Kova prieš krikščionišką civilizaciją: sovietų ideologinė diversija ir Vakarų kultūrinis marksizmas (II)

Valdas Sutkus

Ilgas tekstas apie Vakarų šalių marksizmo raidą. II dalis (I dalis ČIA)

Vakarų šalių menas ir kultūra taip pat tapo svarbiais Sovietų ideologijos įrankiais. Sovietų finansuojamos organizacijos skatino meną, kuris tyčiojosi iš religijos, patriotizmo, šeimos ir tradicijų. Tuo pat metu buvo populiarinami kūriniai, kurie pabrėžė chaotiškumą ir vertybinį nihilizmą. Tradicinės vertybės, kurias menas ilgus šimtmečius šlovino kaip visuomenės pamatus, buvo diskredituojamos kaip „atavizmai“ arba „buržuazinės dogmos“ ir „atgyvenos“. Paramos srautai ėjo per priedangos asociacijas, finansines stipendijas ir „kultūrinius mainus“. Tarpukariu ir pokariu, po II Pasaulinio karo Jungtinėse Valstijose laisvai veikė komunistinės pakraipos leidyklos ir literatūros žurnalai, iš kurių bene geriausiai žinomi „New Masses“ (leistas nuo 1926 m.) bei kiek vėlesnis „Masses & Mainstream“. Šiuose žurnaluose reguliariai pasirodydavo karikatūros, satyriniai eilėraščiai ar trumpos prozos kūriniai, kurie pašiepdavo krikščionybės simbolius, ironiškai vaizduodavo patriotinius amerikietiškus idealus bei sarkastiškai komentavo šeimos instituciją kaip „buržuazinę atgyveną“.

Taip pat publikuotos ironizuojančios iliustracijos, kuriose kunigai arba Bažnyčios vadovai vaizduojami kaip godumo ar veidmainystės įsikūnijimai, o tradicinės šventės (pvz., Padėkos diena, Kalėdos) buvo pristatomos kaip kapitalistinės visuomenės „saviapgaulė“. Organizacijos „Johno Reedo klubai“ (John Reed Clubs) ir „Amerikiečių rašytojų lyga“ (League of American Writers) buvo tiesiogiai siejamos su JAV komunistų partija, gaudavo lėšų iš sovietų kontroliuojamų fondų. „Amerikiečių rašytojų lygos“ steigiamojo suvažiavimo manifeste buvo teigiama, kad kapitalizmas sparčiai žlunga, ir kviečiama suburti „šimtus poetų, prozininkų, dramaturgų, kritikų, apsakymų rašytojų ir žurnalistų“, kurie pripažino „būtinybę asmeniškai prisidėti prie spartesnio kapitalizmo griovimo ir darbininkų vyriausybės sukūrimo“. Steigiamajame suvažiavime 1935 m. Niujorke dalyvavo 400 pakviestų „rašytojų-delegatų“, o iš viso susirinko beveik 5 000 žmonių. JAV komunistų partijos generalinis sekretorius Earlas Browderis per atidarymo sesiją pasakė pagrindinę kalbą. „Amerikiečių rašytojų lyga“ pritraukė nemažai rašytojų ir intelektualų, kurie aktyviai skleidė radikalias, antireligines ir antitradicines idėjas literatūros vakaruose, skaitymuose ar performansuose. Per kelerius vėlesnius metus į šią organizaciją įsitraukė nemažai garsių rašytojų, tarp jų Tomas Manas, Džonas Steinbekas, Ernestas Hemingvėjus, Teodoras Dreiseris, Džeimsas Farrellas, Arčibaldas Makleišas, Lillian Hellman, Natanielis Vestas, Elsa Gidlou ir kiti. Šios organizacijos nariai satyrose tiesiogiai puldavo JAV patriotizmą, pavyzdžiui, išjuokdami Tėvynės gynimo retoriką kaip „kapitalo interesų dangstymą“. Kairioji menininkų grupė „Darbininkų kino ir fotografijos lyga“ (Workers’ Film and Photo League) kūrė agitacinio pobūdžio filmus, kuriuose kritikuodavo „Amerikos mitus“ – laisvę, religiją, šeimą. Bažnyčia vaizduota kaip atsilikęs bei neišvengiamai korumpuotas institutas. Filmai dažnai rodyti profsąjungų suvažiavimuose ir kairiosios inteligentijos renginiuose. Taip vadinamos „naujojo teatro“ trupės gaudavo reguliarų finansavimą iš su Maskva susijusių kultūrinių draugijų, pvz., „Sovietų sąjungos draugai“ (Friends of the Soviet Union).

Sovietų Sąjungai labai tiko Vietnamo karo kontekste kilęs hipių judėjimas. Sovietai hipius vertino kaip vieną iš galimų „minkštųjų“ taikinių, padedančių destabilizuoti tradicines Vakarų vertybes ir skatinti nesantaiką iš vidaus. Sovietų Sąjunga skyrė lėšų ir vadybinę pagalbą organizacijoms, kurios rengė ar finansiškai rėmė masinius protestus. Kai kuriose žvalgybos ataskaitose minima, kad protesto demonstracijų iniciatyvos, ypač rytinėje JAV pakrantėje, gaudavo paramą per įvairias kultūrines draugijas ar „taikos komitetus“, kurie faktiškai buvo sovietų propagandos kanalai. Tokiu būdu hipių laisvės, taikos ir maišto vertybės buvo pasitelkiamos propagandos tikslams – formuoti naratyvą, kad „viskas blogai“ ne tik dėl karo, bet bloga ir visa JAV valstybės sistema. Kai kurie tyrinėtojai pabrėžia, kad KGB „psichologinio karo“ ekspertai manė, jog hipiai, esantys narkotikų ar laisvo sekso siautulyje, mažiau linkę priešintis realioms totalitarizmo grėsmėms, nebegina tų pačių demokratinių idealų, kuriuos anksčiau laikė savo kultūros pamatu.

Keletą dešimtmečių Vakarų šalyse veikė daugybė „kultūrinių mainų“ grupių, palaikomų su Maskva susijusių organizacijų. Per „taikos festivalius“, kairiąsias menininkų draugijas, antipolitines meno parodas, laisvosios kultūros sambūrius muzika ir laisvės idealai susipindavo su neapykanta „amerikietiškam imperializmui“. Kaskart pabrėžiant, kad „JAV karo mašina“ eina išvien su „engiančia“, „fasadine“ morale, hipių muzikantai gaudavo progos išreikšti savo protesto žinutę, o Sovietų Sąjunga iš to turėjo propagandinės naudos.

Sovietai sukūrė daugybę formalių ir neformalių „taikos komitetų“ (pavyzdžiui, „Pasaulio taikos taryba“), kurie tiesiogiai ar netiesiogiai dirbo su hipių bendruomene. Šie komitetai finansuodavo įvairius „Taikos ir meilės“ renginius, konferencijas, suvažiavimus, „karikatūrų konkursus“, kuriuose išjuokiamas JAV, NATO, katalikiškų bažnyčių ar protestantiškų tradicijų vaidmuo. Hipiams, atėjusiems su savo šūkiais apie meilę ir antimilitarizmą, būdavo padedama tapti „visuomenės balso“ ikonomis.

Sovietams pavykdavo daryti įtaką kai kurioms kairiosioms arba pacifistinėms žiniasklaidos priemonėms, kurios – sąmoningai ar ne – hipių gyvenimo būdą rodė kaip geriausią alternatyvą „supuvusiam materialistiniam ir kapitalistiniam“ Vakarų pasauliui. Tokiuose leidiniuose buvo spausdinamos nuotraukos, reportažai apie hipių komunas, festivalius „Summer of Love“ ar „Woodstock“ ir greta – straipsniai, kritikuojantys JAV politiką, dažnai atkartojantys sovietų propagandos teiginius apie „agresyvų Vakarų imperializmą“. Sovietų Sąjunga hipių judėjimą matė kaip galimybę išnaudoti vakarietišką laisvę prieš pačius Vakarus. Paradoksalu, bet jaunimas, nesąmoningai remiantis laisvę, veikė taip, kad silpnino visuomenės moralinį stuburą, kuris, nors ir netobulas, teikė galimybę priešintis realioms totalitarizmo grėsmėms.

Antroji dedamoji – „ilgas kelias per institucijas“

Tuo pat metu, kai Sovietų Sąjunga vykdė ideologinę diversiją, Frankfurto mokykla, marksistų įkurta Vokietijoje 1923 m., tapo pagrindiniu Vakarų akademinės minties revoliucijos centru. Ši mokykla, veikusi Socialinių tyrimų instituto (Institut für Sozialforschung) rėmuose, jungė marksistines idėjas su psichologija, kultūros studijomis ir sociologija. Prieš II Pasaulinį karą Frankfurto mokykla persikėlė į JAV. Jos atstovai – Herbertas Markūzė, Maxas Horkheimeris, Theodoras Adorno, Erichas Frommas ir kiti – iškėlė tikslą revoliuciją perkelti iš ekonominės kovos į kultūrinę ir moralinę sferą. Tokiu būdu jie patobulino Markso mokymą, kuris klasių kovą matė tik tarp ekonominių grupių: išnaudojamo proletariato ir išnaudotojų buržujų kapitalistų. H. Markūzė dėstė filosofiją ir politinę teoriją prestižiniame Brandeis universitete. Jis taip pat tapo profesoriumi Kalifornijos valstijos universitete, kur dirbo iki savo pensijos 1979 m. Taip pat įvairiu metu jis dėstė ir keliuose kituose universitetuose, tokiuose kaip Kolumbijos universitetas ir Harvardo universitetas. M. Horkheimeris II Pasaulinio karo metu dirbo Kolumbijos universitete, Niujorke, kartu su kitais Frankfurto mokyklos nariais. Kolumbijos universitete Frankfurto mokykla įkūrė Socialinių tyrimų institutą (Institute for Social Research). T. Adorno taip pat dirbo Kolumbijos universitete, tame Socialinių tyrimų institute. Jis specializavosi akademiniuose tyrimuose, susijusiuose su masinės kultūros kritika. E. Frommas dėstė Kolumbijos universitete, Mičigano valstijos universitete.

Frankfurto mokyklos pagrindiniu ginklu tapo „kritinė teorija“, kuri ragino išardyti ir pertvarkyti visus tradicinius visuomenės institutus: religiją, šeimą, moralę, teisę ir kultūrą. Horkheimeris, vienas pagrindinių šios teorijos kūrėjų, teigė, jog „kritika turi būti nukreipta į kiekvieną visuomenės kampą, kad ji galėtų pasiekti laisvę nuo įsišaknijusios priespaudos.“ Kitaip tariant, kritinė teorija ne tik analizavo visuomenės struktūras, bet ir aktyviai siekė jas griauti.

Herbertas Markūzė, vienas iškiliausių Frankfurto mokyklos mąstytojų, savo esė „Represinė tolerancija“ (Repressive Tolerance) ragino aktyviai slopinti konservatyvias idėjas ir skatinti tik kairiąsias. Jis rašė: „Tik tada, kai bus nuslopintos tos idėjos, kurios tęsia priespaudos tradiciją, laisvė galės tapti tikra jėga.“ Ši „naujoji tolerancija“, kaip ją apibūdino Markūzė, iš tiesų reiškė toleranciją tik vienai ideologijai. Markūzės idėjos įgavo itin didelį poveikį universitetų, meno ir žiniasklaidos sferoms, kur tradicinės vertybės buvo nuolat puolamos kaip pasenę, reakcingi atavizmai. Praktikoje Frankfurto mokyklos strategija reiškė, kad universitetuose įsitvirtino kritinė teorija, kuri ragino dekonstruoti viską – nuo religijos iki šeimos, nuo moralės iki nacionalinės tapatybės. Žiniasklaida ir menas buvo įtraukti į šią strategiją kaip priemonės formuoti visuomenės sąmonę, skatinti moralinį reliatyvizmą ir visuomenės fragmentaciją.

Frankfurto mokyklos filosofai taip pat kritikavo šeimą kaip tradicinių vertybių „tvirtovę“, kuri trukdo individo emancipacijai. Erichas Frommas savo garsioje knygoje „Pabėgimas iš laisvės“ (Escape from Freedom) teigė, kad žmogus bijo tikros laisvės ir todėl prisiriša prie tokių institucijų kaip šeima ar religija, kurios jam suteikia saugumo iliuziją. Frommas rašė: „Tik tada, kai žmogus išsilaisvins nuo šių savanoriškų grandinių, jis taps tikrai laisvas.“

Frankfurto mokyklos įtaka po II Pasaulinio karo labai išaugo, ypač Jungtinėse Valstijose, kur jos idėjos plačiai įsitvirtino universitetuose. Pokario metais Vakarų visuomenė ieškojo naujų filosofinių bei kultūrinių orientyrų, siekdama suprasti, kaip fašizmas ir totalitarizmas galėjo tapti tikrove. Sovietų Sąjunga su savo komunistine santvarka buvo Vakarų sąjungininkė kare prieš hitlerinę Vokietiją. O pokario ekonominis atsigavimas kartu su politine laisve leido skleistis naujoms teorijoms, tarp jų ir kritinei teorijai, kuri rėmėsi Markso ir kitų mąstytojų įžvalgomis, perkeliamomis į kultūros, psichologijos ir socialinių santykių sritis. Komunistinė Sovietų Sąjunga tuo metu buvo laikoma sąjungininke kovoje prieš nacizmą ir marksistinės idėjos buvo sutinkamos gana palankiai.

Modernieji marksistai atsisakė ginkluoto komunistinio perversmo idėjos. Pasak Markūzės, „ilgas kelias per institucijas“ buvo vienintelis tinkamas būdas pakeisti visuomenę. Ši strategija skatino palaipsnį tradicinių vertybių nykimą ir kairiosios minties įsitvirtinimą akademinėje ir kultūrinėje terpėje. Markūzė siūlė ne pradėti revoliuciją su ginklu gatvėse, o palaipsniui ją plėtoti institucijų viduje. Jis argumentavo, kad tik per ilgą kelią per institucijas – užvaldant švietimą, meną, žiniasklaidą – įmanoma pamažu pakeisti visuomenės sąmonę taip, kad ji pati priimtų revoliucines idėjas. „Revoliucija neturi būti skambi, ji turi būti gili“, – rašė Markūzė. Jis teigė, kad kapitalistinė visuomenė pavergia žmogų „vienmatės sąmonės“ naratyvu, kuris naikina kritinį mąstymą ir verčia žmogų būti tik vulgariu vartotoju. „Apšvieta, išsivadavusi iš mitų, pati ima gaminti naujus mitus, palaikančius galios santykius“, – rašė M. Horkheimeris ir T. Adorno savo garsioje knygoje „Apšvietos dialektika“ (Dialectic of Enlightenment). Jie pabrėžė, kad Vakarų visuomenė nesąmoningai sukūrė naujas priespaudos formas. Tai tapo jų kritikos pagrindu, kuri skatino visišką tradicijų ir tikėjimo dekonstravimą. Horkheimeris taip pat aiškiai įvardijo savo požiūrį į moralės ir religijos ardymą: „Bet kokia tiesa, kuri siekia būti absoliuti, yra pavojinga ir turi būti sunaikinta.“ Ši mintis tiesiogiai įkvėpė Frankfurto mokyklos veiklą universitetuose, kur buvo mokoma, kad religija, šeima ar net patriotizmas yra „pasenę konstruktai“, trukdantys tikrai laisvai visuomenei atsirasti.

Ar Vakarai dar gali atsitiesti?

„Kai visuomenė praranda savo moralinį stuburą, tada laisvė tampa susinaikinimo instrumentu“, – perspėjo Jurijus Bezmenovas. Šiandien šie žodžiai skamba kaip įspėjimas, kai moralinis reliatyvizmas ir socialinė poliarizacija tapo Vakarų civilizacijos norma.

Ar Vakarai dar gali atsitiesti? Klausimas atviras. Norint atkurti stabilumą, reikia ne tik atpažinti, bet ir ištaisyti klaidas, kurios buvo padarytos per pastaruosius dešimtmečius. Tik sugrįžus prie vertybių, kurios padarė Vakarus stipriausiais civilizacijos stulpais, galima tikėtis tikro atsigavimo. Norint sugrįžti prie stabilesnių Vakarų pamato, reikia įvairiapusiškos diskusijos ir laisvo mąstymo, drįstančio kelti klausimus tiek dėl kultūrinio marksizmo ideologinių klišių, tiek dėl sovietinės propagandos padarinių. Reikėtų, kaip sako Bezmenovas, „pripažinti, kad mus atvedė į situaciją, kurioje nebesame savo protų šeimininkai“. Jo nuomone, Vakarų civilizacijos krikščioniškos vertybės gali būti atstatomos tik reabilituojant švietimą, išlaisvinant pasaulėžiūrą nuo destruktyvios ideologijos dominavimo bei pabrėžiant tiesos paiešką.

Veidaknygė