Galvoju apie Prezidento ataskaitą.
Ji gana aiški ir visiems suprantama. Pagrindiniai akcentai gana gerai apgalvoti. Ypač korektiškai įvertinta politinė situacija, aktyvi užsienio politika, santykiais su kariaujančia Ukraina.
Pirmąsyk rimčiau užkliudyta teisinė sistema. Nors ir nedrąsiai. Laiku iškeltas reikalavimas imtis mokesčių reformos.
Bet čia reikia padėti ir patį didžiausią tašką. Lietuvai nesiseka reformos. Ir kuo jos reikalingesnės – tuo beviltiškesnės.
Arba jos be galo nukėlinėjamos, kaip nutinka su mokesčių reforma, arba jos niekada iki galo neužbaigiamos, kaip atsitiko su sveikatos, švietimo ir kultūros reformomis.
Kiekviena valdžia pradeda jas iš naujo ir atsiranda… jovalas, kurio net kiaulės nenori ėsti.
Atsiprašau už tą palyginimą. Bet tarpusavyje žmonės visi tą patį kalba. Tačiau tos kalbos nepasiekia ne tik politinių viršūnių, bet ir visą valstybę apimančios žiniasklaidos. Prezidentas turėtų žinoti, kad visur čia yra akligatviai.
Žinoma, pirmiausia tuo turėtų susirūpinti Seimas ir Vyriausybė. Bet jiems, matyt, gerai taip, kaip yra. Jiems rūpi tik ketverių metų politika. O po jos – kad ir tvanas.
Keista, kad niekas iš jų nėra girdėjęs net solidžiausiai rengiamų savaitinių žurnalo „Reitingai“ vyriausiojo redaktoriaus Gintaro Sarafino apžvalgų. Kol kas atrodo, kad tik jis vienas žino realią švietimo padėtį Lietuvoje.
O ar kas taip žino realią sveikatos iš kultūros padėtį Lietuvoje, net negalėčiau pasakyti. Tarp devynių auklių čia vaikas be galvos.
O jeigu to nemato ir Prezidentas – tai jau turėtų būti skelbiamas aliarmas. O ką manote Jūs, mieli Bičiuliai?
Kiekviena sistema priešinasi pokyčiams. Tai yra termodinamikos dėsnis. Gamtos dėsniai veikia ir sociume. Lietuvoje vyksta kova dėl valdžios, o ne reformos. Kiekviena naujai išrinkta valdžia griauna arba stabdo prieš tai buvusios projektus, reformas. Nėra tęstinumo. Yra rietenos, nuo kurių visi pavargsta. Normalus žmogus turi ribotą energijos potencialą. Kai energija išeikvojama kovai, jos nelieka kūrybai.