Prieš 30 metų jautėmės tokie pakylėti, laimingi, vieningi, nors ir neturtingi. Šiandien dauguma taip pat neturtingi, bet nusivylę ir pikti, išbarstę po pasaulį savų milijoną. Nejaugi iš tiesų išsivadavome tam, kad išnyktume? Apie tai Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dienos išvakarėse kalbėjomės su rezistentu, Kovo 11-osios Akto signataru Algirdu Endriukaičiu.
– Minime Valstybės dieną. Lietuviai visame pasaulyje giedos „Tautišką giesmę“, o kitiems – tai bus tik laisva diena. Kokiomis mintimis jūs sutinkate Valstybės dieną?
– Dėl šios šventės gerbimo ir reikšmingumo diskusijų nekyla. Klausimas tik tas, kuo tapo 1918 m. vasario 16-ąją iškelti ir 1990 m. Kovo 11-ąją užtvirtinti idealai. Ir kaip mes po truputį nuo jų atsitraukinėjame. Atsipalaidavimo, koks būna prieš šventes, nejaučiu. Matau, kas rikiuoja mūsų ateitį, matau problemas, kurios ateityje gali baigtis blogai, stebiu, kas laukia mūsų valstybės.
– Esate vienas aktyviai stebinčių teisminius procesus, kuriuose išteisinami partizanų nužudyme ir kitų pokario rezistentų suėmime dalyvavę KGB darbuotojai. Kuo motyvuojami tokie nuosprendžiai?
– Adolfo Ramanausko – Vanago byla gal 20 metų buvo narstoma, bet nebaigiama. Ką tai reiškia? Nesupratimas? Ne, tai – mentalitetas. Požiūris, abejingumas. Lygiai kaip ir Antano Kraujelio – Siaubūno byla. „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, leistos okupacijos metais, leidėjų byla. Penki tūkstančiai puslapių tekstų buvo paruošta. Tai be galo sunkus ir reikšmingas darbas.
Kėlėme klausimą, ar turi kas nors atsakyti už rezistencinės kovos dalyvių persekiojimą, ar ne. Cituoju Vilniaus apylinkės teismo teisėjo Valdo Bugelevičiaus 2018 m. liepos 12 d. teismo nutartį: „…tardymo veiksmai patys savaime nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti juos atlikusių pareigūnų atžvilgiu, kadangi procesiniai tyrimo veiksmai buvo numatyti tuo metu galiojusiame Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamojo proceso kodekse“.
Jeigu cituojamas okupacinis įstatymas, kyla klausimas, kaip mes tą istoriją suprantame. Nijolė Sadūnaitė, Sigitas Tamkevičius, kiti žmonės, pogrindžio sąlygomis leidę „Kroniką“, buvo persekiojami, nuteisti, bet tie, kurie tai darė – KGB darbuotojai, tardytojai, prokurorai, teisėjai – visi yra teisūs. Esą jie privalėjo laikytis tuo laikmečiu galiojusių įstatymų reikalavimų. Štai toks yra požiūris.
Prieš kurį laiką Vokietijoje buvo nuteistas Aušvico konclageryje buhalteriu dirbęs 94 m. Oskaras Grėningas (Oskar Groening). Teisiamas buvo dėl bendrininkavimo nužudant dujų kamerose 300 tūkst. žydų, pripažintas kaltu ir nuteistas. Nors buvo tik aukų turtą skaičiavęs buhalteris, ne vykdytojas. Tuo tarpu mūsiškiai, kurie siuntė žmones į tremtis, išteisinami, nes jie, esą laikėsi sovietinės Lietuvos įstatymų. Tad kaip žmonėms pasitikėti teisingumu, teismais?
Teismai ir prokuratūra pas mus yra valstybė valstybėje. Yra teisėjų neliečiamumas. Suprasčiau, profesinis, nes niekas negali teisėjo įtakoti. Bet kalba eina apie priesaiką. Teisėjas davė priesaiką laikytis Lietuvos Konstitucijos, jos įstatymų. Jei jis remiasi savo sprendime okupaciniu įstatymu, vadinasi jis pažeidžia priesaiką.
Pasiskundėme Teisėjų etikos ir drausmės komisijai – atsisako svarstyti. Jeigu teisėjas būtų paėmęs kyšį, tada būtų galima, o jei pažeidė priesaiką – nieko tokio. O juk tai moralinis Lietuvos istorijos paniekinimas.
– Gal tai vienas atsakymų į Jungtinių Tautų ataskaitoje pateikiamą faktą, kad Lietuva yra viena sparčiausiai nykstančių valstybių pasaulyje?
– Bent jau viena priežasčių, tikrai. Žmonės susiduria su biurokratais, su stumdymais, neteisingumu ir bėga. Žmogus šiandien yra nulis. Jam leidžia balsuoti, o kai išrinktieji susirenka, jie sprendžia, kaip jiems geriau. Nebelieka kuo tikėti.
Žiūrėkit, kuo tapo šiandien partijos. Partijos tapo politinio verslo objektais. Ne idėja jiems rūpi, o portfelių portfeliukų, postų postelių dalijimasis.
Antra, tas dangstymasis Rusija. Esą Rusijos agresinės užmačios yra vienintelė grėsmė, griaunanti Lietuvos valstybę. Tik ir girdime, kad rusai puola arba puls. Aišku, Rusija kokia buvo, tokia ir liko, iliuzijų dėl jos neturėkime. Bet, sprendžiant iš to, ką mes patys darome, neramu, kad pirmiau žlugsime iš vidaus. Kaip yra pasakęs britų istorikas Arnoldas Toinbis (Arnold Toynbee), civilizacijų niekas nesunaikina, jos sužlunga iš vidaus.
Teko skaityti rusų spaudoje vieno užsieniečio pastebėjimus, ko dabar trūksta Ukrainai. Jis nurodė – savigarbos ir išdidumo trūkumą. Mums trūksta to paties – savigarbos ir išdidumo. Pirmiausia bijomasi, ką pasakys koks nors Europos komisaras, viršininkas. Jie nustato kryptis, o mūsiškai jas šventai vykdo. Tuos, kurie turi tautinę ar valstybinę nuomonę, pas mus vadina populistais.
– Paradoksas, bet ir pačiai Europai, pasak jos intelektualų, gresia moralinis žlugimas…
– Buvęs Europos vadovų Tarybos prezidentas Hermanas Van Rompėjus (Herman Van Rompuy) yra pasakęs, cituoju: „Europos Sąjungoje nacionalinė kultūra turi išnykti, kad būtų galima ugdyti globalinį, internacionalų žmogų – Homo Europaeus“.
Nuolatos tą kartoja ir kiti aukšti bei įtakingi ES vadovai. Tik Lietuvoje linkstama apsimesti nesuprantant, ką tai reiškia. Tuo tarpu grupė Europos intelektualų (Salmanas Rušdis (Salman Rushdie), Umbertas Ekas (Umberto Eco ir kiti) paskelbė deklaraciją, kurioje teigia, kad Europą ne krizė ištiko, o ji miršta. Ne kaip teritorija, o kaip vieningos Europos idėja, kaip svajonė ir kaip projektas. Kadangi ją valdo žmonės, kuriems civilizacija visai nerūpi. Monopolijų finansuojamas biznis juos veda į priekį.
Lietuva tokią informaciją turi, bet jokia politinė jėga jos neskleidžia. O kas skleis? Buvo konservatoriai, bet dabar jau „po konservatorių“. Suliberalėjo. Žmonės dar balsuoja už juos iš inercijos. Kas buvo – pražuvo. Faktiškai valstybės, kokia buvo deklaruota 1918 metais, neliko. Ir tuo atžvilgiu mums kyla grėsmė. Mes patys kalti. Nepajėgia mūsų intelektualai pasipriešinti. Arba jie patarnauja, arba nieko nedaro, matydami tą srautą, o valdžia jais manipuliuoja. Konservatorių priglausti politiniai kaliniai, politiniai tremtiniai – be balso. Jūs ten keikit, spardykit Beriją, Staliną, Sniečkų kiek jums reikia, mums tai nekenkia, o mes darysime, kas reikalinga ir kiek reikalauja mūsų biznio interesai.
– Taip, bet jūsų minima partija nėra vienintelė…
– Politika paversta verslu, tik neapmokestinamu. Popiežius Pranciškus yra pasakęs, ciituoju: „Politika yra kilni veikla“. Kiek kilnumo iš mūsų partijų, kurios gauna milijonus, juos švaisto festivaliams prie ežerų ir upių? Taškosi nuomonės formavimui, perka reklamą televizijose. Paperka jaunus, nesusigaudančius žmones, svajojančius apie idėją, kurios nebėra.
Kam partijoms tie pinigai reikalingi? Kad vieni kitus papirkinėtų? Juk matome, kas darosi. Valstybė natūraliai skatina ne idėją, o godumą pinigams. Apie kokius postus svajojo žmonės 1918 – aisiais? Nebuvo net kalbos apie pinigus, postus. Jonas Basanavičius nelėkė į Kauną, kad jį paskirtu premjeru. Be idealizmo, čiurlioniško pasakojimo nieko gero nesukursi. Jeigu viskas eina per pinigus, mūsų laukia liūdnos pasekmės.
– O kur dingo Tautinė mokykla? Jos programa tikrai galėjo tapti tiltu iš mūsų praeities į ateitį.
– Tai buvo idealistinis projektas. Tautinė mokykla buvo Sąjūdžio vėliavoje ir programoje. Leiskit paklausti, kokiu pagrindu mes jos atsisakėme. Šit Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje visi dalykai dėstomi anglų kalba. Truputį keistoka. Kad mokoma kalbų, tebūnie. Bet jei mes atsisakome savo identiteto, mes liekame patarnautojai supermegapolijų tikslams. Tegul dėsto anglų kalbą, bet atskira disciplina.
Smetonos laikais baigdami gimnazijas, žmonės be vokiečių, prancūzų, dar mokėjo lotynų ar graikų kalbas. Kaip išdėstyti Lietuvos istoriją anglų kalba, sakykite? Kaip angliškai pavadinti stribą arba knygnešį? Tai keičia žmonių mąstymą, o iš esmės tokių mokyklų potekstė yra darbo jėgos ruošimas kitoms šalims.
– Dažnai sakome, kad ne už tokią Lietuvą kovojome? Kas atsitiko?
– Atsitiko tas, kad nebeliko patriotizmo. Mes prašėme bent vienos valandos Lietuvos televizijoje politiniams kaliniams, tremtiniams. Norėjome aiškinti žmonėms apie tremtį, partizanines kovas, „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką“, apie Tautos praradimus, kančias kol dar gyvi jų liudininkai.
Kiek metų praėjo, kai atkūrėme valstybę, o valstybinėje televizijoje vis nėra pastovios laidos apie Lietuvos rezistenciją. Patriotinės linijos, gynybinės linijos valstybinėje televizijoje nėra. O kas yra – tik epizodai.
– Tad kuo Lietuvos žmogui dar belieka tikėti?
– Dabar mūsų intelektualams reikia kurti valstybinio masto partiją, kuri laikytųsi istorinės valstybės suvereniteto idėjos. Antraip tapsime kažkieno poligonu ar trąša. Ypatingai daug nieko naujo nereikia. Tik prisiminti, ką Sąjūdis darė, kaip Lietuvos valstybės atstatymo siekta ir tomis idėjomis vadovautis. Netikėti jokiais kosmopolitiniais, globalistiniais išvedžiojimais.
Yra dar tokių žmonių, kultūrininkų, mokslininkų, filosofų. Mes juk nesame neraštingi. Susitelkime ir bendraukime su pasauliu ne nulenkę nugaras, o, kaip sako suvalkiečiai, su savo „unoru“.
