Krescencijus Stoškus. Ar tikrai „teisėsauga išmoko Klonio gatvės pamokas“? (Dvidešimt antras skyrius)

Apie bausmių griežtinimą

Paslaptis po devyniais užraktais. Kaip žinoma, visos valstybių įvedamos bausmės gali būti kaip griežtinamos, taip ir švelninamos. Autoritarinės šalys paprastai valdo daugiausia bausmes griežtindamos, o demokratinės – švelnindamos. Tačiau tam tikromis sąlygomis ir demokratinės valstybės būna priverstas bausmes griežtinti. Prie tokių sąlygų pirmiausia priklauso stichinės nelaimės, karai ir kitokios suirutės. Tada tenka įvesti terminuotą ekstremalią arba nepaprastąją padėtį iki tol, kol krašte bus sugrąžinta normali padėtis.

Tačiau dažniausiai įstatymų griežtinimas reikalingas ir iš anksto nenumatomais atvejais, t. y. kai ima augti nusikaltimai, kurių negali užkardyti galiojantys įstatymai. Prie tokių nusikaltimų priklausė ir seksualinės revoliucijos išlaisvinti seksualiniai nusikaltimai, tame tarpe ir pedofilija.

Tik Lietuvoje to augimo nebuvo galima nustatyti vien dėl to, kad daug metų tokie nusikaltimai buvo oficialiai ignoruojami, neigiami ir slepiami. Vieni valdžios žmonės į tokias bylas buvo patys įsipainioję, todėl buvo gėda prisipažinti, kiti – komunikacijos priemonių suklaidinti, tretiems teko ginti nešvarius partinius interesus, ketvirti – tarnybiškai slegiami neišaiškintų žmogžudysčių bylų, tiesiog skubino nusiplauti rankas, kad jas greičiau užmirštų.

Be to, jiems teko daug meluoti, net per teismus platinant mitą, „kad Lietuvoje pedofilijos nėra“. Net prof. V. Landsbergis atvirumo akimirką prasitarė: „padaryta taip, kad pedofilijos bylos nebūtų“. Tuo būdu iki šiol tiesa išliko užrakinta po devyniais užraktais…

Nepasakysi, kad nebuvo padorių žmonių, kurie troško juos atrakinti. Bet jų sąrašas nebuvo toks didelis, kad priverstų valdžios viršūnes prisipažinti. Prisipažinimas reikalautų atsiprašymo. Bet mūsų politikoje – tai negirdėtas, net neįmanomas dalykas.

Pirmiausia likimo valiai buvo palikta pati N. Venckienė. Teisybės atskleidimui nepadėjo tragiški įvykiai,didžiulė jos ir jos artimųjų ištvermė, jų atkaklus priešinimasis. Trumpo atokvėpio metu ji rašė: „Pedofilijos byloje yra mano brolio Drąsiaus Kedžio 2009 m. rugsėjo 4 d. (per jo gimtadienį) prokuroro Nerijaus Bieliausko atliktos apklausos protokolas (18 tomas, b.l. 20-23). Į prokuroro klausimą: „Dėl kokių priežasčių išplatinote vaizdo įrašą su dukros pasakojimu apie jos atžvilgiu padarytus seksualinio pobūdžio veiksmus?“, Drąsius atsakė: „Iš nevilties, nes mačiau, kad įvykis netiriamas, kitu atveju aš įrašo nebūčiau išplatinęs“.

Kompiuteryje yra išlikęs brolio sukurtas <…>„Folderis“ <…>„Paskutinė viltis“, o jame įkeltas Drąsiaus „Laiškas niekam…“. Tame „Folderyje“ yra adresai visų, iš kurių jis tikėjosi tiesos paieškų, pagalbos dukrelei, iškrypėlių demaskavimo. Ten yra daugybė adresų bei vardai žmonių, kurie niekuo niekada jam nepadėjo – Algimanto Valantino, Laimos Garnelienės, Rimantės Šalaševičiūtės…<…> Ir dar daugybė kitų, kurie savo abejingumu, o kai kurie – netgi šmeižtu mano brolį nuvarė į mirtį!.. Tokia yra XXI amžiaus mūsų visuomenės tikrovė. Tikrovė, kurioje gyvename mes, kurioje gyvena mūsų vaikai.“

Ten prasiveržė jos ilgai slopinta aimana: Deimantei jau 21-eri metai, nors niekas nežino, nei kur ji gyvena, nei kuo ji užsiima, nei kaip ji šiandien atrodo. („Balsas.lt“; https://www.tv3.lt/…/n-venckiene-melas-sioje-istorijoje…).

Tai ne tik asmeniškas skausmas, humaniškas nerimas, bet ir krikščioniškas meldimas.

Valdančiųjų sąžinės nepavyko prižadinti net viso savo gyvenimo šventumu garsėjusiai vienuolei Nijolei Sadūnaitei. Tai buvo žmogus, kuriam daugiausia teko stebėti Venckienės gyvenimą ir prisidėti prie mažos mergaitės auklėjimo. Kas jau kas, o ji turėjo didžiausią liudijimo teisę ir neabejotinai jautė sąžinės liepimą pasakyti tai, kas jai buvo skaudžiausia. Geri šeimininkai net gyvuliukų ieško, o čia juk yra dingęs vaikas. Ir ne šiaip dingęs, o paslėptas nežinia kur ir už ką. Maža mergaitė. Kokia čia gali būti valstybės paslaptis?

Tikriausiai čia yra visai ne valstybės, o tik valdžios gėdingiausių veiksmų paslaptis, kurią geriausiai matė vienuolė. Štai Seime vyksta iškilmingas renginys. Jame dalyvauja visas anksčiau buvęs ir esamas šalies elitas. Sausakimša Didžioji Seimo salė. Sadūnaitė apdovanojama garbingiausia ir labiausiai užtarnauta Laisvės premija. Jai suteikiamas laureatės žodis. Bet ji visą savo iškilmingą kalbą paskiria maldavimui: „Tik pasakykite, ar gyva Demantė!“

Jokio atsakymo. Tik klaikiai vulgarus Premjero riksmas iš balkono: „Meluoji!“ Vien Prezidentė D. Grybauskaitė, apkabindama vienuolę, parodo gailestingumo ženklą. Tačiau abiem atvejais prisidengta apsimestiniu nežinojimu, kad Tiesa pasiliktų po devyniais užraktais.

Svarbiausia menkai tepadėjo žiniasklaida. Panašiai kaip ir sovietmečiu, dauguma informacijos šaltinių pūtė į vieną dūdą. Nedaug pasitaikė tokių žurnalistų, kurie pasinaudodami ribotomis nuomonių reiškimo laisvėmis, išdrįso priešintis, jog valdžios paslaptys nebūtų paverčiamos valstybės paslaptimis. Jau esu ne kartą geru žodžiu minėjęs A. Žutautienę.

Ji nebuvo viena. Jų tarpe ypač išsiskyrė TV3 žurnalistės Audrė Kudabienė ir R. Grinevičiūtė-Janutienė. Kaip išskirtinio atsakingumo žmogus pasirodė ir fotografas Juozas Valiušaitis. Už savo drąsą šiems maištautojams teko brangiai užsimokėti. O su fotografu Deimantės pagrobimo dieną buvo ne tik brutaliai susidorota, jam dar teko savo nekaltumą ginti teismuose.

Trumpiau tariant, minėto įslaptinimo sustabdyti jie irgi negalėjo. Bet vis tik dabar bent gali ramiai žvelgti į akis tiems žmonėms, kurie per tokio įslaptinimo politiką yra daugiausiai nukentėję.

Niekas tiesos neatrakino net ir tada, kai Garliavoje užsimezgęs organizuotas protestas po mergaitės pagrobimo persikėlė į Daukanto aikštę, prie Prezidentūros. Kadangi draugiški, pilietiški ir pamaldūs žmonės buvo apšaukti „patvoriniais“ ir apdrabstyti patyčių purvais, jų pirmieji protesto mitingai buvo apimti nevilties ir liejo sunkiai tramdomą neapykantą. Bet ne geresnė buvo Prezidentūros laikysena. Pagal totalitarinių šalių pavyzdį ji nė karto protestuotojams neatvėrė savo durų.

Ilgainiui teko susitaikyti su gana arogantišku aukščiausios valdžios vengimu bendrauti su savo nuoskaudą norinčiais išreikšti piliečiais.

Kas beliko? Teisybės ieškotojai buvo paversti savo protestą reikšti kas mėnesį kreida piešiamu reikalavimu: „TIESOS!“

Kai neliko jokių abejonių, kad pati aukščiausioji valdžia bijo (slepia, nežino, nesakys) tiesos, buvo nuspręsta sukurti tinklapį „TIESOS.lt“. Jam pasiryžo vadovauti R. Bingelienė. Jos pastangomis pavyko sutelkti intelektualiąją visuomenės dalį itin aštriai valdančiųjų kritikai. Kurį laiką tai buvo vienu iš kovingiausių ir populiariausių informacijos platinimo šaltinių, kol jo neišardė bene tokios pat mįslingos jėgos kaip ir Deimantės paslaptis. Atėjo laikas tiesiai pasakyti: beprasmiška tikėtis moralinio šalies prisikėlimo iki tol, kol Deimantės paslaptis išliks „valstybine paslaptimi“ po devyniais užraktais.

Gydyti ar auklėti? Bet pamažu radosi ir ne visų pastebėtos permainos: pedofilijos bylų jau susikaupė tiek daug, kad jos ėmė veržtis pro visus plyšius. Jau Lietuvą sukrėtus Garliavos pedofilijos skandalui, pasigirdo aštrių raginimų sugriežtinti kovą su šiais nusikaltimais prieš vaikus. Kaip buvo minėta, 2011 m. organizuotoje tarptautinėje konferencijoje viešai buvo pareikalauta, jog valdžia priimtų įstatymus, stabdančius pedofilijos plitimą Lietuvoje.

Seimo narys S. Stoma siūlė pasiremti 2006 m. JAV Kongreso patirtimi ir įvesti ką nors panašaus į seksualinių nusikaltėlių registrą. Buvo paminėta, kad ten pedofilai skirstomi į tris kategorijas: pirmajai, švelniausiajai kategorijai, priskirtieji privalo reguliariai registruotis 15 metų, antrajai – 25-erius metus, o trečiajai, pavojingiausiųjų kategorijai, priskirti pedofilai turi registruotis visą likusį gyvenimą.“ (G. Grabauskas-Karoblis Apie pedofiliją Lietuvoje ir pasaulyje. XXI amžius, 2011). Bausmių griežtinimą palaikė ir kriminologė dr. R. Gajauskaitė.

Griežtesnių sankcijų raginimų pasirodė net Seime. Jau 2012 m. į dienotvarkę buvo įtrauktas Baudžamojo kodekso pataisų svarstymas, reikalaujantis už pedofiliją nuteistiems asmenims taikyti cheminę kastraciją. Bet siūlymas buvo per daug netikėtas: jo rėmėjų Seime neatsirado.

Tačiau gyvenimo realybė privertė kai kuriuos profesionalius juristus reaguoti į teisinę praktiką. Ji paskatino peržiūrėti ir patikslinti net kai kuriuos toje praktikoje naudojamus terminus. Čia pirmiausia būtina paminėti jaunosios kartos teisės ekspertą M. Liesį, kuris savo aiškinimais sukėlė nemažą šurmulį ne tik žiniasklaidoje, bet ir teisėsaugoje.

Jis viešai atmetė A. Ūsui pareikštus kaltinimus dėl seksualinio tvirkinimo. Štai jo argumentai: „Iš esmės tai yra teisėsaugos brokas. Akivaizdu, kad A.Ūsui reikėjo pareikšti kaltinimus dėl seksualinio prievartavimo. Jei D.Kedžio dukra pasakojo teisybę, tai yra tipinis prievartavimo atvejis. Tvirkinimas yra tik intelektualinis veiksmas, jei vaikas liečiamas, tai jau galima traktuoti kaip prievartavimą. Ko gero, teisėsausaugininkai dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių nesurinko pakankamai įrodymų ir dėl to negalėjo pareikšti kaltinimo dėl seksualinio prievartavimo. Jie nusprendė pateikti kaltinimus dėl tvirkinimo – nesunkaus nusikaltimo. Per tokias variacijas tikrai galima sukelti visuomenės nepasitenkinimą. Žmonės nori aiškumo, o jo nėra.“ ( Teisės instituto ekspertas M.Liesis: „Tvirkintojas – nebūtinai prievartautojas, pedofilas – nebūtinai nusikaltėlis“ ;lrytas.lt ).

Kai norint griežtinti švelninama. Galų gale iniciatyvos ėmėsi Teisingumo ministerija. Ji kreipėsi į Teisės institutą, kad jis pateiktų savo siūlymus, kaip reikėtų priešintis pedofilijai. Buvo suorganizuota konferencija, kurioje buvo perskaitytas išskirtinio dėmesio vertas Liesio pranešimas „Lytinio nusikaltimo prieš vaikus prevencinės priemonės“ (Teisės problemos, 2010, Nr.1).

Ypač svarbu čia buvo tai, kad įžangoje jis pritarė Europos Žmogaus Teisių Teismo raginimui griežtinti pedofilams taikomas bausmes. Tačiau apgailėtina, kad tekste ir išvadose jos buvo tik švelninamos. Kadangi pedofilija yra medicinos pripažinta liga, pirmiausia čia kalbama apie tokias gydymo priemones kaip chirurginė ir cheminė kastracija.

Galima sutikti, kad chirurginis būdas yra kenksmingas ir luošinantis. Bet kažkodėl be rimtesnių argumentų atmetamas ir cheminis gydymas; o tai reiškia, kad ir gydymas apskritai. Gydymo atmetimui vartojami tokie motyvai: 1) jis žeminąs nusikaltėlio orumą, 2) tam tikslui vartojami medikamentai esą brangūs (120 eurų), 3) jie net nekompensuojami.

Kyla klausimas: o kas nežemina orumo? Orumą juk žemina ir pats nusikaltimas. Jis užtraukia gėdą ne tik jiems patiems, bet ir jų artimiesiems, todėl jis visais būdais slepiamas. Argi orumo nežemina ir pats teismas, bet be jo išsiversti juk neįmanoma. Dar daugiau: tokiais „argumentais“ sukeliama regimybė, kad prievartautojo orumas yra lyg vertingesnis už išniekinto vaiko ir jo artimųjų orumą.

Į dėmesio centrą turėtų būti iškeltas vaiko orumas, o tik po to – nusikaltėlio. Jeigu, žinoma, apskritai jį galima atstatyti, pvz., gydymu, kad valstybė galėtų imtis jo apsaugos. Bet pedofilai pavojingi ir po kalėjimo, todėl kai kurios šalys registraciją laiko viena iš svarbiausių prevencijos priemonių. Ji gali būti dvejopa. Gali būti įpareigojami registruotis patys nusikaltėliai, bet juos gali registruoja policijos skyriai.

Tuo būdu perspėjami ne tik pedofilai, kad jie yra stebimi, bet ir vaikai, tėvai ir globėjai, kad jie būtų atsargesni, ne tik nusikaltėliai, bet ir įtariamieji, kad jie neužsimirštų, bet ir globos bei auklėjimo institucijas, kad jos žinotų, kas, kur ir kada gali sukelti pavojų jų ugdomiesiems vaikams, ne tik žiniasklaida, bet ir visa pilietinė visuomenė, kad jie operatyviau reaguotų į seksualinių nusikaltimų plitimo tendencijas. Todėl keistai atrodo autoriaus požiūris į kai kuriose šalyse praktikuojamą pedofilų registrą.

Vienur gąsdinama: „jei Lietuvoje pradėtume skelbti nusikaltėlių pavardes, greičiausiai sukeltume dar sudėtingesnę kriminogeninę situaciją. Tapę vieši, tokie asmenys taptų patyčių objektais, vargu ar galėtų įsidarbinti. <…>Turėtų būti sudarytos galimybės bausmę atlikusiems asmenims gyventi normalų gyvenimą.“ O apie jų išsigydymą gydymą – nė žodžio. Suktai nutylima, kad tą normalų gyvenimą sau sugriauna ne kas kita, o patys nusikaltėliai. Kitoje vietoje prikišamas registracijos neefektyvumas: „Lytinius nusikaltimus padariusių asmenų registras nebūtų efektyvus dėl to, kad registras yra skirtas apsaugoti vaikus nuo asmenų, kurių jie nepažįsta, o lytiniai nusikaltimai prieš vaikus paprastai padaromi asmenų, kuriuos vaikai gerai pažįsta.“

Bet tai šiurkšti netiesa. Iš tikrųjų yra priešingai: dažniausiai vaikai prisijaukinami, pripratinami, nusavinami, kad jais būtų lengviau naudotis. Dėl to pedofilai yra linkę įsitaisyti kokių nors uždarų būrelių, ratelių, grupių vadovais, auklėtojais, globėjais ir pan. Jie tarpsta ir artimųjų aplinkoje, ypač pašlijusiose šeimose. Tokioj padėty jiems žymiai lengviau apsiginti nuo pedofilinių polinkių. Tai patvirtina iš esmės visi šiame darbe paminėti atvejai, pagaliau ir kelios iki šiol niekaip neužbaigiamos A. Ulvido, R. Jakščio bylos Kaune ir kitur. Tą patį rodo ir pati naujausia politiko K. Bartoševičiaus byla.

Nenusisekusi ir ši išvada: „Kadangi nemažai lytinių nusikaltimų prieš vaikus padaroma jų bendraamžių, itin svarbus tinkamas lytinis švietimas kaip lytinių nusikaltimų prieš vaikus prevencinė priemonė.“ (M. Liesis, p. 89). Kadangi svarstymai skirti suaugusių žmonių nusikaltimams, argumentuojant nederėtų jų painioti su bendraamžiais. Lytiniai santykiai tarp paauglių yra visai kita problema, negu pedofilija.

Sunkiausia įsivaizduoti, kaip galima švietimo priemonėmis gydyti pedofilijos ligas. Žinoma, yra žmonių, kurie ir užkalbėjimais gydosi. Bet visi žmonės žino, kad burtažodžiai civilizuotame pasaulyje yra per daug neefektyvūs. Ne geresnį pasiūlymą pastaruoju metu yra pateikusi ir teisingumo ministrė E. Dobrovolska. Ji ragina dėmesį sutelkti ne į nusikaltėlius, o „į nusikaltimų aukas“. Anot jos „jų apsaugos užtikrinimas būtų daug prasmingesnė veikla.“ (Dobrowolska nepritartų pedofilų registrui ar cheminei kastracijai: diskusija apie nukentėjusiuosius būtų labiau prasminga – LRT).

Tik ji nepasako, kaip galima tą apsaugą užtikrinti. Bet kokia gydymui neadekvati prevencija kaip tik pirmiausia bus visiškai neefektyvi. Labiausiai įprasti mėginimai visas valstybės bėdas suversti švietimui ant galvos. Laimei mokyklos į jas dažniausiai nereaguoja. Tačiau tokie minčių posūkiai dažniausia nieko kito nereiškia, kaip tik nesąmoningą prisipažinimą, jog specialių problemų sprendimo surasti nepavyksta. Čia kaip tik ir yra toks atvejis.

Nesakau, kad švietimas bevertis, bet čia jis tikrai mažiau efektyvus už visas kitas paminėtas priemones. Bent jau būtina žinoti, kad pedofilą pirmiau reikia gydyti, o tik po to galima kalbėti apie auklėjimą. Antras pranešimas konferencijoje buvo tesės ekspertės M. Dobryninos, kuri, matyt, geriau orientavosi situacijoje, nes prioritetą atidavė psichoterapijai. O ši „kai kuriais atvejais“ galinti būti papildyta medikamentiniu gydymu. Tačiau chirurginį gydymą kažkodėl pavadino neefektyviu.

Bet blogiausia, kad šios išvados buvo grindžiamos gana melagingu teiginiu, jog „pedofilija – gana reta psichinė liga“. Prisijungdama prie tuo metu dominavusios politikų ir oficialiosios žiniasklaidos pozicijos, ji darė nešvarius sandėrius su savo sąžine. Nes sąmoningai ignoravo tuos faktus, kuriuos tas pats institutas prieš metus buvo pateikęs savo studijoje „Registruotas ir latentinis nusikalstamumas Lietuvoje“ (Žr. „Devintą skyrių“).

Pasiremdamas statistiniais tyrimais, kriminologas S. Nikartas ten buvo paskelbęs, kad 2001 m. atliktos apklausos duomenimis seksualinę prievartą buvo patyrę 1,7 proc. (nuo tiriamųjų skaičiaus) 9–13 m. berniukų bei 2,2 proc. mergaičių ir 3,2 proc. 14–17 m. amžiaus berniukų bei 12,3 proc. mergaičių. Nuo 2002 m. iki 2003 m. registruotų išžaginimų ir seksualinių prievartavimų skaičius išaugo nuo 188 iki 278. „Nuo 2005 iki 2009 m. vidutiniškai kasmet buvo užregistruojami 268 seksualinės prievartos atvejai prieš nepilnamečius.“ 2005 m. užregistruoti 304 tokie atvejai, 2006 m. – 333, 2007 m. – 247, 2008 m. – 222, 2009 m. – 236. Tai sudarė „maždaug 60 proc. visų seksualinio pobūdžio nusikaltimų, užregistruotų per tą patį laikotarpį.“

Tyrimai parodė, kad apie 10 proc. Lietuvos vaikų (daugiausia 13–16 m) kenčia dėl įvairių formų seksualinės prievartos. Ypač svarbus Nikarto perspėjimas, kad šie užregistruoti tyrimų duomenys „visiškai neatskleidžia tikrojo seksualinės prievartos prieš vaikus masto.“ Realiai seksualinės prievartos atvejų galį būti „dešimtimis kartų daugiau nei oficialiai registruotų“. Bejėgiai vaikai paprastai patiria gėdos jausmą, todėl slepia savo nelaimes. Dėl šių priežasčių vaikai dažnai vengia apie tai kalbėti su suaugusiais.

Net kai suaugusieji apie tai sužino, informacija teisėsaugos dažnai nepasiekia. Tyrimai rodo, kad net specialistai „vengia informuoti teisėsaugos pareigūnus apie tokius atvejus.“ Seksualinės prievartos prieš vaikus latentiškumas (paslėptumas, nematomumas) yra net didesnis, negu prieš suaugusius.

O štai ką sako Dobrynina: „įvairaus sunkumo tokio pobūdžio nusikaltimų nuo 2004 iki 2008 metų sumažėjo nuo 213 iki 155 per metus. Išžaginimų atvejų sumažėjo nuo 113 iki 62 atvejų per metus.“ Ir apskritai lytinių nusikaltimų prieš vaikus Lietuvoje skaičius pastaraisiais metais mažėja. Neištvėrė net instituto direktorius P.Ragauskas. Jis buvo priverstas perspėti, kad iš tikrųjų šitų nusikaltimų mastas yra didesnis, kadangi juos slepia ir nusikaltėliai, ir jų aukos.

Bet instituto išvados jokių permainų nežadėjo. Jos tik paragino su seksualiniais nusikaltimais kovoti kompleksinėmis priemonėmis.

Bet M. Liesis nebuvo toks optimistas: „Kartais pedofilija visuomenėje net yra idealizuojama, kaip antai, V.Nabokovo romane „Lolita“. <…> Nėra vienareikšmio atsakymo, ar pedofilija susijusi su genais ar su patirtomis traumomis. <…>Todėl negalima atmesti, kad neteisingas auklėjimas gali paskatinti pedofiliją. Jei lytiškumo klausimai bus tabu, įvairių nukrypimų gali tik gausėti.“ ( Teisės instituto ekspertas M.Liesis: „Tvirkintojas – nebūtinai prievartautojas, pedofilas – nebūtinai nusikaltėlis“; lrytas.lt ).