1. Beslano tragedija. Teroristinių aktų šiandien pasaulyje vyksta be galo daug. Beveik kasdien. Daugumai žmonių atrodo, kad pats didžiausias ir baisiausias iš jų buvo 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristų išpuolis Niujorke prieš Pasaulio prekybos centro 7 pastatų kompleksą. Šia juk pasikėsinta į pačią šiuolaikinio vartotojų pasaulio širdį.
Bet Gliuksmaną ne jis labiausiai sukrėtė, o Beslano įvykių grandinė: „Nuo šiol aš žinau, kaip gali pasibaigti mūsų pasaulis. 2004-ji metai rugsėjo 3-ji, visose pasaulio televizijose prasiveržia nusivylimas, iškyla pragaro vaizdas Jeronimo Boscho dvasia. Mokykla – paimta įkaitais, atsiimta, paimta iš naujo. Koks žvėriškumas! Kiek jų, belaisvių, mokyklos darbuotojų, tėvų, mokinių? Koks procentas aukų?
Išmetami skaičiai. Visi melagingi. Išprotėjusi minia blaškosi po ekraną, nieko nesuprasdama; sutrikę tėvai nežino, ar gyvi jų vaikai, vaikai nieko nežino apie tėvus, oficialūs asmenys įžūliai meluoja, kareiviai šaudo iš liepsnosvaidžių, iš rankinių kulkosvaidžių… į sausakimšai prisikimšusią gimnaziją.
Čia gi ir reporteriai, nespėjantys ką nors suprasti ir ką nors pranešti. <…>Visi šie pragarmės liudijimai persekios mane iki kapo. Jau prieš dešimt metų aš numačiau blogiausias nelaimes, jeigu nešvarus karas Čečėnijoje tęsis, aš pergąsdintas, beginklis, kaip visi, kas įkaito išplėstomis akimis pamatė, kad negalimybė yra galima.“ (1 sk.).
Akivaizdu, Stalino laikų trėmimai ir penktadalis kare išnaikintos tautos pagimdė čečėnų neapykantą ir kerštingą teroristinį išpuolį prieš Putino valdomą valstybę. O šis Basajevo išpuolis sukėlė dar beprotiškesnę valdžios neapykantą, kuri privertė kariuomenę aklai atakuoti Beslano miesto mokyklą.
Nors ši neapykanta nukreipta prieš teroristus, bet ji, užuot sutelkusi pastangas, kaip išgelbėti įkaitus, pati ima naikinti visus iš eilės mokykloje esančius žmones. Žodžiu, ji elgiasi taip pat, kaip ir kare su čečėnais, afganistaniečiais, sirais…
Jai ne tiek svarbu išgelbėti, kiek pademonstruoti valdžios galią ir kartu išlieti jos barbarišką įniršį. Kitaip sakant, čia buvo ne tik čečėnų neapykanta, o ištisa kerštavimų grandinė. Jų tarpe ir bejėgių įkaitų nuoskauda, nukreipta prieš visus prievartautojus ir kankintojus. Pirmiausia prieš „čečėnus“, kurie 3 dienas juos laikė įkalinę mokyklos sporto salėje. O po to buvo patirtas pragariškas siaubas, kai prasidėjo vadinamasis „karinis išvadavimas“, kainavęs 350 žmonių gyvybių, kurių pusę sudarė vaikai.
Pagaliau visi šie susipynę agresijos aktai sukėlė neapykantą (nuoskaudą) ne tik išpuolių aukų artimiesiems, bet ir visiems padoriems šių įvykių stebėtojams, kurių tarpe tikriausiai buvo ir pats Andre Gliuksmanas.
2. Neapykantos stadijos. Vos tik pradėjęs nagrinėti mitologinius ir literatūrinius neapykantos pavyzdžius, Gliuksmanas išskiria tris jos veikimo etapus: pirmasis dolor (nuoskauda), antras furor (įniršis, šėlsmas) ir trečias nefas (nusikaltimas).
Pirmajame etape Medėja susitelkianti į savo skausmą, paskęstanti savo kentėjime, antrajame – skausmas išliejamas į išorę, prieš aplinkinius, o trečiajame – įvykstąs nusikaltimas, kuris nepalieka akmens ant akmens. Žodžiu, tarp šių neapykantos etapų jis mato tam tikrą priklausomybę (sąryšį): „<…>Sąmoningai nuo dolor – iki kraštutinumo išpūstos neapykantos sau, prie furor – sisteminio aplinkinių naikinimo, ir triumfuojančio nefas – baigiamosios griovimo aistros stadijos.“
Pagal tuos pačius individualios neapykantos etapus jis skirsto ir į šių dienų terorizmą linkusių žmonių grupes. Pasiremdamas paties ryškiausio pasaulio atstumtojo, prancūzų rašytojo, „šventojo Žene (J. Genet), komedianto ir kankinio“ (Ž.-P. Sartras) samprotavimais apie palestiniečių būklę, dolor grupei priskiria visus bedalius, atsidūrusius už pasaulio tvarkos ribų: praradusius savo tapatybę arabų fedajus, apiplėštuosius, išvarytuosius iš namų ir savo krašto, žmones be žemės, karius be uniformų, „basakojus chuliganus“, kekšes, vagis, hipius, paauglius be priežiūros ir pan.
Tokie esą šių dienų proletarai, tik be Markso grandinių, o svarbiausia, jie jau pritvinkę neapykantos, kuri skatina juos bet kokiems naikinimo veiksmams.
Žymiai anksčiau naujasis kairysis H. Markūzė su šių marginalų neapykanta buvo susiejęs pasaulio revoliucinių permainų viltis. Gliuksmanui jie visi jie potencialūs teroristai, net tada, kai jie jungiasi su revoliucionieriais.
Furoro grupei priskirtos bene visos už įstatymų ribų gimstančios deklasuotų elementų grupės, kurių nuoskauda jau yra pavirtusi sprogdinančios mirties troškimu. Tai mirtininkų (herojų, kamikadzių) džiugesys, svajonės apie laisvą Palestinos valstybę, šūkiai „Palestinos pergalė!“
Vokietijos teroristinių grupių („R.A.F.“, A. Badero) šlovinimas neapykanta Vakarams. Nefas prasidedąs ten, kur baigiasi „kova už pavogtą žemę“ ir mobilizuojamas „teologinis fanatizmas“ mirtinai kovai prieš Vakarų civilizaciją ir jos fizinį bei moralinį sugedimą.
3. Naujienos apie pasaulio pabaigą. Iki šios vietos Gliuksmanas žengia kartu su Žene ir net jį paskelbia pranašu, numačiusiu pradžią tokių įvykių, kaip palestiniečių grupės „Juodasis rugsėjis“ teroristinė akcija prieš Izraelio atletus Miuncheno olimpinėse žaidynėse: „Žene ima džiūgauti, šlovina žudynes, paskelbia jas istoriniu posūkio momentu. Pasaulis susvyravo. Žmonija sukrėsta savo pamatais. Nuojauta?
Miunchene terorizmo armija paženklino išėjimą į pasaulinius mastelius.“ Toliau filosofuojantis rašytojas prabyla apie Al-Kaidos teroristinės organizacijos vadovo bin Ladeno, garsiausio pasaulyje teroristo, pasirodymą. Bet jis jį mažiausiai domina. Negąsdina nei jo organizacijos sužvėrėjimas, nei aukų skaičiai.
Su tuo jis susitaikęs. Labiausiai jį jaudina medijų spektakliai, kurie po visą pasaulį platina maištingą palestiniečių „poeziją“: „Dešimtmečius pasaulio žiūrovą užliūliuoja grauduliu ir skausmu, nenumaldomu šėlsmu, kadre staugiančiu neišmatuojamu nusivylimu.<…>Moterys, seserys, sutuoktiniai nusiplėšia savo apdangalus ir tiesia rankas į dangų, šaukdami Dievo keršto, minios trapių paauglių su pritrenkiančiu įžūlumu mėto grindinio akmenis ir šturmuoja šarvuotus monstrus.
Ištuštinti namai, sirenos, kaukimas, riksmas, naktį mirgančios šviesos… bombardavimai ir elektros pertrūkiai, viskas be nutylėjimų, detalus mirčių skaičius suvedamas kiekvieną vakarą.
Palestina televizijoje siūloma kaip šeimos [poilsiui skirtas] visuotinės prievartos serialas<…>.Vietoje daugybė reporterių traukia paskui save daugybę reportažų, ir įvykis pavirsta komfortabiliu įpročiu. <…> Ir kiekvieną vakarą nustatytu laiku telenaujienos perduoda paskutines pasaulio pabaigos naujienas.“
