Štai, kas yra naujiena. Šiandien, t.y. sausio 13 dieną, per vieną rytą mes sužinojome daug neįkainojamų dalykų: 1) kas yra tikrai Drąsus žmogus, 2) kad tas žmogus yra tikrai Šventas, 3) kad tokį Vieną Šventą Žmogų tikrai turi Lietuva, 4) kad tas žmogus ne tik buvo disidentas ir politinis kalinys, bet ir dabar tikrai yra vienintelis patikimas kriterijus ir atspirties taškas visiems mūsų poelgiams vertinti, 5) kad tas žmogus tikrai yra visų padorumo nepraradusių žmonių sąžinės balsas ir 6) kad tas žmogus tikrai yra Nijolė Sadūnaitė, įgijusi galimybę prabilti ne tik į Lietuvą, bet ir į visą civilizuotąjį pasaulį, 7) kad tas balsas negalės būti neišgirstas, nes neteisybės įjautrintų žmonių Lietuvoje ir visame pasaulyje yra daug daugiau negu gali nujausti aptukusios širdys.
Panašu į stebuklą. Kaip ryškus meteoras ir skaidrus žaibas apniukusiame danguje Nijolė šiandien priminė skausmingą takoskyrą tarp teisės vardu prisidengusios laukinės fizinės prievartos prieš kūdikį ir Dievo vardu ginančio švento žmogaus teisingumo, kuriam atstovauja pati sesė Nijolė.
Po atakų prieš kardinolą Vincentą Sladkevičių ir kitus teisuolius tai panašu į stebuklą. Kitur tai būtų sukėlę revoliuciją. O tai, kas šiandien sklido iš Seimo rūmų, nebuvo galima patikėti nei akimis, nei ausimis. Nebent protu. Jau pačiu tiesiu ir visiškai atviru kalbėjimu Nijolė pradėjo atšventinti tuos seniai keiksnojamus rūmus. „Garbė Jėzui Kristui!“ – taip ji pradėjo savo kalbą. Suprantama, tai nebuvo paprasta, kitaip sakant, mitinginė kalba, kokias sakė Laisvės gynėjų šventės svečiai ir kiti dalyviai. Buvo viešas ir atviras (visų akyse dėstomas) pokalbis su aukščiausia Valdžia Dievo akivaizdoje. Nors kartais tai labiau priminė pokalbį su pačiu Dievu Prezidentės, Premjero ir Seimo akivaizdoje. Abu šie troškimai buvo gerai regimi. Nuogais faktais buvo išsakytas šis maldavimas: „Tik Jūsų rankose ši paslaptis. Leiskite bent pamatyti Deimantės kapelį!“
Ne techninė empatija, o moralinis atsiliepimas (atjauta). Reikia viltis, kad su šia Nijolės kalba prasidės moralinis atgimimas ne tik Seime, bet ir visoje Lietuvoje. Kaip giliai ir plačiai jis sieks, priklausys vien tik nuo to, kiek mums pavyks įveikti savo pigmėjiškumą, pajusti, sąžiningai pripažinti ir adekvačiai atsiliepti į Nijolės moralinį autoritetą, t. y. jos pasirinkto gyvenimo būdo ir viso jos pasaulio kilnumą bei didingumą. Mūsų pasaulis ją žeidžia taip pat skaudžiai, kaip ir Deimantę. Bet ji nesityčioja, nesikeikia, negrūmoja kumščiais, negrasina bręstančia revoliucija. Ji jau seniai įprato į smurtą atsakinėti meile ir gailestingumu. Todėl maldauja ir budina sąžinės likučius širdyse tų žmonių, kurie, matyt, tik iš senų romanų žino, kad kadaise yra galvota apie žmoniškumą ir kentėjimą kenčiančiojo kančia. Ji eina tuo keliu, kuriame Kristaus ir šv. Pranciškaus patirtys susijungia su M.Gandžio, A. Šveicerio humanizmu.
Įtemptas laukimas. Nesunku suprasti, kokioje apgailėtinoje padėtyje atsidūrė valdžios, seniai išsisukinėjančios nuo atsakymo į jos pateiktus maldavimus. Kadangi Lietuvoje nebūna savo kaltę pripažįstančių valdžios žmonių, naivu tikėtis, kad įvaryti į kampą jie staiga atsilieptų švaria sąžine ir nebandytų išsisukinėti pačiais naiviausiais ir paradoksaliausiais būdais. Bet jie privalėtų įsisąmoninti bent tai, kad pradanginto vaiko paslaptis anksčiau ar vėliau bus išaiškinta. Nusižengimai nepraeina be pasekmių, o paslaptys tam ir išlieka paslaptimis, kad be paliovos žadintų protus ir būtų atskleistos.
Tačiau, gerbiami ponai, neužmirškite, kad moraliniai žygdarbiai užkrečia labiau negu prakeikimai. Vienuolė Nijolė, Laisvės premijos laureatė, Laisvės premijos įteikimo ir Laisvės gynėjų šventės proga ne be pagrindo įpareigojo visą Lietuvą nekantriai ir įtemptai laukti valdžių atsakymo į jos mandagų maldavimą. Jis „papirko“ visus tuos mažutėlius, kurie Lietuvoje vadinami „patvoriniais“, „runkeliais“ ir daugybe kitų paniekos ir žeminimo vardų. Visi žino, iš kur atėjo tie į elitą pretenduojantys nuvorišai, ir jaučiasi svetimi, atstumti, apgauti, mulkinami, kurie kenčia dėl šio gyvenimo neteisybės, paniekos, nuolat patiriamų skriaudų, kuriems dar nėra išblėsęs padorumo ir teisingumo troškulys, kurie veržiasi į tiesą pro melo ir manipuliacijų pinkles. Su tuo nekantrumu pirmiausia teks susidurti tiems, kuriems moralė yra ne šio pasaulio dimensija. Jau dabar jiems tikrai teks susigūžti, kai vėl mėgins kandidatuoti į valdžios postus.
Niekada ir niekur ši takoskyra negali ir neturi būti užmiršta.
Tad budėkime.
Visi. Ir jūs, Tiesos.lt svetainė, ir visa Tiesos liudytojų ir gynėjų komanda.
Geras komentaras, bet „elitas” be abejonių – tylės…