Krescencijus Stoškus. NEAPYKANTOS NUOŠLIAUŽOS, SVEIKO PROTO OAZĖS, IR BERIBĖS ABSURDO DYKUMOS ( I DALIS)

APIE PYKTĮ IR NEAPYKANTĄ

Vietoj pasiaiškinimo. Vienoje iš savo prieškarinių replikų neištvėriau neišreiškęs aitraus nerimo dėl beveik visose gyvenimo srityse ir o svarbiausia ir visuose socialiniuose sluoksniuose pritvinkusios neapykantos ir reguliariai įsiliepsnojančių patyčių, kurios ne tik niekais paverčia mūsų galimybes socializuotis, sėkmingai bendradarbiauti, bet ir normaliai bendrauti net tokiu neramiu metu, koks yra šiandien.

Mano minėta replika nedaug tesulaukė vertinimų, bet beveik visi jie buvo įdomūs, nors ir gana prieštaringi. Ketinau išsyk atsakyti. Padėkoti už korektišką reakciją. Supratingiems – už stebėtiną įžvalgumą, nesupratusiems – už atvirumą. Bet greitai supratau, kad trumpai to padaryti nepavyks. Todėl dabar siūlau nemažą tekstą, visai nepritaikytą greitam FB vartojimui.

Išsyk norėčiau pasakyti, kad ten tikrai nebuvo kokios Ezopo kalbos. Nes neturėjau ką nors slėpti. Norėjau tik gerokai platesniu žvilgsniu žvilgtelėti į neapykantą, negu iki šiol čia kalbu. Replika tikrai išėjo abstraktoka, kadangi mėginau laikytis visiems gerai žinomų FB glaustumo reikalavimų. Dėl jų aš ir jūsų esu senokai pabadomas. Bet dabar esu priverstas tuos reikalavimus sulaužyti. Todėl maldauju skubančiųjų šio teksto neskaityti. Jums bus tik veltui sugaištas laikas. O man neįminta mįslė, ko čia galima nesuprasti.

Aš tik peržengiau tą pernelyg siaurą neapykantos reiškinių ratą, su kuriuo beveik kasdien susiduriame beveik kiekviename karštesniame „draugų“ kivirče. Jeigu būčiau poetas, galėčiau fantazuoti apie nušvitimą. Dabar pasakysiu paprastai. Svarstydamas paskutinius dramatiškus pasaulio įvykius, pajutau aitrų nerimą dėl to, kodėl mus taip mažai tedomina beveik kosminiai neapykantos mastai. Jiems reikėtų nemažos studijos.

Čia teks apsiribosiu trimis gana skirtingomis, bet šiuo metu labiausiai komplikuotomis žmonių santykiavimo zonomis: bendravimu per masinės komunikacijos priemones, santykiais tarp skirtingų socialinių grupių ir grobuoniška Putino karo politika. Gal jas būtų galima šiandien paskelbti didžiosiomis neapykantos zonomis, kadangi jos esmingai ir negrįžtamai veikia visą mūsų gyvenimo būdą, t. y. kultūrą pačia plačiausia šio žodžio prasme.

„Augimo ribos“. Gana ilgai moderniosios civilizacijos kūrėjai tobulino savo techninę pažangą bei spartino masinę gamybą ir vartojimą, beveik nekreipdami dėmesio į savo veiklos padarinius. Šiam gyvenimo būdui nereikėjo žvalgytis po istorinę praeitį ir projektuoti laimingos ateities modelių. Iš istorijos jis nežinojo ko mokytis, o galint pasiekti laimingą gyvenimą čia ir dabar, iš ateities nereikėjo nieko tikėtis. Kadangi laimingai gyvenantiems žmonėms nereikėjo galvoti apie savo veiklos ir viso gyvenimo būdo padarinius, todėl jie grėsmingai nusiaubė gamtą. Kai ekologai prabilo apie žmonijos demografinį sprogimą, žemės resursų išsekimo pavojų, grėsmingus atmosferos atšilimo procesus ir pamėgino nubrėžti moderniosios civilizacijos augimo ribas (Denis ir Donela H. Mydousai, J. Randersas,V. Bėrensas), jie pritvinko pykčio.

Ekologinė krizė sukėlė neapykantą jau vien dėlto, kad sutrikdė įprastą modernios visuomenės verslą, gamybą, pramogų pasaulį ir visą vartotojų gyvenimo būdą, kuris suteikė galimybę viską gauti iš juslinės realybės čia ir dabar. Ne tik krizė, bet ir pats ekologų įsiveržimas į jau nusistovėjusį, santykinai saugų, turtingą bei gana vartotojišką gyvenimo būdą po II Pasaulinio karo pasirodė beveik kaip apokaliptinis perspėjimas, kaip pavojinga gyventi kultūroje, kuri nereikalauja mokytis iš praeities ir galvoti apie ateitį. Jie sukėlė žmonėms baimę, kuri vienus varė į neviltį, kitus vertė neigti tų prognozių mokslinę vertę, trečius įtarinėti, kad čia esąs pasaulio galingųjų sąmokslas prieš žmoniją.

Ekologiškai informuoti žmonės buvo apimti neapykantos, kad į jų išviešintus duomenis nereaguoja politikai, verslininkai ir masiniai vartotojai, o politikai, verslininkai ir masiniai vartotojai niršo, kad juos gąsdina jiems visai nežinomo mokslo propaguotojai. Bet ilgainiui atsirado specialūs ekologinės statistikos institutai, pradėję skelbti šiurpinančius duomenis apie įvairių šalių ekologinę būklę. Prieš žemės, vandenų ir atmosferos taršą sukilo jaunimo visuomeninės organizacijos, paraginusios galvoti globaliai, o veikti lokaliai.

Net išplitus visuomenės ekologiniams judėjimams ir savo baimes pavertus neapykanta tiems, kurie nesiima atsakomybės už savo veiklos padarinius, turėjo praeiti apie pusšimtis metų, kol tas permainas pripažino politikai. Bet kadangi iki šiol pasaulio valstybėms nepavyksta susitarti dėl bendrų priemonių klimato atšilimui stabdyti ir gamtos resursams tausoti, ekologinės neapykantos dabar negali išvengti nepakankamai pareigingi ir atsakingi politikai.

Nesibaigianti pandemija. Dar nesuspėjus iki galo susitaikyti su įsakmiais, bet gana sunkiai įdiegiamais to įsiveržimo ekologinės kontrolės reikalavimais, visai netikėtai, lyg perkūnas iš giedro dangaus į žmoniją trenkė pandemija, kuriai atrodė ji buvo beveik visai viduramžiškai nepasiruošusi. Vieni ją priėmė su baime kaip nenumatytą gamtos galią, „pergudravusią“ dešimtis tūkstančius metų dėl savo pasiektų kultūros laimėjimų ir juos lydinčios gerovės išpaikusį ir pasipūtusį gamtos užkariautoją. Kitiems ji atrodė kaip rizikingo žmogaus eksperimentavimo su gamta padarinys. Treti čia įžvelgė vien tik pasaulio turtingųjų projektą sumažinti gyventojų skaičių pasaulyje ir pasipelnyti iš jų platinamos vakcinos.

Pyktis skaldė ne tik šias grupes, bet ir valdžios santykius su visuomene. Nesusikalbėjimo, susipriešinimo, įtarumų, neapykantos ir patyčių čia buvo žymiai daugiau negu ekologinėje zonoje. Valdžią piktino visuomenės neklusnumas, vengimas skiepytis, o didelę dalį visuomenės piktino valdžios įsakmus tonas, nesugebėjimas įtikinamai motyvuoti priimamų sprendimų ir deramai atsakyti į kylančius klausimus, akivaizdūs nenuoseklumai, prieštaringumai ir nelogiškumai. Ekologija gąsdino žmogui dažnėjančiais uraganais, taifūnais, cunamiais, lūtimis, potvyniais, sausromis, bręstančia kosmine katastrofa.

Pandemija išmušė žmones iš vėžių neįtikėtai greitomis mutacijomis, sėjančiomis mirtį visame žemės rutulyje. Daug ką erzino ir kėlė nerimą gana mįslinga koronaviruso kilmė, paradoksalus jo plitimo būdas ir sunkiai nuspėjama kovų su pandemija politika. Trečią, patį absurdiškiausią, jau dabar brangiausiai kainuojantį iššūkį Ukrainai, kaimyninėms šalims ir visam civilizuotam pasauliui primetė patologinės neapykantos pritvinkęs Rusijos valdovas Putinas.

Genocidinis karas. Putinui atsidūrus pačios didžiausios pasaulio valstybės viršūnėje, per paskutiniuosius 21-erius metus pavyko išaugti į tipišką Rytų diktatorių, visagalio dievo žvilgsniu ir kietu kumščiu tvarkančiu savo pasaulinę valstybę. Jo asmens garbintojų ir pataikūnų Rusijoje niekada netrūko. Nestigo ir uolių patarėjų, iš anksto nuspėjančių, ko nori valdovas. Greitai jis ir pats įtikėjo visais savo kaip absoliutaus valdovo pranašumais. Jam patiko Kremliuje atlikinėti ne tik generalinių sekretorių, bet ir Rusijos imperijos carų ritualus.

Tiek metų autoritariškai valdžius didžiausią pasaulio valstybę, sunku išvengti didybės manijos ir paranoiškos baimės tą valdžią prarasti. Tuo tikslu jis perrašė Rusijos konstituciją, kad įteisintų savo valdžią iki amžiaus galo. Kad patenkintų šias savo ambicijas, o kartu ir su Sovietų sąjungos praradimu negalinčių susitaikyti ilgesį, nacionalistų (A. Dugino, V. Žirinovskis ir kt.) troškimus bei parodytų Rusijos karinį pranašumą prieš Vakarų pasaulį, jis perrašė Rusijos istoriją nuo Kijevo Rusios iki šių dienų ir pradėjo karą prieš maidano Ukrainą. Tuo būdu jis norėjo sustabdytų Ukrainos pastangas tapti savarankiška valstybe.

Ukrainai savarankiškumas reiškė tą demokratinį gyvenimo būdą, kuris yra būdingas Vakarų Europai. O Putinui ir jo bendražygiams tai buvo begalinis įžeidimas. Pirma, užuot susitaikę su priklausomybe nuo Rusijos ir saugoję jos sienas, senosios Kijevo Rusios palikuonys atsuko Putinui ir jo Rusijai nugarą.

Antra, konstituciškai įteisino savo siekimą suartėti su “išsigimusias” Vakarais ir parodė, kad ji mato jų pranašumą prieš jo valdymą ir Rusijos karinę galią.

Trečia, Ukrainos politinis liberalizmas, o pirmiausia laisvi rinkimai greta Rusijos padarė ją labiausiai užkrečiamu pavyzdžiu nuo Putino disciplinos nukrypstantiems rinkėjams.

Ketvirta, Ukrainoje gyvena daug rusakalbių žmonių, kurie panašiai kaip Luhanskas ir Doneckas nekantriai laukia, kada galės prisijungti prie Rusijos.

Penkta, Ukraina silpna valstybė. Net ne valstybė, o Rusijos provincija, per nesusipratimą Lenino įteisinta kaip atskira sąjunginė respublika.

Šešta, jos nepajėgumą geriausiai rodo tas faktas, kad ji lengvai susitaikė su Krymo praradimu, o iš dalies ir su Luhansko bei Donecko respublikų atsiradimu.

Septinta, nereikia bijoti sankcijų, kuriomis grasina Vakarai. Tą jie daro nebe pirmą kartą. Kai gerai pajunta, ką jos reiškia, patys jų atsisako. Tik tuo įžeidimu tegalima paaiškinti visą spontanišką Putino neapykantos retoriką, nukreiptą prieš Ukrainą: “narkomanai”, “nacistai”, “fašistai”, “banderininkai” ir pan. Verbalinė to karo motyvacija keitėsi be perstojo: nuo brolybės pareiškimų iki savavališko Luhansko ir Donecko respublikų autonomijos pripažinimo, o galų gale iki raginimų nušalinti Kijevo valdžią.

Visada pastovus tik žiaurus karinės jėgos naudojimas. Kaip ir visiems tironams, jam pakanka, kad žmonės bijo. Visą šių karo motyvų retoriką Putinas pridengė brutaliu tikslu demilitarizuoti ir denacifikuoti Ukrainą. Ką reiškia tas tikslas, šių žodžių reikšmės šiandien aiškinti nereikia. Tą geriausiai parodė beatodairiški didžiųjų Ukrainos miestų gyvenamųjų namų, ligoninių, tiltų, užtvankų sprogdinimai, žvėriški gyventojų kankinimai, šlykščios patyčios, masinės žudynės, negailint nei motinų su mažamečiais kūdikiais, nei ligotų senelių.

Dž. Baidenas ne visai be pagrindo apkaltino Putiną, kad jo kariuomenė Ukrainoje vykdo genocidą. Pagrindinis kariavimo būdas – įvaryti šaliai siaubą, kad Ukraina kapituliuotų ir atsisakytų savo tautiškumo. Nors kol kas karas tęsiasi palyginti neilgai, bet kasdien atskleidžiami vis baisesni ir vis labiau brolžudiški jo padariniai slegia taip stipriai, tarytum jis būtų trukęs jau ne vienerius metus. Jis jau spėjo pavirsti viso pasaulio geopolitine krize ir be galo sunkiu moraliniu išbandymu, o patį Putiną padarė visos žmonijos nekenčiamu baisūnu, beprotiškai rizikuojančiu ne tik Europos šalių, bet ir savo imperijos likimu.

Tai paskutinis jo argumentas ir savo rinkėjams, ir Ukrainai, ir visam Vakarų pasauliui. Putino paranoiška baimė ir įtarumas nulėmė karo siaubingumą, o karo siaubas sukėlė begalinę Ukrainos ir viso civilizuoto pasaulio neapykantą Putinui ir visai Rusijai. Ir tas vyksta viso pasaulio žmonių akyse. Vakarus dabar jis gąsdina tuo, ko ir pats labiausiai bijo. Tai branduolinis ginklas.

Gaila, kad to nesupranta nei Vakarai, nei mūsų apžvalgininkai. Vis dar siūloma su juo tartis, derėtis, lyg jis būtų visai normalus žmogus, lyg galėtų imtis atsakomybės. Beviltiška, tai ne jo galioms. Palengvėjimą jis gali pajusti tik keldamas siaubą kitiems. Jis nenusileis, nes beprotiškai bijo nusileisti. Jam nusileisti – tai ne tik atsisakyti savo ilgametės valdžios, bet ir savo ranka parašyti sau mirties nuosprendį. O jis kaip tik to ir baisiausiai bijo. Kaip niekas kitas.

Pykčio pritvinkęs pasaulis. Jau vien šių nesibaigiančių krizių susipynimo visai pakanka, kad galėtume sakyti, jog visas pasaulis yra pritvinkęs emocinio neigimo, nusakomo nepasitenkinimu, pykčiu, neapykanta, panieka, priešiškumu ir patyčiomis. Visi šie emocinio neigimo ar atmetimo būdai yra seni žmogaus gyvenimo palydovai. Tik šiais laikais jiems buvo sudarytos sąlygos išeiti į viešumą. Liberalizmas išugdė individualizmą, demokratizmas sužadino jo aktyvumą, globalizmas įtraukė į pasaulinį bendravimą, o komunikacinių ryšių įvairovė sudarė ypatingai palankias sąlygas kiekvienam susirasti sau labiausiai tinkamą partnerių ratą, kur jie gali bendrauti nevaržomi ir nesivaržydami.

Žinoma, čia nemažiau galimybių ir džiūgavimams reikštis. Bet džiūgavimai fasadiniai, paviršutiniški, todėl greitai išgaruoja. O emocinis neigimas dažnai slegia. Vadinamų bendravimo „burbulų“ partneriai čia įsileidžia ir pakenčia spontaniškai išliejamą pyktį.

Bet dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių ilgainiui pyktis pavirsta gana pastovia, ilgai slegiančia neapykanta. Tai gali atsitikti ne tik dėl neįveikiamų gyvenimo krizių, bet ir dėl kitų daug metų patiriamų skriaudų, persekiojimų, nusivylimų, dažnų neteisybių. Neapykantos pritvinkusių socialinių grupių buvo visais laikais. Tik šitos krizės visos žmonijos akyse įgavo globalinių grėsmių pobūdį.

Antroji krizė buvo labiausiai gamtiška, nors negalima ir visai atmesti jos priklausomybės nuo žmogaus nesugebėjimo susidoroti su įsisenėjusia ekologine krize. Šiaip ar taip, bet visiems jos teko bijoti. Nemaža žmonijos dalis, siekdama įveikti tą baimę, gamtos pavojuose suranda savanaudišką ir piktą galingųjų žmonių valią, kad galėtų prieš juos išlieti savo pyktį. Trečioji krizė grynai žmogiška. Bet ji nustelbia abi aukščiau paminėtas pasaulines krizes. Ji pripildyta tokios baisios ir visą padorių žmonių pasaulį apėmusios neapykantos, kad žmonija jau neįstengia šiame pasaulyje surasti tokių žodžių, kuriais būtų galima išreikšti tą baisumą.

Visi tie žodžiai „beprotis“, „pamišėlis“, „galvažudys“, „budelis“, „banditas“, „skerdikas“, „karinis nusikaltėlis“ atrodo per daug švelnūs, blankūs ir atsitiktiniai, kad išreikštų nusikaltimų turinį, mastą ir neapykantos gylį.