72) su sekėjais (miniomis) neįkūrė jokios religijos… Tai padarė Saulius tapęs Pauliumi turėjęs problemų su smegenimis (nuomaris ir dar bala žino kas), nei karto gyvenime nesutikęs gyvo Jėzaus…
— O kur dar Nikėja, Konstantinas, ir dieviškas pakantumas tokiam tikrosios krikščionybės iškraipymui (… sujungiant su pagonybe…) ?!!
— Jeigu tikėti oficialia evangelija, tai tas Kristus dar ir melagis !!! Sakė kad po jo nieko nebebus iki pasaulio pabaigos… Buvo, yra ir tvirtai žengia machometonai…
Taip kad, užsikriušk su tuo šūdadieviu…
Beje, urantologe, kur naujas ir GERAS ,,Urantijos knygos” vertimas į lietuvių kalbą? Anuo metu lapą po lapo dievas (hmmm?) į sefą padėdavo ,,Utantijos knygą” anglų kalba… Dabar kompiuteriai… ar tas dievas neišgali ,,po pagalve” pakišti USB atmintuko su TOBULA ,,Urantijos knyga” lietuvių kalba?
Man vis kyla klausimas, kodėl visi ir visokie dievai istorijos eigoje su žmonėmis žaidžia slėpynes?
Na, dur*niai, pusd*urniai ir apyd*urniai
Na, dur*niai, pusd*urniai ir apyd*urniai spauskit nyk**štį že*myn, ir jokiu būdu neaiškinkit kodėl.
Pagaliau 🙂
Jeigu pažvelgti į ST: Job 5, 2 Iš tikrųjų širdgėla pražudo kvailąjį, ‘žmogus pykčiu suplėšo save’; Job 18, 4 [i2]Savo pykčiu tik save žaloji; Pat 14, 29 Kas lėtai supyksta, turi daug supratimo, o kas yra ūmaus būdo, išaukština kvailumą.; Pat 25, 28 Kaip atviras miestas, be apsaugos, toks yra žmogus, kuriam trūksta savitvardos.; Koh 7, 9 Neskubėk supykti, nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės.
Biblijoje yra daug apreiškimų ir daug žmogiškos kūrybos. Atsirinkti sunku, jeigu nežinai orientyrų į tiesą…
Tai, kas įdėta kaip Jėzaus žodžiai, nebūtinai yra Jėzaus žodžiai, arba žodžiai, ištraukti iš konteksto, aišku, iškraipant prasmę…
Saulius tapo Pauliumi, įsikišus Jėzui, bent jau Pauliaus vizijoje (daug nudirbo, bet ir daug „pridirbo” vyrukas – net evangeliją sugebėjo pakeisti)…
Pakantumas iškraipymui? … O kur turėtų skubėti Dangus amžinybėje??? Girdėjai tokį pasakymą: „pasidaryk pats” ? Suklydai, pats taisykis…
Apreiškimas ir yra pagalba – savo varianto pateikimas…
Naujas vertimas jau visai arti:) Liko kelios savaitės darbo. Na o po to reiks dar „biurokratinius” barjerus įveikinėti, bet tai visai ne Tamstos reikalas…
Tikrasis klausimas turėtų būti toks: Ar gali pasikeisti (teisinga kryptimi) krikščionybė?
Atsakymas: gali, bet bus labai sunku.
Nes, viskas, kas yra netikra, yra pasmerkta žlugti.
Protingi mokosi iš klaidų, ir savų, ir svetimų. Kvailiai nesimoko nei iš savų, nei iš svetimų.
Paradoksas dar ir tame, kad komunizmas (veikiau socializmas) ideologine prasme yra kur kas arčiau krikščionybės nei kapitalizmas, tačiau socialistai ir komunistai dažniausiai yra ateistai, o štai klestintys kapitalistai, daugiausia besiremiantys neteisingomis religinėmis teorijomis iš ST, dažnai būna ir neva giliai tikintys, tuo pat metu esantys savanaudžiai ir nelabai kreipiantys dėmesį į žemesnius. Be abejo, egzistuoja daugybė žmonių, kurie yra atsidūrę įvairiuose tarpiniuose šių ideologijų variantuose ir bando tai kaip nors suderinti, kurdami visokias filosofines, bet nesėkmingas teorijas. Taip gimsta visokios Frankfurto mokyklos, Sorošo mokyklos ir kas nors, kas jiems priešinasi…
Esminis dalykas yra tai: kol žmonės ieškos įvairiausių priešų, jie kuo puikiausiu būdu pasieks savo tikslus.
Esminė krikščionybės klaida buvo ši: ji ne tik iškraipė Jėzaus mokymus (tikroji Jėzaus evangelija yra Dievo tėvystė ir visų žmonių brolystė), bet ir susiskaldė tarpusavyje bei pradėjo ieškoti priešų ir pradėjo su jais kovoti, tame tarpe ir fiziškai. Individualus tikėjimas, ko mokė Jėzus, buvo nustumtas, iškeliant Bažnyčią, kurią neva įkūrė Jėzus. Jėzus iš tiesų įkūrė ne fizinę, o dvasinę visų individualiai tikinčiųjų Bažnyčią, ne katalikų, stačiatikių, protestantų ar dar kokių nors kitokių sektantų.
Kvailas žmogus visada sugadina net ir pačius geriausius Dievo darbus, o štai klaidas taisyti jam visada būna sunku. Šiandien mes matome, kaip žlunga materialios bažnyčios, tačiau dvasinė Bažnyčia yra nesunaikinama, ir jai priklauso tie, kurie pasiima tikruosius dvasinius dalykus iš savo oficialių tikėjimų, o netikrus tiesiog ignoruoja. Tokių nėra daug, ir teisingai NT tai yra aprašyta: „Mt 7, 13 „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. 14 Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“. Iš tiesų Jėzus kur kas plačiau tai buvo paaiškinęs: „Jus mokė, kad tik Abraomo vaikai bus išgelbėti; kad tik priėmę tikėjimą pagonys gali tikėtis išgelbėjimo. Kai kurie iš jūsų samprotavote, kad jei Raštuose rašoma, kad iš visų žmonių gausybių, išėjusių iš Egipto, išgyveno tik Kalebas ir Ješua ir įžengė į pažadėtąją žemę, todėl palyginti tik nedaugelis iš tų, kurie ieško dangaus karalystės, pateks į ją. Jūs turite ir kitą posakį, kuriame yra daug tiesos: kad kelias, vedantis į amžinąjį gyvenimą, yra tiesus ir siauras, kad durys, pro kurias patenkama į jį, taip pat siauros, todėl tik nedaugelis iš tų, kurie ieško išgelbėjimo, gali įeiti pro šias duris. Jūs taip pat mokote, kad kelias, vedantis į pražūtį, yra platus, kad įėjimas į jį yra platus ir kad daugelis pasirenka eiti šiuo keliu. Ir ši patarlė nėra beprasmė. Tačiau aš pareiškiu, kad išgelbėjimas pirmiausiai priklauso nuo jūsų asmeninio pasirinkimo. Net jeigu durys į gyvenimo kelią ir yra siauros, jos yra pakankamai plačios, kad įleistų visus, kurie nuoširdžiai siekia įeiti, nes aš ir esu šios durys. Ir Sūnus niekada neatsisakys įleisti nė vieno visatos vaiko, kuris siekia tikėjimu surasti Tėvą per Sūnų.”
Krikščionybė yra pridariusi daugybę klaidų, kai kurias yra pripažinusi, kai kurių ne, kai kurios jos sektos netgi remia genderistinę ideologiją, todėl yra akivaizdu, kad visos žmonijos kelias dar ilgai bus labai vingiuotas ir sunkus. Tačiau viskas priklausys nuo to, kaip materiali „bažnyčia” sugebės perleisti savo „teises ir įgaliojimus” dvasinei Bažnyčiai, kuri rūpinsis ir Dievo tėvyste, ir tikrąja žmonių brolyste arba Didžiuoju Dievo Įstatymu – mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis; mylėk savo artimą kaip save patį…
Tai internacių šūkis – pasaulį seną išardysim, pasikvietus K.Marx į Londoną, remiamą stambiojo kapitalo ir Wall Street’o banksterių. Be Marx ir Rusijos tamsuolių ir beraščių konkurentės nebūtų nugalabiję. Žinoma, ir be Kapsukės indėlio dabar negalėtų to Europos drapalinimo tęsti. Konciervų Žygis teisingai daro – drapalina mūsų prasčiokėlius ir moksliukus.
Vakarų reperiai tvirkino sovietukus treningais, kedais, beisbolo lazdomis ir auksinėmis cepūromis
Vakarų reperiai tvirkino sovietukus treningais, kedais, beisbolo lazdomis ir auksinėmis cepūromis.
1$ – Naujoji Pasaulio Tvarka.
Internacionalas – pasaulį seną išardysim…
Kaip žinia marksizmas ,kuris virto komunizmu į Rusiją buvo atgabentas iš kai kurių vakarų sostinių.Šiuo metu interneto platybėse vakariečiai aptarinėja savo demokratiją ir laisves,ar jos neišėjo už liberalizmo ribų,kai
Londone anglė Bonnie Blue pagerino pasaulio sex maratono rekordą per 24 valandas davusi save pabadyti 1000 suviršum vyrų.Ir tai buvo galima tiesiogiai žiūrėti internetu.Jei spauda nemeluoja Bonnie Blue iš savo sex transliacijų uždirba šešis šimtus tūkstančių svarų į mėnesį.
The queue for Bonnie Blue
Pataisymas:sex renginys truko 12 valandų.
Bet atminkim, Vakarų propaganda irgi tvirkino tarybinį jaunimą džinsais, kramtoma guma, Marlboro cigaretėmis ir rokenrolu
ir dar CocaCola