Šis pranešimas buvo perskaitytas Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, 2000 m. kovo 12 d., Kovo 11-osios 10-mečiui skirtame lietuvių išeivijos renginyje
————————————–
Jonas Jasaitis
Neseniai į „Dirvos“ redakciją iš Plungės atsiųstoje padėkos atvirutėje yra tokios eilutės:
„Kasdien išaušta vis gražesnis rytas…
Pavasaris – žemelės atgaiva…
Gyvenkim taip, kad Lietuva pražystų.
Juk mes kiekvienas esam LIETUVA.“
Šiomis dienomis minime didžiulę šventę. Gal ateities kartos Kovo 11-ają priskirs ją didžiausių švenčių ne tik mūsų tautos, bet ir visos žmonijos istorijoje. Jeigu ne ši pergalė, visiems grėsė pražūtis. Deja, ir šiandien daug kas dar nesuvokia, kas netrukus būtų juos ištikę, jei Kovo 11-osios vėlų vakarą Vilniuje nebūtų sustabdytas milžiniškos imperijos riedėjimas į beprotystės bedugnę, nebepaliekant jokios gyvybės pražūtingo kritimo kelyje.
Lietuvoje kai kas tyliai minėdavo Vasario 16-ąją, apsidairydami, kad pasiutusio dvikojo šuns akis nenužiūrėtų. Įskųsti teisindavosi, kad šventė gimtadienį, vardadienį, kokią nors šeimos sukaktį. Kai kas jau ir nebešventė. Gal iš baimės, gal iš nežinojimo, ką ši data reiškia. Kai kas gal ir patikėjo okupantų bei jų liokajų kasdieniniu melu.
Tiesa, įtikėjusių tariamos „šviesios ateities“ migla buvo labai nedaug. Devintajame dešimtmetyje jau viešai kalbėta apie tai, kad nebėra idealų, kad viską užgožia didėjantis „raudonosios buržuazijos“, kuri vis įžūliau rodo savo galią ir nebaudžiamumą, cinizmas. Ar daug kas iš tų, sėdėjusių „gorkomuose“ ir „rajkomuose“, valdžiusių didžiąsias gamyklas, kas galėjo prieiti prie medžiaginių vertybių skirstymo, tikėjo tuo, ką skelbė kitiems? Paskutiniuoju metu – beveik niekas. Prie butelio, siaurame „liaudies išrinktųjų ratelyje“ kartais leisdavo sau prasitarti apie visuotinį supuvimą. Atsilikimas nuo likusio pasaulio darėsi vis labiau akivaizdus.
„Perestroika“ atsirado neatsitiktinai. Tai buvo paskutinis bandymas suteikti „socializmui žmogišką veidą“. Taigi, pačiuose aukščiausiuose Blogio imperijos sluoksniuose pripažinta, kad tas socializmas nebuvo žmogiškas. Tačiau asmenys, užaugę ir subrendę sovietiniame režime, naiviai tikėjo, kad socializmas dar turi kažkokią ateitį. Tereikia tik kai ką „persitvarkyti“, labiau bendrauti su „liaudimi“, išklausyti ją, pašalinti biurokratizmą, nustoti girtuokliauti, gal net peržengti užmirštą cerkvės slenkstį ir pakelti akis į Dievo Motiną.
Tarp tokių socializmo augintinių buvo ir Michailas bei Raiša Gorbačiovai. Protingi, išsilavinę, veiklūs, gana drąsūs, deja, savosios terpės atstovai. Todėl ir jie nė iš tolo (bent jau tuo metu) nepajėgė suvokti, kad imperija neturi jokios ateities. Jokios „perestroikos“ jos negalėjo išgelbėti, nes visa strategija, kuria vadovaujantis imperija buvo kuriama, buvo absoliučiai priešinga žmonijos paskirčiai šioje žemėje. Priešinga todėl, kad bandė kurti pilkų samdinių, primityvių robotų visuomenę, kurioje sąvoka „vienybė“ buvo pakeista žodžiu „vienodumas”.
Nei stalininė tironija, nei brežnevinė apsiblaususių slunkių ir menkystų šutvė, nei išsišokėliais laikomų „perestroikininkų“, likusių nesuprastais tiek buvusiose viršūnėse, tiek net savoje „liaudyje“ grupuotė nepajėgė suvokti, kad imperija pasiekė paskutinę savojo kelio ribą. Toliau nebėra kur eiti. Nei pirmyn, nei atgal. Šioje imperijoje nebesivystė ekonomika, vis gilesnis darėsi visuomenės dorovinis nuosmukis. Perestroikininkai, šaukę apie permainas, neturėjo jokio naudingų veiksmų plano, nes jo ir būti negalėjo. Jie nesuvokė, kad žlugo visa valdymo sistema, kad tautos, prievarta suvarytos į buvusį caro kalėjimą, jame toliau gyventi nebegali. Arba jos ištruks į laisvę ir nueis kiekviena savo pasirinktu keliu, ar pražus.
Perestroikininkams net pati tautos sąvoka buvo svetima. Jie žinojo tik „tarybinės liaudies“ pavadinimą. Tautų laisvės kova jiems kėlė siaubą ir įniršį. Michail Gorbačiov net lankydamasis Vilniuje ir piktai, ir maldaudamas kartojo:
– Vsie – vmestie! (Visi – kartu!)
Pilkų samdinių visuomenės kūrimo užmačia buvo įgijusi net karikatūrišką daiktinę išraišką. Vienodi blokinių namų rajonai nuo Vilniaus – vakaruose iki Vladivostoko – rytuose, nuo Norilsko – šiaurėje iki Baku – pietuose. Vienodas kambarių išdėstymas, vienodi laiptai, langai ir stogai, vienodi baldai, vienodi kledarai automobiliai, vienodi batai, vienodos vaikų mokyklinės kuprinės. Vienodas gyvenimo planavimas ir vienodas likimas. Tarsi plytos, sumūrytos kalėjimo sienoje ar betono blokai jo tvoroje. Dar geriau ne butas, o bendrabutis. Ne šeima, o kažkas panašaus į dirbtinę veisyklą, kurioje vaikai auginami internatuose. Anot Nadieždos Krupskajos, nieko negalėjo būti „mano“, viskas turėjo būti tik „mūsų“.
Taip įsivaizduotas tikslas – komunizmas galų gale praktiškai atskleidė, kad visa vadinamoji moksliškiausioji marksų – leninų „teorija“ tėra tik protinio ligonio svaičiojimas, vedantis į visuotinį susinaikinimą. Istorija rodo, kad galima apmulkinti labai dideles žmonių mases, tačiau neįmanoma mulkiais paversti visų.
Išžudžius nepaklususius masinei psichozei, mulkiai nebeturi kur eiti. Iš apmulkintų tarpo kai kas ima atsipeikėti ir pradeda aiškinti kitiems, kad vedliai patys nieko nežino arba juos visus laiko kvailiais. Todėl imperija turėjo sukūrusi milžinišką nepasidavusių psichozei ir atsipeikėjusių žudymo mechanizmą. Tokiu būdu tikėtasi sunaikinti visą vertingąjį žmonijos genofondą, iš kurio kyla kūryba: menas, mokslas, dvasinė veikla.
Imperijai griuvus, dabar bandoma ją atkurti jau ne todėl, kad tikimasi toliau išlaikyti, o tik todėl, kad būtų nuslėpti niekada dar nematyto masto nusikaltimai. Tikimasi, kad bus išžudyti arba patys išmirs visi liudininkai, bus sunaikinti visi archyvai, visi sovietinio genocido pėdsakai žemėje, kaip išnyksta kankinių kapeliai prie Ledjūrio. Tikimasi, kad nebeliks įrodymų, o ir žudynių sumanytojų kaulai bus pavirtę į dulkes.
Dabar dar tebegaruoja kraujas, dar tebesiautėja išprotėję karo nusikaltėliai. Baisi baimė verčia žudyti Čečėnijoje, grasinti Baltijos valstybėms, Europai ir net Amerikai. Baisi baimė verčia griebtis šiurpiausio melo, iškelti tik vieną karo nusikaltimų rūšį – holokaustą, reikalaujant užmiršti visas kitas – nesuskaičiuojamai didesnes už žydų tautos tragediją.
Tai labai patogu: holokaustas vyko seniai. Visi su juo susiję įvykiai virsta istorija, o tiesos ir atpildo reikalavimas pakeičiamas pasipinigavimu! Vienos tautos tragedijos šešėlyje bandoma paslėpti viską, kas vyko daugiau kaip 80 metų – nuo 1917-ųjų pučo iki šių dienų. Žudikai dedasi didvyriais, kovojusiais prieš nacizmą, sumaniusį holokaustą. Siekiama išniekinti kitų tautų kančias, išsityčioti iš jų tragedijos, kad tik paslėpus iš sovietų imperijos atplūdusių nusikaltimų pasekmes. Kovo 11-oji – tai mūsų kartos Vasario 16-oji. Tačiau istorijoje nieko neįmanoma pakartoti tokiais pat būdais. Kovo 11-oji taip pat turi nepakartojamų bruožų. Ji sulaikė Blogio imperijos kumštį, iškeltą virš visų pasaulio tautų. Maždaug aštuoni milijonai baltijiečių, susivienijusių ne tik rankomis, bet ir dvasia, priartino prie tos dienos. Prieš neįsivaizduojamo dydžio galybę buvo kovojama neįprastinėmis priemonėmis: daina, malda, žvakelės liepsna, rankų sujungimu Baltijos kelyje.
Nešaudoma į okupantų kareivius, nes jie – taip pat turi motinas, kurios nesitikėjo, kad jų sūnūs bus pasiųsti žudyti. Nedaužomi langai, nesprogdinamos karinės stovyklos. Žmonės kasdien eina į darbą, dirba visi fabrikai. Bet šimtatūkstantiniai mitingai garsiai skelbia tiesą apie nusikaltimus ir nusikaltėlius, reiškia savo teisų į laisvę, pažangą, gėrį. Nėra kaip prie jų prikibti, jų nepavyksta įvelti į muštynes, sukurstyti tarpusavio vaidų.
Tai buvo visiškai naujas dalykas. Imperija tuoj pat pajuto pavojų savo purvinam būviui, bet jokiuose KGB vadovėliuose nebuvo aprašyta, kaip kovoti su tokia pasipriešinimo forma. Tuo tarpu baltijiečių šalininkų gretos vis gausėjo. Daugėjo jiems pritariančių tolimoje Lotynų Amerikoje, kur surinkti keli milijonai parašų, reikalaujant laisvės Lietuvai. įgijo naują įkvėpimą rusų disidentai. Kovo 11-osios nutarimų nebepavyko užgniaužti nei ekonomine blokada, nei apkvaišintų „specialios paskirties“ smogikų šūviais ir tankų daliniais. Kariniai viršininkai pajuto, kad ant jų gali būti suversta visa kaltė. Kaip traiškyti tankais dainuojančius ir besimeldžiančius beginklius? Argi tam skirta kariuomenė? Ar tokiam tikslui jie rinkosi karines profesijas ir vilkosi karines uniformas?
Šiandien Lietuva – tarp laisvų pasaulio tautų. Nesišaipykime, kad pristeigta daug ambasadų ir konsulatų, nes jų labai reikia. Kartais jų reikia vien todėl, kad kažkuriame pasaulio kampelyje pagaliau sužinotų, kad yra tokia lietuvių tauta, kuri juos išgelbėjo nuo sovietinio teroro. Reikia todėl, kad užmegztų ekonominius ir kultūrinius ryšius. Kartais reikia net todėl, kad išgelbėtų patekusius į bėdą jūreivius, kaip dabar Haityje, su kuriuo, Lietuva, deja, neturi užmezgusių diplomatinių santykių. Reikia, kad išsiaiškintų provokatorius, įvairaus plauko nusikaltėlius, kartais net nieko bendro neturinčius su Lietuva. Atsimenate, kaip buvo skelbiama, kad du lietuviais apsimetę asmenys Floridoje siūlė pirkti net atominius ginklus.
Privalome reikalauti, kad mūsų diplomatijos įstaigos dirbtų daug daugiau, kad jos daug drąsiau ir principingiau atremtų aplink Lietuvą ir lietuvius skleidžiamą šmeižtą. Tik, žinoma, konsulatai ir ambasados dirbs ryžtingiau ir profesionaliau, kai Lietuvos valdžia sukurs aiškią užsienio politikos strategiją, atsisakys kolchoznikui būdingo abejingumo ir bailumo, kai suvoks, kad diplomatija ir nuolaidžiavimas svetimiesiems yra tikrai ne tas pats.
Kai kalbame apie Lietuvos šiandienines nesėkmes, turime matyti jų svarbiausią, pirminę priežastį. Tai valstybės sąvokos baimė. „Nacionalinis parkas, nacionalinė biblioteka, nacionaliniai interesai, nacionalinė meno galerija ir t. t. Visais šiais atvejais tas „nacionalinis“ turi būti nedelsiant pakeistas į „valstybės“ arba „tautos“. Kodėl keleto vaikigalių grupė, kurią visai neaišku, nei kas apginklavo, nei kas jai vadovavo, iš karto spaudoje pavadinama „nacionalistine“. Ar ne todėl, kad supurvintų visa tai, kas tautiška? Kodėl kai kurie asmenys, užimantys atsakingus postus Lietuvos užsienio politikos žinybose, baisiausiai vengia naudoti žodžius: valstybė, tauta, tautinis? Kodėl jie dangstosi kosmopolitine tuščiakalbyste, atvirai propaguojančia betautiškumą ir nutautinimą?
Štai naujausias pavyzdys: kažkas labai skubotai, tiesiog vos ne paslapčiomis prasitaria, kad Vilniuje tuoj tuoj įvyks Tarptautinis kongresas, o gal net tribunolas (!) komunizmo nusikaltimams pasmerkti. Ar tokiais skambiais vardais vadinamam renginiui jau tikrai pasiruošta? Ar išdalinta kruopščiai parengta dokumentinė, ryškų emocinį poveikį turinti medžiaga Jungtinėse Tautose, visų pasaulio valstybių ambasadoms, įtakingoms tarptautinėms organizacijoms, didžiųjų pasaulio valstybių prezidentams ir parlamentų nariams? Visa tai galima padaryti. Tai turi būti daroma nedelsiant.
Tačiau žinutė, kurią neseniai radome išeivijos spaudoje, apie rengimąsi šiam tribunolui, verčia ne pritarti, o suglumti. Kaip pasiruošta tokiam įvykiui? O gal skubama pravesti vietinio garso renginuką, kad paskui būtų sunkiau surengti tikrą komunistinės ideologijos ir jos vykdytojų teismą? Gal bus sakoma, kad nieko daryti nebereikia, nes jau, atseit, „padaryta“? Lietuvoje iki šiol nėra ūkinės strategijos. Paskubomis surašyti tekstai, kuriuos pristatinėja Seimui besikeičiančios vyriausybės, jokia strategija nepasižymi. Ten surašyti, kaip sakoma, geri palinkėjimai, ir nelabai kam aišku, kaip juos įgyvendinti. Suplanuojamos reformos, kurioms vykdyti nėra pinigų. Tuo tarpu Lietuvos ūkiui iš esmės tebevadovauja tie patys sluoksniai, kurie užėmė atitinkamus vadovų postus iki Kovo 11-osios.
Tikriausia daugelis stebisi, kodėl dabartiniu metu taip staiga kyla bedarbystė, kodėl darbo neturi (oficialiais duomenimis) jau kas aštuntas darbingas žmogus. Tokiuose miestuose, kaip Šiauliai, darbo neturi kas penktas. Bedarbystė apėmusi tradiciškai darbščiausią tautos dalį – kaimą. Dabar skundžiamasi, kad nesurenkamas biudžetas. Todėl nėra iš ko finansuoti mokslą, švietimą, sveikatos apsaugą, socialinę saugą, teisėtvarką ir krašto gynybą.
O kaip galima surinkti biudžetą, kai merdi pramonė? Ar gali valstybė gyventi iš prekybos, importo ir pervežimų? Kodėl iki šiol neparengta energetikos strategija, atskirų pramonės šakų plėtojimo strategijos? Kas apgalvojo, kaip Lietuvoje plėtoti ne tik lengvąją pramonę, maisto pramonę bei baldų gamybą, bet ir radioelektronikos bei tiksliosios mechanikos pramonę? Kodėl visa tai palikta savieigai?
Sakoma, kad Seimu nebepasitiki absoliuti dauguma gyventojų. O kaip pasitikės, jei Seimas paskendo nebesuskaičiuojamoje maišatyje „įstatymukų“, nesusijusių tarpusavyje, nuolat taisinėjamų ir perrašinėjamų? Tuo tarpu ypatingą politinę arba ūkinę reikšmę turintys teisės aktai pateikiami labai pavėluotai. Pavyzdžiui, šios sudėties Seimas dirba jau paskutiniuosius – ketvirtuosius metus. Kodėl tik dabar, o ne 1996 m. pabaigoje (laimėjus rinkimus) arba bent 1997 metais priimtas įstatymas dėl apribojimų buvusiems KGB darbuotojams?
Ar šiandien galima ilgas valandas ginčytis, kaip apdovanoti ir ar iš viso apdovanoti Kovo 11-osios dešimtųjų metinių proga nusipelniusius nepriklausomybei, kai Kauno „Inkaro“ avalynės gamykla aiškiai dirbtinai vedama į bankrotą? Tie, kas ją valdo, turi pinigų. Jie gali gamyklą uždaryti arba užkonservuoti ir palaukti, kol praeis rinkimai, tikėdamiesi, kad įpykę balsuotojai nejučiomis padės prasibrauti į valdžią „KKK“ partijai – komunistų, kagėbistų ir kriminalinių nusikaltėlių – sąjungai. Kas sužlugdė „Lietuvos kurą“, kurį neseniai pardavė už taip vadinamą „simbolinį“ vieną litą? Ar iš lito liko tik „simbolis“? Ką jis simbolizuoja? Kas baigia sužlugdyti „Lietuvos geležinkelius“?
Lietuvoje jau du kartus daugumą Seime lyg ir turėjo dešiniosios politinės jėgos. Bet ar iš tikrųjų taip? Kiek iš tų vadinamų „dešiniųjų“ iš tikrųjų buvo dešinieji? Ar jie kada nors turėjo realią valdžią Lietuvos ūkyje? Deja, dešinieji per visą šį dešimtmetį ūkio dar nevaldė. Kas laukia Lietuvos dabar? Spėliojimų skalė – labai plati: nuo greito nepriklausomybės praradimo iki rožinių pažadų apie tuoj tuoj prasidėsiantį Lietuvos ūkio žydėjimą Europos Sąjungoje.
Ir vis tik tikėkime, kad nepriklausomybė – tokia vertybė, kurią žmonės sieks išsaugoti visomis jėgomis ir neleis niekam jos nei suniekinti, nei parduoti arba net atiduoti veltui. Tikriausia rinkėjai padarys kai kurias rimtas išvadas. Pirmiausia, turėtų negrįžtamai pasibaigti „vienpartinis valdymas“. Nei naujose savivaldybėse, nei naujame Seime nebebus partijos, kuri turėtų absoliučią daugumą. Teks išmokti tartis asmenims, atstovaujančioms skirtingais vardais besivadinančioms grupuotėms.
Jokių partijų Lietuvoje šiuo metu nėra, nebent kompartijos likučiai. Naujos partijos tikrąja to žodžio prasme ir negalėjo atsirasti, nes Lietuvoje dar nėra susiformavę nauji socialiniai sluoksniai, sąlygojantys partijų formavimąsi. Dar svarbiau, kad tiek švietimui, tiek statybai, tiek medicinai ar bet kuriai kitai sričiai nebevadovautų diletantai bei asmenys, neturintys jokio pasirengimo toje srityje. Tada pasibaigs pseudo reformų laikotarpis, atsiras pastovios sąlygos verslui. Per metus bus priimami tik 1-2 nauji įstatymai arba kurių nors teisės aktų pataisos. įstatymai bus tokie, kokie jau seniai yra Amerikoje, Vokietijoje arba Anglijoje.
Tada valstybė pradės atsigauti ir sukurs tokią ūkio sistemą, kuri atitinka dabartinę ekonominę padėtį pasaulyje. Niekas nepuls aiškintis, kodėl kažkur Mažeikiuose ar Alytuje, Ukmergėje ar Zarasuose atsirado kompanijos, kurių būstinės yra Čikagoje, Bostone, Liverpulyje, Briuselyje, Ankaroje ar dar kur, nors kitur. Čikagoje pirksime benziną, pagamintą Mažeikiuose, Detroite gėrėsimės lietuviškais baldais, Bostone matuosimės Šiauliuose pagamintus batus arba rinksimės kostiumą iš Biržuose pagaminto audinio. Klivlende mielai pirksime ne tik Utenos alų, bet ir Alytaus šaldytuvus arba Kauno inžinierių sukurtus televizorius.
Nepirksime degtinės „Baalta“ su kažkokia dviguba „a“. Niekas nebesvaičios, kad Floridos, Baltimorės ar Čikagos pensininkai užpils Lietuvą doleriais, važinėdami ilsėtis į „bakūžę be patogumų“ prie Bijotės ežero arba skindami rugiagėles kalvelėje prie Veisiejų. Prie greitkelių stovės poilsinės keliautojams, nė kiek ne blogesnės, negu JAV 80-ame kelyje. Lietuva didžiuosis savo psichologais ir gamtininkais, istorikais ir muzikais. Tai bus geriausias Kovo 11-osios vertės suvokimas ir įamžinimas.
(Pranešimas, perskaitytas Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, kovo 12 d.)
