VII. Valdžios susvetimėjimas. Kaip žinoma, brandžioje pilietinėje visuomenėje valdžios darbą vertina ne tik ta demokratinių šalių parlamentinė opozicija, kurią Konstitucija įtvirtinta valstybės valdymo struktūroje. Jį nepaliaujamai vertina ir už valdžios ribų veikianti laisvoji žiniasklaida, ir opoziciniai judėjimai, ir pavieniai asmenys.
Kai opoziciniai vertinimai įkaitina pilietinę visuomenę, o į tą jos būseną valdžia adekvačiai nesureaguoja, paprastai prasideda protesto akcijos: piketai, mitingai, demonstracijos, streikai, kraštutiniais atvejais net skelbiamos pilietinio nepaklusimo akcijos. O su jomis gali iškilti net maištai bei prievartinio valdžios pakeitimo grėsmė.
Iš valdžios nesugebėjimo, nepasirengimo ir nenoro adekvačiai reaguoti į tas protesto akcijas galima spręsti, koks yra jos atotrūkis nuo pilietinės visuomenės, o kartu ir nuo visos valstybės.
Kita vertus, kuo labiau valdžia atitrūksta nuo visuomenės, tuo mažiau ji nutuokia apie jos būklę, t. y. joje ir visoje valstybėje susikaupusias, nesprendžiamas problemas. Kai ji susvetimėja savo visuomenei, nustoja tarnauti ir savo valstybei.
Susvetimėjimas prasideda nuo to momento, kai ji užsidaro tik savo asmeninių, grupinių bei grynai partinių reikalų pasaulyje ir pradeda negirdėti nei pilietinės visuomenės, nei jos organizacijų balso, jos perspėjimų, kritinių nuomonių, reiškiamų rūpesčių, patiriamų sunkumų ir skriaudų. Lietuvos visuomeninei opozicijai šiandien rūpi parodyti, kad ji jau tiek nepasitiki esama valdžia, jog nebegali ir nenori jos laikyti net savo valdžia.
Nevengiama jos gretinti net su okupacine totalitarinės valstybės valdžia: anoji buvusi svetima dėl to, kad ją prievartiniu būdu atnešė svetima ir priešiška valstybė, o ši pasidariusi svetima, tolima ir priešiška vien tik dėl kraštutinio atitrūkimo nuo visuomenės gyvenimo ir jos svarbiausių rūpesčių.
Iš to daroma išvada, kad po pirmojo išsilaisvinimo jau pribrendo laikas antram sąjūdžiui, kuris išlaisvintų valstybę nuo nuosavos valdžios. Tuo parodoma, kad valdžios atitrūkimas nuo pilietinės visuomenės, o pilietinės opozicijos nepasitikėjimas valdžia bei jos rėmėjais padalina valstybę į dvi tarpusavyje nesutaikomas dalis, skirtingas ne tik nuo marksistinės komunizmo utopijos, taip ir nuo įsivaizduojamų svyravimų tarp liberaliosios demokratijos dešinės ir kairės.
Marksistinė doktrina iškėlė proletariatui uždavinį likviduoti viešpataujančias klases, kad būtų sukurtas lygių žmonių pasaulis, o liberalioji demokratija sukūrė dvisparnę valstybę, kurioje galėjo konkuruoti konservatyvios jėgos su progresyviosiomis.
Pirmoji doktrina atvedė į totalitarizmą, o antroji vis dar veda į globalizmą. Didžiausias demokratijos laimėjimas būtų tada, jei pilietinė visuomenė įgustų sėkmingai priešintis valdžios susvetimėjimui, jos savanaudiškumo plitimui, sukčiavimams, korupcijai, valstybės turto švaistymui, tiesos slėpimui ir panašiems teisingumo pažeidimams, o valdžia išmoktų girdėti, suprasti ir adekvačiai reaguoti į visuomenės būsenas, poreikius bei interesus.
Bet kaip įveikti susvetimėjimą?
