Tęsinys. I dalis ČIA; II dalis ČIA; III dalis ČIA; IV dalis ČIA; V dalis ČIA.; VI dalis ČIA.
Ekstradicija
Iš Lietuvos Venckienė pasitraukė 2013 m., Čikagoje buvo suimta 2018 m, o į Lietuvą pargabenta 2019 metų lapkričio 6 dieną. Dar iki sugrįžimo tie, kas prieš 10 metų bandė su ja susidoroti, puolė į paniką, laukdami jos keršto. Pirmiausia iš karingosios žiniasklaidos pasigirdo senosios „giesmės“ atgarsiai: „Jei bus perduota Lietuvai, buvusi teisėja gali būti teisiama dėl tvirkinimo, neteisėto informacijos rinkimo ir skleidimo, teismo sprendimo nevykdymo ir kitų nusikaltimų.
„Kol ji buvo Amerikoje, prieš ją buvo siunčiami patys keisčiausi ir įvairiausi įkalčiai. Venckienė jų priskaičiavo bene 39. Paskui buvo sumažinta iki 12. Į Lietuvą grįžo su keturiais. Paskui Lietuvoje liko tik trys. Bet ir tie gana nerimti, perdėm išpūsti. Parašyti įvykio neregėjusių ir negirdėjusių žmonių rankomis. Net nepasižiūrėjus į adekvačius įrašus, tiesiog sufantazuoti pagal kažkokius užsakymus.
Aukščiausiojo teismo nuosprendyje kaltinimai šiai smulkutei moterėlei buvo suformuluoti taip: „aktyviais veiksmais trukdė antstolei vykdyti teismo sprendimą dėl mažametės perdavimo jos motinai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 231 straipsnio 1 dalis), nežymiai sužalojo mažametės motiną (BK 140 straipsnio 1 dalis), panaudodama fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui – policijos pareigūnui (BK 286 straipsnis)“.
Tiesos pėdsakų čia yra, bet jie tiek iškreipti, kad atpažinti beveik neįmanoma. Pirmiausia, neliko motyvų, dėl kurių taip nutiko. O svarbiausia, nuosprendžio autoriai tikrai nėra matę nuo tetos plėšiamos Deimantės atvaizdo ir jos begalinį skausmą bei baimę išduodančio jos rėkimo.
Šių įrašų tikriausiai nėra matę nė J.Sabatauskas su S. Šedbaru, ilgamečiai Seimo nariai ir juristai. Amerikietišką įkalčių sumažėjimą jie aiškino taip padrikai, prieštaringai ir neatsakingai, kad susidarė įspūdis lyg būtų kalbama ne apie žmones, bet apie kokias iš sandėlių nurašytas prekes. J. Sabatauskas:
„Aišku, turbūt pagrindinė teismo funkcija buvo ne ta – jie tikrino, ar asmuo nėra persekiojamas dėl kitų priežasčių, politinių priežasčių. Galų gale patikrino dėl bausmių pagal jų teisinę sistemą, pvz., jei pas mus numatyta laisvės atėmimo bausmė, gal pas juos toks nusikaltimas užtraukia ne laisvės atėmimo, o kitas bausmes.“
Ne geriau pavyko paaiškinti ir S. Šedbarui : „Dar norėčiau papildyti kolegos Juliaus mintį, kad Jungtinėse Valstijose sprendžiant šį klausimą jie yra gana liberalūs, lyginant su Didžiąja Britanija – ten vos ne kaltės klausimas sprendžiamas. O JAV pasižiūri, ar nėra kažkokių dirbtinių dalykų.“
Štai kuo politiniam Seimo elitui pavirto teisingumas, padorumas, sąžinė. O kad žmonės kuo greičiau užmirštų praeitį, buvo ypač akcentuojamas dabartinės situacijos kitoniškumas: „Lietuva yra kita, ir jos žmonės jau – kitokie. Jei kalbame apie keturiasdešimties metų kartų kaitą, ta dykuma jau trisdešimt metų pravaikščiojom, ir tai jau yra didelis skirtumas su tuo, kas buvo prieš dešimt metų.“
Štai kaip lengvai nurašomos neišgydomos žaizdos ir skriaudos, valdžios padarytos žmonėms. Ar tikrai taip p. Šedbarai ir Skverneli? Bent mano šėtonas verčia įrodinėti, kad viskas yra atvirkščiai.
„Pedofilijos nėra“, bet… „mergaitė buvo tvirkinama“
Kaip žinoma, ilgą laiką vienu keliu su valdžia lyg užkerėtas ėjo ir „Lietuvos rytas“. Net kai prasidėjo kalbos apie Venckienės ekstradiciją iš JAV, vėl pradėta gąsdinti visuomenė: ką pasakys po šešerių metų namo sugrįžusi Venckienė? Net 2019-11-14 dienos „Laiko ženklai“ dar nepajėgė suvirškinti to, kas atsitiko net su N. Venckienės byla.
Bet šįsyk jie jau išdrįso pasmalsauti: „Čia svarbiausia, kad po šios veikėjos teismo liktų kuo mažiau baltų dėmių ar neišsiaiškintų mįslių, kurios kurstytų abejones teisėsaugos veiksmais ir maitintų visokias sąmokslo teorijas. Šitokių abejonių iki šiol – per akis.
Nėra aiškaus atsakymo, ar tikrai nebuvo nužudyti net trys iš penkių žuvusių tariamos pedofilijos istorijos dalyvių – D.Kedys, A.Ūsas, V.Milinis.“
Panašu, kad laikraštis pradėjo pats mąstyti. Tačiau įtakingam žurnalistui E. Jakilaičiui čia viskas aišku. „DELFI‘o Dėmesio centre“ kalbėdamasis su Seimo nariais, jis štai ką tvirtino: „2013 m. balandžio 10 d. Vilniaus apygardos teismas vadinamoje pedofilijos byloje paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį jau po mirties Andriui Ūsui, teismas patvirtino, kad jokios pedofilijos nebuvo, visa tai buvo pramanai.
2018 m. vasario 15 d. Kauno apylinkės teismas Kedžio motiną Laimutę Kedienę ir jos kaimynę Olgą Girdauskienę pripažino kaltomis dėl mažametės mergaitės tvirkinimo ir skyrė laisvės apribojimo bausmes.“
Jeigu tikrai teismuose ir žiniasklaidoje užgimsta kalbos, kad teta su senele ir jos kaimyne yra tvirkinusios savo mažametę dukterėčią ir anūkę, čia jau, atrodo, turime reikalą ne tiek su teisės ir politikos, kiek su medicinos problema. Bent jau kaip tai suderinti su sveiku protu, aš tikrai neįstengiu.
Todėl nė kiek ne mažiau keista buvo ir tai, kai paminėjęs tris likusius teismo kaltinimus čia pat Jakilaitis paklausė: „tai, pone Šedbarai, nėra sunkūs nusikaltimai, ar ne?“
Labiausiai keista, kad jis ne tik toleravo tris tarpusavyje nesuderinamus dalykus (teismų pripažintą „pedofilijos nebuvimą“, „mažametės mergaitės tvirkinimą“ ir JAV juristų aprobuotus „lengvus nusikaltimus“), bet net ir nepaprašė aiškiai atsakyti, kaip tuos „lengvus nusikaltimus“ turėtų tarpusavyje derinti su sunkiais nužudymų nusikaltimais Lietuvos teismai.
Iš pokalbio sužinome, kad tie dalykai esą tiek skirtingi, jog jų nereikėtų nė saistyti. Po tokių aiškinimų nežinai – juoktis ar verkti. Gali tik šūktelti: „Neduok, Dieve, tokių teisėjų!“
Ar gali būti didesnė bėda, kai juristai išmano teisingumą ir politinę ištikimybę tik savo partijai. Jeigu neatskleistos pagrindinės Venckienės antipedofilinės veiklos priežastys, o su jomis kartu ir policinės akcijos vykdymo motyvai, kaip tada gali teismai surasti atsakymą, kodėl taip „netinkamai“ mergaitės pagrobimo metu elgėsi kaltinamoji Venckienė.
Paradoksaliausia, kad profesionaliems juristams visai neįdomu, kas policinės akcijos metu privertė Venckienę gintis. Ir kiek toji gynyba galėjo būti sąmoninga ir kiek nesąmoninga, spontaniška, sukelta fizinio skausmo. Net gailesčio. Negi vakarietiško teisingumo gynėjai gali taip su buldozeriais važiuoti per žmonių likimus? Net savo kolegos Betingio, matyt, negirdėjo. O gal ir nesuprato. Jis, rodos, aiškiai pasakė: nebuvo sisteminio nužudymų tyrimo. Nors ir pavėluotai jis tai pasakė, bet čia jis teisus.
Ten, kur yra akivaizdi priežastinių įvykių grandinė (pedofiliniai kaltinimai – nužudymai – mergaitės atėmimas), atitinkama tvarka turėtų būti vykdomi ir tyrimai. Atskiri fragmentai vienas be kito arba iš antro galo iš viso neišaiškinami.
Bet juk šitie politikos vyrai yra įsipareigoję sakyti, kad pedofilijos Lietuvoj nėra. Tada, žinoma galima ir komedijas vaidinti, kol žmonės paliks savo gimtąjį kraštą…
Bus daugiau
