Ilgalaikio nerimo, neaiškių permainų ir viltingų lūkesčių apimti Lietuvos Kultūros kongreso Tarybos delegatai gruodžio 21 d. Seime susitiko su šiuo metu neabejotinai iškiliausiu Lietuvos politiniu lyderiu, Seimo kultūros komiteto pirmininku Ramūnu Karbauskiu. Šis žmogus, atsiliepdamas į pačias svarbiausias pakrikusios tautos negalias, sugebėjo sužadinti daugumos žmonių viltis, kad Lietuvos valstybė gali pasukti gyvenimą tokia kryptimi, kad visi žmonės joje norėtų gyventi.
Lietuvos kultūros kongreso tarybą labiausiai sužavėjo ryžtingas apsisprendimas pereiti nuo partinių prie valstybinių interesų gynimo, iš esmės keisti ne tik valstybės valdymo principus, politikų bendravimo stilių ir realius prioritetus, bet net ir patį visuomenės gyvenimo būdą, t.y. kultūrą pačia plačiausia šio žodžio prasme. Ją džiugino ir tai, kad R. Karbauskis išdrįso imtis pačių svarbiausių tautos išlikimui uždavinių sprendimo: alkoholizmo mažinimo, sveikatingumo gerinimo, šeimos, pagarbos žmogui ir jo gyvybei stiprinimo, savižudybių prevencijos ir kitų panašių dalykų. Atsirado troškimas, kad šia kryptimi būtų einama ir toliau. Todėl Kongreso taryba atidžiai sekė visus viešus debatus ir džiaugėsi, kaip šalyje ėmė ryškėti patys pirmieji moralinio atgimimo požymiai.
Nerimauti yra pagrindas
Bet kai kurie dalykai delegatams kėlė nerimą. Jiems atrodė gana abejotini kai kurie paskyrimai. Ne mažiau trikdė ir kai kurios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programinės nuostatos. Jose nesurasta aiškesnio kultūros supratimo, deramo esamos kultūros politikos būklės įvertinimo, įsivaizdavimo, kaip demokratinėje valstybėje turėtų būti nustatomi ir subalansuojami kultūros prioritetai ir pan.
Kultūros taryba pritaria nuostatai, kad „kultūros politikos pagrindu turi tapti demokratiniai jos formavimo ir įgyvendinimo principai“ ir dėl to bus siekiama „platesnio visuomenės įsitraukimo tiek į kultūrinį gyvenimą, tiek ir į kultūros politikos formavimą“. Guodžia siūlymas teisiškai įtvirtinti reikalavimą, jog be aptarimo su visuomeninėmis organizacijomis ir jų „išsamių viešų rekomendacijų nebūtų priimami jokie esminiai kultūros politikos sprendimai“. Gerai nuteikia ir įsipareigojimas su nevyriausybinėmis organizacijomis „rengti kultūros politikos permąstymui, jos atnaujinimui skirtus forumus – konferencijas, svarstymus, projektų pristatymus ir kt.“ Ne mažiau svarbus ir pažadas reikalauti iš Kultūros ministerijos, kad ji imtųsi „tobulinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus kultūros politikoje ir taip stiprinti pasitikėjimą ekspertinio kultūros projektų vertinimo sistema“.
Visi tie dalykai išreiškiami dviem svarbiausiais programiniais principais – kultūros politikos subalansuotumu ir demokratiškumu. Tačiau labai gaila, kad nėra atskleistas tų principų realus turinys. Ypač neaišku, kokius procesus turėtų apimti subalansuotumo principas ir kokiais principais, kriterijais bei prioritetais jis ketina remtis.
Tiesa, Programos 3 skyriuje ketinama derinti „paveldo vertybių išsaugojimo“, „darnaus šalies vystymosi“ ir „valstybės infrastruktūros plėtros tikslus“, įgyvendinti Kultūros politikos kaitos gairių reikalavimą „užtikrinti Lietuvos darnų vystymąsi, derinant paveldosaugos ir aplinkosaugos tikslus su urbanistine plėtra ir erdviniu planavimu“.
Žinoma, tai aktualūs, bet ne vien Kultūros ministerijos kompetencijai priklausantys dalykai. O kad tas išorinis derinimas įgytų kokią nors prasmę ir būtų įmanomas, pirmiausia reikėtų subalansuoti pačios ministerijos kultūros politiką. O tai yra centrinis ir iki šiol blogiausiai sprendžiamas politikos uždavinys, jau šiandien reikalaujantis plačių ir gilių diskusijų.
Visiems gerai žinoma, kad šių dienų viešoje galvosenoje pati kultūros samprata yra taip išbalansuota ir neapibrėžta, kad jos finansavimui galima išleisti milijardus eurų ir nepasiekti jokių pozityvių permainų kultūroje. O jeigu neliko nuovokos, kas yra kultūra, negali būti ir normalios kultūros politikos. Politika be normų (t.y. be taisyklių, be principų, be kriterijų ir prioritetų) užtikrina daug palankesnes sąlygas diletantų siautėjimui, savanaudiškų grupuočių korupcijai ir klaniniam nepotizmui negu bet kokioje kitoje politikos srityje. Tos nuovokos Kongreso Taryba pasigedo jau Programos minimose Gairėse, ir visai užmirštose 2001 m. Lietuvos Kultūros politikos nuostatose. Bet ten vis dėlto buvo parodytas supratimas, kad tokios problemos privalo būti sprendžiamos. Antai „Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės“ nurodė kai kuriuos prioritetus: „pirmenybę teikti turinio kokybei; efektyviau plėtoti į kokybę orientuotą kultūros institucijų veiklą“; „remti aukštos vertės žiniomis ir kūrybiniais gebėjimais grindžiamą profesionalių menininkų veiklą“.
Iki šiol – jokios valstybinės kultūros politikos
Dar daugiau reikalavimų buvo iškėlusios anksčiau priimtos Nuostatos: jos ragino ministeriją „parengti ilgalaikę kultūros vertybių išsaugojimo programą, paremtą aiškiais kriterijais ir prioritetais“, „nustatyti valstybės paramos kūrybinei veiklai ir meno kūrėjų organizacijoms sistemą“, „apibrėžti meno kūrėjo statusą“, „remti vertingų kultūrai leidinių (spaudos, garso ir vaizdo) leidybą“, remti „profesionalųjį meną ir kūrybinę veiklą, meno kūrėjų organizacijas“, remti „mėgėjų kūrybinę veiklą“, „ugdyti visuomenės poreikį vartoti taisyklingą lietuvių kalbą“. Bet iki šios dienos viskas liko vien tik popieriuose.
Kultūros politikai jau ketvirtį amžiaus patetiškai kalba apie lietuvių kultūros atsivėrimą pasauliui ir pasaulio atvėrimą lietuvių kultūrai. Bet iš tikrųjų, nukritus „geležinei uždangai“, tas procesas vyko šuoliais ir tebevyksta be jokios valstybinės kultūros politikos: žmonių nereikia raginti, kad jie ieškotų pasaulyje to, ko neranda Lietuvoje, arba kad jie norėtų sulaukti pasaulinio pripažinimo. Tačiau įsismaginę kultūros politikai tebesilaužia pro atviras duris, kad apeitų nepalyginamai sunkesnį klausimą, kaip subalansuoti paramą pasaulinės kultūros atsivėrimui su parama Lietuvos ir lietuvių kultūros ugdymui bei jos aukščiausių vertybų išryškinimui. Žodžiu, čia kalba eina apie būtinumą oficialiai nustatyti, kokiu santykiu turi būti paskirstytas dėmesys ir lėšos tarp šių dviejų kultūros sferų. Bet tai tik viena.
Antra, nė kiek ne lengvesnis ir ministerijos kuruojamų kultūros sričių (tarp jų ir meno šakų) balansas. Bet jis tebėra išsaugojęs senas, dar iš autoritarinių laikų paveldėtas tradicijas, pagal kurias balansas priklauso vien tik nuo gero ministro, t.y nuo jo deramo išsilavinimo, moralinės ir pilietinės brandos, kultūrinio akiračio, kitaip sakant, nuo jo išminties. O kadangi politiniai ministrai šiais duomenimis paprastai nepasižymi, apie išmintingą sričių balansą jau niekas rimtai nė nekalba. Vyresnės kartos žmonės žino, kad per 75 metus Lietuvoje buvo 15 kultūros ministrų, iš kurių bene tik vienas, o gal ir du pajėgė patenkinamai išlaikyti visų ministerijai priskirtų kultūros sričių rėmimo ir skatinimo balansą. Kadangi dabar ministrai ypač greitai keičiasi, teisingas balansas jų net nedomina. Jie ramiausiai vadovaujasi vien savo interesais, savo skoniu, bičiulių užsakymais arba atsitiktinių grupuočių spaudimu. Po vienų viešų ir ilgų kalbų, kaip ministerijos kuriama kultūros taryba padės demokratizuoti kultūros politiką, į klausimą „O kas nustatys kultūros politikos prioritetus?“ to meto ministras A. Gelūnas arogantiškai atsakė: „Aš pats“.
Trečia, Programa rodo pagrįstą susirūpinimą regionų kultūra. Ji žada mažinti kultūrinę atskirtį tarp didžiųjų miestų ir periferijos. Bet perkeldama dėmesį į atskirus regionus, visą šalį apimančius jubiliejus ir kai kurių asmenybių nueitus kelius, ji nieko nepasako, ar dėl to dėmesio perkėlimo dar blogesnėje padėtyje neatsidurs jau seniai apgailėtinoje padėtyje palikta profesionaliojo meno būklė. Kitaip sakant, lieka atviras klausimas, kaip ketinama subalansuoti tą susirūpinimą menka masių kultūrine branda su profesionaliosios kultūros ugdymo rūpesčiais. Svarbiausia, net neužsimenama, kad ne mažesnė atskirtis ir disbalansas yra ir tarp rimtosios (akademinės) ir pramoginės kultūros, kuri yra apėmusi ne tik kaimus, bet ir didžiuosius miestus. Juk taip, kaip miesto kultūra yra atsiribojusi nuo kaimo kultūros, taip pramoginė kultūra – nuo rimtosios.
Ketvirta, šių dienų kultūra nėra vienalytė. Ji yra suskilusi mažiausia į penkių jau visuotinai pripažįstamų procesų priešpriešas: aukštoji (elitinė) ir masinė (populiarioji) kultūra, profesionalioji ir mėgėjų kultūra, rimtoji ir pramoginė kultūra, etnokultūra ir globalioji kultūra, vertybes ugdančioji kultūra ir vertybes niekinančioji kontrkultūra („kultūrinis anarchizmas“, „nihilizmas“). Kaip žinia, prie pastarosios šliejasi ir „pogrindžio kultūra“, „patyčių kultūra“, „smurto kultūra“, „keiksmažodžių kultūra“, „mirties kultūra“, „satanizmas“, „grafiti“ ir panašūs reiškiniai. Protingai įsiterpti į šią įvairių kultūros tendencijų stichiją politikui jau nėra lengva. Dar neteko Lietuvoje girdėti tokio kultūros politiko, kuris aiškiai atpažintų šiuos kultūros klodus, suprastų jų reikšmę visos kultūros augimui ir mėgintų tas sritis subalansuoti. O neturėdami nei deramo išsilavinimo, nei gyvenimo patirties, nei pagrįstų vertinimo kriterijų ir prioritetų, kultūros politikai visada bejėgiškai paklūsta spontaniškam ir chaotiškam šių kultūros sluoksnių veikimui. Jeigu ateityje išliks tokia pat nesubalansuota politika, čia neišvengiamai šakosis nešvarūs sandėriai, viešpataus klanai, o kultūrinis nuosmukis vis didės net tuo atveju, jeigu kultūros finansavimas išaugs šimtus kartų.
Penkta, šiuo metu Lietuvai yra iškilusi tautos išlikimo problema. Visai pagrįstai „Gairėse“ rašoma; „sėkmingą integraciją į Europos Sąjungą lydinti didelė emigracijos banga rodo susilpnėjusį Lietuvos žmonių kultūrinį bendrumą, priklausomybę Lietuvos kultūros erdvei, stiprėjantį norą pasinaudoti judėjimo laisve ir siekti asmeninės materialinės naudos, naujų potyrių. Emigracija taip pat netiesiogiai rodo sumažėjusį Lietuvos kultūros prestižą ir susilpnėjusią motyvaciją tapatintis su Lietuvos kultūra.“ Bet ką siūlo „Gairės“, net gėda skaityti. Jos rekomenduoja ne tai, kaip išeiti iš šios padėties, bet kaip su ja susitaikyti, kaip jai pasiduoti ir nusilenkti. Jų žargonu kalbant, reikia keisti požiūrį į savo tapatybę. Kultūros kongreso tarybai neramu, kad šios ideologijos kūrėjai vėl stengiasi sugrįžti prie valstybės vairo, kai iš tikrųjų reikėtų taip subalansuoti kultūros politiką, kad ji prisijungtų prie bendrosios valstybės politikos. O valstybė sukurtų tokias saugias gyvenimo sąlygas Lietuvoje, kad žmonės pajustų, jog šitoje valstybėje žmogus yra gerbiamas, jog ši valstybė yra jų pačių valstybė, todėl jie norėtų čia gyventi bei galėtų išgyventi. Gaila, kad ne tik Gairės, bet ir aptariamoji Programa nieko nepasako ne tik apie tokią galimybę, bet ir apie pačios demografinės problemos buvimą. O Programą užbaigia formuluotė, kuriai jokie subalansavimai atrodo nežinomi. Tarytum šis sakinys būtų tiesiai paimtas iš rinkimus pralaimėjusių partijų dokumentų: „Išnaudosime kultūros ir meno galimybes ryšiams su išeivija, pasaulio lietuviais stiprinti, jų dalyvavimui šalies ir globalios Lietuvos kultūriniame gyvenime skatinti.“
Ateities viltys
Kongreso tarybą gerokai stebina, kad jau visai užmirštas kadaise labai propaguotas „rankos atstumo“ principas kultūros politikoje. „Gairės“ jį pakeitė šiek tiek populiaresniu „kultūros savireguliacijos“ principu, kuris savo ruožtu buvo redukuotas į uždavinį atskirti kultūros politikos formavimą nuo jos įgyvendinimo. Bet, matyt, buvo rašoma viena, o galvojama kita: nei to projekto kūrėjas, nei jo įdiegėjas neišleido iš savo rankų lėšų skirstymo „prioritetų“. Jų sąžinės neslėgė ir jokie subalansavimo rūpesčiai. Kultūros kongreso Tarybą jaudina, ar šitoji tradicija nesitęs ir toliau?
Ji nori tikėtis, kad „Gairių“ reikalavimas atskirti politikos formavimą nuo jos įgyvendinimo tikrai neturėtų būti vilkinamas. O kad pats politikos formavimas būtų subalansuotas, jis turėtų būti grindžiamas pačios pilietinės visuomenės ir jos organizacijų diskusijomis pasiektais susitarimais. Ministro pareiga būtų tik pakoreguoti tuos susitarimus arba įsikišti, kai tokių susitarimų sudaryti nepavyksta; ir taip pat juos patvirtinti ir kontroliuoti jų įgyvendinimą. O Kultūros taryba lėšų skirstymą turėtų atlikti maksimaliai išviešindama savo darbą ir už jį atsiskaitydama kaip ministerijai, taip ir visuomenei. Tuo tarpu kultūros būklės stebėjimų ir tyrinėjimų funkciją turėtų atlikti trečioji kultūros politikos grandis, taip pat visiškai nepriklausoma nei nuo kultūrą formuojančios, nei nuo įgyvendinančios grandies. Tai privalėtume daryti vien dėl to, kad atsirastų trys visišką nešališkumą užtikrinančios institucijos.
Gruodžio 21 d. susitikimas buvo labai demokratiškas, jaukus ir šiltas. Seimo Kultūros komiteto pirmininkas parodė didelį supratingumą ir gerą kultūrinę nuovoką. Daug kur buvo kalbama visai viena kalba. Nors kai kur požiūriai stiprokai išsiskyrė. Kiek tie skirtumai gilūs, sunku pasakyti, kadangi jiems išsiaiškinti pristigo laiko. Taryba turi vilties, kad atsiras progų juos išsiaiškinti vėliau.
Susitikime ypatingai didelį susirūpinimą dramatišku Muzikų rėmimo fondo likimu išreiškė jo daugiametė direktorė Liucija Stulgienė, konkrečiais pavyzdžiais kontrkultūros invaziją į vaizduojamąjį meną aptarė prof. Aloyzas Stasiulevičius, į įstatymų pažeidimus LRT veikloje atkreipė dėmesį žurnalistas ir leidėjas Linas Medelis.
Lietuvos Kultūros kongreso Tarybos pirmininkas
Krescencijus Stoškus
P.S.
Autorius yra sambūrio „Kad Lietuva neišsivaikščiotų” Nacionalinio komiteto pirmininkas (red.)
Teisybę Liudas parašė. Jau net sukrepšėjusiose mokyklose, per muzikos pamokas lietuvių liaudies dainų seniai niekas nedainuoja ir kai per šias Šventes pamačiau, kad jaunimas nemoka net „Ant kalno mūrai”, ar „Atskrend sakalėlis”, kur mes vaikai būdami, per spalines, žygiuodami su visa mokykla koja kojon plėšdavome, tai dabar nei per Vasario 16-tą, nei per Kovo 11-ą taip niekur negirdėsi, o apie karinius orkestrus, mūsų, Panemunės kariniame miestelyje, kur visais laikais, šventėms trenkdavo smagi karinių maršų muzika, jau senokai, nei girdėt negirdėta ir pačių kariškių nuo didžiųjų patriotų -konservatorių valdymo laikų net gatvėse žygiuojant nematom, o jau apie jų dainas tai net gėda rašyti…Prieš kelis metus dar savanorius girdėjau Lietuvos valstybės himną, ne giedant , kaip dera pagarbiai, o tiesiog dainuojant, kaip kokią eilinę dainušką, kad geriau bėgte bėgtųsi… Taigi liūdna, kad dauguma pamirštam savo garbingas tradicijas, negerbiame valstybės himno, švenčiame be liaudies dainų ir žaidimų, tik su nukrautais valgių stalais ir dovanomis, kas tikrai į sveikatą neina.
Matytumėt, kaip mes vakar su bendraminčiais atšventėm Senų Metų palydas… Ilgai nenorėjome skirstytis… Net kaulus skauda nuo šokių ir žaidimų, o gera nuotaika ir šypsena po to, dar ilgai nedings iš mūsų veidų:). Seniai taip pas mus nebuvo linksma:). Jeigu kas pakviesit, Kaune, ar netoli jo, dar galim atvažiuoti ir pas jus pašvęsti su nealkoholiniu šampanu ir su vakarykšte gera nuotaika:). Tai vaistai nuo visų ligų:).
Koks aktualus ir visiems svarbus straipsnis!!!!, kad nei vieno atsiliepimo!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!! Taigi kultūra nusikultūrino, tapo suprantama tik Kultūros kongreso Taryboms, ar dar kažkokiems šnekėriams ir rūpintojėliams Lietuvos kultūra, bet deja-prikurta Kultūros kongreso Tarybų, bet kultūra mirusi ir kažin ar kada nors bepasieks tą, kuri buvo prieš atgaunant nepriklausomybę, o ir kaip ją padarysi, kai dabar ne kultūra svarbu, o bapkės, bapkės ir pliurpalynės, kad jų gautum. Prikurta ir bendruomenių ir pramogų centrų ir dar visokių zvonkinių šau, bet tai tokio lygio, kad anksčiau tokių į televiziją niekas nebūtų net įleidęs. Taigi prieš atšaunant nepriklausomybę buvo kone kiekviename kaime kultūros namai ir juose buvo pilna meno mylėtojų, ansamblių, kapelų ir net orkestrų, chorų, šokių, dramos būrelių ir t.t. Tie saviveiklininkai ir buvo tas elitas, kurie ir žiūrėjo rimtąjį, klasikinį meną, nes jie to buvo patyrę neklausydami, o patys dalyvaudami muzikavime ir t.t. Taigi aiškumo dėlei kaip viskas ir kodėl yra sunaikinta ir niekas net nekalba, be kvailų aukštų frazių svaičiojimų, kurių žmonės nei supranta, nei jiems to reikia, o reikia tik keliems išminčiams, kad padarytų politiką ir papultų į Seimą, ar šiaip prie lovio, turiu pasakyti, kad kai tik atgavom nepriklausomybę, viešint V. Landsbergiui Radviliškyje, prasimušęs per asmens sargybą pasiūliau, kad reikia sukurti karinį orkestrą, ką aš galiu lengvai padaryti, nes buvau sukūręs net 15 didelių orkestrų, kurie dalyvaudavo tarp pajėgiausių orkestrų resp.dainų šventėse, tai jis į mane pažiūrėjo kaip į durnių ir pasakė, kad dabar nėra laiko, kad tam ne laikas, tipo yra daug svarbesnių dalykų, nei kokie tai kariniai, ar dar kokie tai orkestrai, taigi nuo tokio „muziko” ta kultūra sėkmingai išnyko ir jau, manau, niekada nepasieks to, kas iki nepriklausomybės buvo, kur visi buvo įtraukti į užimtumą, kad negirtautų, o tobulintų save, džiugintų kitus savo meno (kad ir saviveiklinio) pasiekimais. Dabar gi tuščia ir nyku…., o rimti vyrai vis kalba apie kultūrą, nors tie muzikiniai kolektyvai, kurie yra kaip perliukai, kaip ir pvz mano brolio Augenijaus Vedecko ir dar daug tokių-jie niekada nerodomi per zvonkines televizijas ir apie juos dažniausiai žinome iš užsieniečių, kur jie koncertuoja. Vienu žodžiu apie kultūrą nepasakysi, bet pvz. dabar kultūros ministras reikalingas tik keliems etatiniams kolektyvams, tad jis iš vis nereikalingas, nes tie kolektyvai gali veikti savistoviai, o anksčiau buvo ministras pradedant nuo nedidelio kaimelio, kur buvo kultūros namai…