Krescencijus Stoškus. NESUSIKALBĖJIMO AKLIGATVIAI

Perspėjimas. Prašytume pagalvoti, ar verta skaityti.
Tekstas ilgas, sausas, visiškai nepritaikytas greitam
skaitymui, nėra pikantiškų vietų.
Autorius.

1. Beviltiškas sumanymas. Pribrendo laikas įterpti savo trigrašį į lyg jau galintį užsimegzti pašnekesį, kodėl taip mums šiandien nesiseka tarpusavyje susikalbėti. Kalnai nesprendžiamų problemų kasdien griūva ant mūsų valstybės ir jos piliečių galvų, o mes… teįstengiame tik šurmulį sukelti. Audrą stiklinėje. Ir nieko daugiau. Kodėl mes visi taip „atsišriubavę“? Kas mus suluošino? Negi ir čia valdžia? Bet kaip tik šioje vietoje pajuntu savo sumanymo absurdiškumą. Ir idiotizmą. Žmogau, kai pats matai akligatvį, į kurį esame patekę, kokia prasmė kalbėti apie nesusikalbėjimą. Juk kiekvienas pasakys: „mes patys tą žinome, ir kas iš to?“. Susikalbėjimui reikalingas pasitikėjimas, o mes visi esame vieni kitais nusivylę. Nepasakysi „pasitikėk!” tam, kuris tavim nepasitiki. Net Kristus yra prasitaręs: pranašu savam krašte nebūsi. Bet čia neįstengiu sustoti…

2. Ritualinis bendravimas. Prisipažinsiu, nesusikalbėjimo tema seniai mane sudomino. Tik tada buvo visai kitos priežastys. Anais laikais žmonės buvo priversti viešumoje kalbėti visai ne apie tai, ką žinojo ir kuo patys tikėjo, o tik apie tai, kas buvo privaloma ir leista. Todėl visas viešasis bendravimas buvo grynai rituališkas ir fasadiškas. Asmeninius santykius ir tai, apie ką buvo kalbama, maskavo ritualinės temos ir iš šalies primestos problemos.. Oficialių paradų rengėjams to užteko. Bet tiems, kuriems rūpėjo realybė, dažnai nebuvo lengva susigaudyti, su kuo jie turi reikalą. Bet dabar viskas atvirkščiai: visi kalba, ką nori – ir kaip tik dėl to nesusišneka.

4. Minučių žinios. Šiandien mus supa komunikacijų tinklai, apraizgę ne tik mūsų kraštą, bet ir visą žemės rutulį. Kokių žmonijos istorijoje niekada nėra buvę. Jais viešumoje kalbame be galo daug; daug daugiau negu bet kada. Dabar kas tik nori, gali įsitaisyti net savo „socialinius tinklus“. O jie suteikia galimybę rodyti absoliučią saviraiškos laisvę, viešinti save visame pasaulyje, įsitaisyti tūkstančius „internetinių draugų“. Be to, jie kviečia reikšti savo nuomones apie viską, kas tik kam ateina į galvą, įskaitant ir straipsnius, publikuojamus įvairiose svetainėse. Yra neišpasakytai palankios sąlygos ištisą parą užmezginėti ir palaikyti kontaktus, kaupti ir atnaujinti visų tipų žinias, patiems rašinėti tekstus, švaistytis nuomonėmis, replikomis, sąmojais ar jų imitacijomis, siuntinėti nuotraukas ir ištisus filmus, reklamuoti prekes ir paslaugas, atlikinėti fianansines operacijas, įsitraukti į žaidimus ir kitas pramogas. Net prieš mūsų valią šie procesai įtraukia mus į ypatingai spartaus šiuolaikinio gyvenimo tėkmę ir užduoda nepaliaujamo, vis spartėjančio bėgimo tempą. Dar taip neseniai mums pakako savaitinių ir dienos žinių. Šiandien mums mina ant kulnų valandų ir minučių žinios. Tik jos dabar turi tikrų žinių vertę. Visa kita – archyvai, t.y. istorija.

5. Bėgimas be atokvėpio. Kai įvairiausiais kanalais be galo skirtingo vertingumo (patvarumo, pagrįstumo, patikimumo, objektyvumo, sąžiningumo) informacija pradeda plūsti patvinusių upių srovėmis, be paliovos keičiančiomis savo vandenis, vis labiau smunka jos kokybė: vis labiau sunkėja jos patikrinimo galimybės, o jų nepatvarumas ir prieštaringumas vis labiau išbalansuoja žmonių galvas. Neaprėpiamas žinių ir jų vertinimų mirguliavimas formuoja vis padrikesnį, chaotiškesnį realybės ir viso pasaulio vaizdą, kaupiasi nuvertėjančios informacijos apimtys, kanalų šiukšlingumas, sparčiai didėja dezinformavimo, klastojimo ir sukčiavimo grėsmės. Mūsų akyse tirpsta gebėjimai atsidėti žinių srautų suvirškinimui: jų aprėpimui, subalansavimui, susisteminimui, subtilesniam, atsakingesniam (savarankiškesniam, kvalifikuotesniam, nuoseklesniam, išsamesniam, labiau analizuojančiam) mąstymui, tekstų struktūros ir prasmių praturtinimui, minčių gilinimui. Kartu atrofuoja dėmesys atidžiam skaitymui ir supratimui. O kam to reikia?

6. Replikinė kultūra. To reikia savo įsitikinimų kūrimui ir tarpusavio supratimui, trumpiau sakant, susikalbėjimui. Sakoma: su kuo sutapsi – tuo pats patapsi. Savo atmintį mes jau beveik perleidome kompiuteriams. Vadinasi, mūsų atmintis ima trauktis į nuošalę ir vis mažiau dalyvauti operatyvių sprendimų priėmimuose. Mes jau neaprėpiame ne tik knygų ir ilgesnių studijų visumos. Dauguma jau nepakenčia net 3 – 4 puslapių tekstelių. Pradėjome greitai pavargti? Turbūt ne. Komunikacinės sistemos ėmė kapoti tekstus, kad įterptų reklaminius skelbimus ir kitus nieko bendra su tekstais neturinčius pranešimus. Skubančiam žmogui vien to pakako, kad skaitydamas tekstus trumpomis pastraipomis, jis greitai įprato ardyti tekstų rišlumą, vientisumą, taigi ir jų suprantamumą. Per trumpą laiką įsitvirtino visai naujo tipo rašto kultūra, kurią galima pavadinti replikine.

7. Vėluojantys į traukinį. Kadangi kiekvieną dieną tokių tekstų užgriūva aibės, pirmiausia jie turi savo pavadinimais sugundyti, išgąsdinti, sudirginti, emociškai užkrėsti, kad sudomintų, patrauktų ir neleistų skaitytojui praeiti pro šalį. O kuo daugiau tokių gundymų, tuo labiau mūsų ribotas laikas verčia tekstus skaityti pakniopstomis ir prabėgomis. Lyg nuolat vėluotume į traukinį. Juos praryjame kaip greitus pietus. Nekramtydami ir nevirškindami. Nuolatiniai tokių kanalų lankytojai tampa greitojo skaitymo įkaitais. Jiems ima pakakti vienos kitos pastraipos. Kiti pralekia tiesiog šuoliuodami per kelias pastraipas iš eilės. Jau imdamiesi skaitymo, jie yra apsisprendę, jog prie tekstų nereikės ilgai sustoti, o juo labiau vargintis. Nesunku suprasti, kas lieka iš vieningo, subalansuoto teksto, kuriame kiekvienas žodis yra apgalvotas ir prasmingai įkomponuotas į teksto visumą, kai jis pateks į tokio skaitytojo akis…

8. Naujieji tekstai. Momentiniam vartojimui pritaikyti tekstai turi būti ne tik trumpi ir sukapoti į mažas pastraipas. Ilgesni sakiniai taip pat nepaskaitomi. Jie turi būti skaldomi į gabaliukus, kad atitiktų tas aprėpties ribas, kurias anksčiau įtvirtino didieji greitkelių reklaminiai stendai. Geriausia, kai sakiniai būna iš 4 – 5 žodžių. O mintys vienmatės, didžia dalimi daug kartų girdėtos. Be originalių įprasminimų, be poteksčių. Nėra jokios prasmės tokių tekstų grįsti ir racionaliais argumentais. Tai bus tik skaitymo trikdžiai, kuriuos turės peršoks greitojo skaitymo įkaitai.

9. Kontaktai – ne bendravimas. Suprantama, kas nori ką nors išsiaiškinti ir suprasti, rašo knygas arba straipsnius. O tam privalu pateikti racionalių įrodymų. Išviešindamas tuos įrodymus, autorius tikisi supratimo, per kurį atsiveria durys į tarpusavio susikalbėjimą. Bet kai jį pasitinka į traukinį skubantys skaitytojai, susikalbėjimo galimybės išnyksta. Nelieka net to devinto vandens nuo kisieliaus, apie kurį kalba mūsų folkloras. Skubantys į traukinį gali užmegzti kontaktus, bet susikalbėjimui nebūna nei pasirengę, nei įstengia to padaryti. Čia nebūna supratimui palankaus nusiteikimo. O fragmentiškasis pasiskaitinėjimas užtrenkia duris tokiam supratimui. Jie nenarplios, nei kiek yra pagrįsti tie argumentai, nei kokiomis prielaidomis jie remiasi. Tokiomis sąlygomis jiems užteks kelių vaizdingų postulatų, paryškintų paprastučiais pavyzdžiais. O šie turi būti patrauklūs ir prieinami kiekvienam. Ne tik tam, kuris neturi laiko ir noro imtis sunkesnių uždavinių sprendimo. Bet ir tam, kuris neturi pakankamai išbandytos patirties ir įgūdžių, kad pajėgtų savo galva mąstyti. O ką jau kalbėti apie tą, kuris savo atmintį yra perleidęs kompiuterio serveriui.

10. Tekstų devalvacija. Dar kai kas atsimena tuos laikus, kai tekstams buvo jaučiama pagarba. Juos skaitant, visos pastangos buvo skiriamos supratimui. Juos reikėjo gerai įsiminti, kad suprastum, o kad suprastum – reikėjo analizuoti, aiškintis ir vėl suvesti į visumą. Tik tada skaitytojas turėjo apgalvotą nuomonę, kurią buvo galima atsakingai paviešinti. Dabar viso to nereikia. Užtenka atsitiktinio kontakto, fragmento, vienos minties, išimtos iš konteksto. O jeigu jau turi kokią atsitiktinę nuomonę apie autorių, ir to kontakto nebereikia. Postmodernioji ideologija yra įteisinusi tokias „interpretacijas“, kurios išsiverčia ir be tekstų supratimo. Čia tekstas – tik pretèkstas debesingoms fantazijoms regzti. Internetinių svetainių šeimininkai nori surinkti vertinimus, kuriems užtenka replikos, panašaios į balsavimą: taip ar ne. Bet rašančiam repliką tai neįdomu. Jam šiandien reikia išsilieti, nes jis Lietuvoje labai pritvinkęs pykčio. O kai esi viskuo nusivylęs ir pyksti ant viso pasaulio, atpirkimo ožiu gali tapti bet kas, bet kur ir bet kada. Ir taip įsiliepsnoja tarpusavio kivirčai, nė iš tolo neprimenantys tų tekstų, kurie yra jų pretèkstai…

11. Išlieti pyktį. Taip, kaip automobilių gausa užkemša masiniam susisiekimui įrengtus kelius, taip informacijos masiškumas tam tikromis sąlygomis perkrauna ir prišiukšlina komunikacijai skirtus kanalus, devalvuoja tekstus. Komunikacija tada virsta gryna regimybe, o susikalbėjimas ir žmonių suartėjimas pasidaro nebeįmanomas. Kita bendravimo kliūtis atsiranda iš to, kad pykčio pritvinkę žmonės, gauna laisvą įėjimą į oficialiai įteisintas komunikacijos kanalų vietas ir ten, laisvai liedami savo pyktį, gali skleisti patyčias, vedančias į kivirčus, išstumiančius žmonių sutarimui būtinas diskusijas. Daugelis žmonių traukia į šias vietas vien dėl to, kad čia galima išsilieti, nesilaikant atsakomybės už pasakytus žodžius, nėra jokių profesionalumo, minties ir jausmų reiškimo apribojimų, negalioja jokios pagarbos, kalbos, raštingumo ir apskritai civilizuotumo normos. O šių dienų terminais tai reiškia laisvę, kuri yra ne kas kita, kaip tik kitas savivalės pavadinimas. Dažnai ribojami tik rusiški keiksmažodžiai. Bet ir tie praeina, paženklinti pirmomis raidėmis su daugtaškiais. Japonai, sako, kartais stato verslininkų iškamšas, kad darbininkai galėtų prieš juos neapykantą išlieti. Mes turime svetaines, kur liejamas pyktis ant valdžios, ant bankų, ant prekybininkų ir, žinoma, ant vienas ant kito.

12. Laisvė be atsakomybės. Kai prasideda kalbos apie patyčias, beveik visi gręžiasi į mokyklas. Lyg ten būtų tikrasis šių bėdų šaltinis. Nors daug dažniau mums reikėtų atsigręžti į pačius… save. Bet kai Lietuvoje atsiranda tiek daug piktų žmonių, kurie platina „patyčių kultūrą“, kaltinti tenka ne tik juos, bet ir visus galinguosius. Tai jie savo elgesiu duoda pavyzdį, o veiksmais ir sprendimais formuoja mūsų gyvenimo sąlygas, įteisinančias laisvę be atsakomybės, kartu užkerta kelią susikalbėjimui ir bendruomeniškesnio gyvenimo kūrimui. Šių sąlygų formavimui didžiausios įtakos turėjo skandalų persekiojama ir vis nesusitupinti politinė sistema, paperkamoji žiniasklaida ir perdėtų ambicijų verslas, lydimas neoliberaliosios vartojimo ideologijos ir masinės kultūros reiškinių, sutelkiančių visas anarchistinės bei nihilistinės kontrkultūros sroves. Sovietmečiu pykčio liejimas buvo užgniaužiamas represijų baimės. Su Nepriklausomybe atsidarė durys ne tik jausmų reiškimo laisvei, bet ir bet kokiai kitai savivalei, kuria skubėjo pasinaudoti visos čia paminėtos galios. Dažnai jos ėjo koja kojon net ir su tais nesuvaldomais, o dažnai ir nevaldomais gaujų siautėjimams, kurie plito visoje šalyje, prievartaudami pirmuosius mūsų verslininkus ir savarankišką gyvenimą pradėjusius žmones.

13. Gyvenimas be taisyklių. Įprasdami vadovautis laisve be atsakomybės, arba „stipriojo teise“, ir gyventi be bendravimo normų ir taisyklių, jau spėjome sunaikinti beveik visas galimybes susikalbėti ir suprasti vienas kitą. Iš mokyklinių laikų, rodos, visi žinojo Aristotelio mintį, kad žmogus yra bendruomeninė būtybė. Iš Kristaus ir Konfucijaus palikimo yra išmoktas pats universaliausias bendrabūvio principas: ko nori, kad kiti tau darytų ir tu jiems pats tai daryk. Į tokius priminimus dabar atsakoma klausimu: o kam? Net filosofų pasitaiko, kuriems visuomenės nėra. Esą tik individai. O individas dabar laisvas. Tokią laisvę mums neša ištisos partijos, didelė žiniasklaidos dalis, ir kai kurios masių bei šių dienų politikų pripažintos radijo, televizijos ir kitokios žvaigždės. Jos apsimeta nesuprantančios, kodėl visuomenė susvetimėja iki priešiškumo ir neapykantos. Ir kodėl tas priešiškumas bei neapykanta ima tvinkti, kol neprasiveržia visuotinėmis patyčiomis, kurių niekinamoji ir naikinamoji galia plinta ne tik žodžiais, bet ir sprendimais, kūriniais, veiksmais bei kasdieniu elgesiu. Taip ỹra ir nyksta ištisos valstybės. Lietuvos demografinė krizė yra pats geriausias įrodymas, kur veda šitokios gyvenimo sąlygos ir pats jo būdas.

14. „Patyčių kultūra“. Komunikacijos kanalai nėra išimtinė vieta, kur įteisinta laisvė be atsakomybės. Ja naudojasi beveik visi mūsų socialiniai sluoksniai nuo politikų ir „popsinės kultūros elito“ sąjungos iki vadinamųjų padugnių. Kas turi daugiau jėgos, valdžios, turto bei gerose vietose įtaisytus mikrofonus, tokią laisvę demonstruoja savo kasdieniais veiksmais ir sprendimais, o kas tų pranašumų neturi – tyčiojasi žodžiais ir kitais ženklais, surinktais iš visų laikų ir kraštų „padugnių kultūros“. Tarpukario Lietuvoje tokie „dalykai“ paprastai būdavo vadinami tiesiog „bobturgiu“. Galbūt čia geriau tiktų žodis „kontrkultūra“. Bet vargu ar verta veltis į tokius svarstymus šalyje, kurioje jau seniai yra pripažinta „patyčių kultūra“, „keiksmažodžių kultūra“, „korupcijos kultūra“, „savižudybių kultūra“,„surūdijusių vamzdžių kultūra“, „grafiti kultūra“ ir pan.

15. Patyčių fabrikas. Visi žino, kad parlamento paskirtis yra priimti visai visuomenei teisingus ir gerai subalansuotus įstatymus. Tačiau santykiai tarp partinių frakcijų mūsų šalyje greičiau primena marksistinę klasių kovą, siekiančią sunaikinti savo politinius priešus, negu demokratinius debatus, galinčius užtikrinti teisingų įstatymų parengimą ir priėmimą. Vien dėl tos priežasties Seimas pavirto centriniu patyčių fabriku. Pirma, diskusijų vietoje čia seniai įsitvirtino varžybos dėl riebesnių patyčių, kurias tenka užbaigti balsavimu, kaip vieninteliu teisėtu jėgos panaudojimo būdu. Antra, iš visos visuomenės jis įprato tyčiotis, priiminėdamas ją žeminančius (korumpuotus, draugų grupėms, net pavieniams asmenims pritaikytus arba vien tik savo privilegijas įtvirtinančius) įstatymus ir užsispyrėliškai ribodamas konstitucinę piliečių teisę į tiesioginę demokratiją (neleidžiama visuomenei kurti realios savivaldos, nepateisinamai ribojamas streikų, piketų ir referendumų organizavimas, ignoruojami jų rezultatai ir pan.).

16. Patyčių „teorijos“. Nemaža mūsų politikų ir žurnalistų patyčias vadina diskusijomis. Net įtikinėja, kad visose šalyse vyksta panašūs debatai. Kartais būną net muštynių. Pati arogantiškiausia dabartinio Seimo dama, turinti pomėgį kvailinti beveik visus be išimties, išskyrus save, yra paskelbusi, kad politika yra retorika, kitaip sakant, iškalbos menas. O vienas patyčiomis pagarsėjęs žurnalistas (šiandien jis pripažintas vienu iš įtakingiausių Lietuvoje) net yra sugalvojęs „teoriją“, kuri prieš silpnesniuosius nukreiptas patyčias laiko pažeminimu, o prieš stipresniuosius – kritika. Prie savivale grindžiamų patyčių įteisinimo jungiasi ir pačios ryškiausios žiniasklaidos žvaigždės. Net tos, kurios patyčių nepraktikuoja, nepaliaujamai giriasi savo polinkiu laužyti visas gyvenimo taisykles, su kuriomis jiems yra tik tekę susidurti. Pradedant tėvų reikalavimais ir baigiant įstatymais bei kalbos normomis. Taip visur vykstanti pažanga. Žinoma, jie jauni, todėl jiems „nebūtina“ žinoti, jog iš esmės taip pažangą suprato 20 a. pradžios futūristai, vedami F. Marinečio, kuris su savo bičiuliu B. Musoliniu sukūrė pirmąją fašistų partiją Europoje. Tai buvo laikas, kai visoje Europoje buvo legalizuojamos pačios įvairiausios maištavimo formos be atsakomybės. Ten subrendo ne tik fašizmas, bet ir bolševizmas.

17. Ar žeminimas yra kritika? Pagarsėjusiam žurnalistui, nuolat demonstruojančiam istorijos išmanymą, vertėtų žinoti, kad žodis kritikas yra kilęs iš graikiško žodžio κριτικός, kuris nuo savo pirminės reikšmės iki šiol beveik nėra nutolęs. Lietuvių kalba tai būtų žmogus, sugebantis „nagrinėti, vertinti, spręsti“. O tas, kas tą sugebėjo daryti, senovės Graikijoje buvo teisėjas (κριτής). Įdomu, ko vertas būtų teisėjas, jeigu teismo bylas jis būtų sprendęs, vadovaudamasis jo dalyvių tarpusavio patyčiomis. Vėliau buvo suprasta, kad ir mokslo, meno bei politikos kritikai dirba panašų darbą kaip ir teisėjai. Visų jų pareiga priimti maksimaliai nešališkus, t.y. teisingus, sprendimus. O kad tokius sprendimus būtų galima padaryti, privalu dalyką kruopščiai išnagrinėti, ištyrinėti, išnarplioti. Skirtumas tarp jų tik tas, kad teisėjas turi nustatyti, kas yra kaltas, o kritikas įvertinti tiriamojo pasiekimus ir trūkumus, kad iš kritikos būtų galima pasimokyti. Kritika padeda asmens, valstybės ir visos kultūros augimui, o patyčios – tik išlieja pyktį, viską suniekina ir kliudo pozityvioms permainoms Kritiką ir patyčias jungia tik tai, kad abiem atvejais vyksta vertinimai. Tik vienas iš jų yra analitinis, įrodomas, pagrindžiamas, o kitas – nuogas pažeminimas, kuriam visai užtenka nedraugiškumo, pritvinkusios neapykantos, pavydo ar keršto troškimo.

18. Parlamentinės diskusijos. Kur tik susiduria neapykantos pritvinkę ir bent menkiausių tarpusavio sąskaitų turintys žmonės, ima lietis patyčios ir įsiliepsnoja kivirčai, iš karto užtrenkiantys duris į bet kokį tarpusavio supratimą. Kivirčai – tai išlaisvintų patyčių (pažeminimų, įžeidinėjimų, paniekinimų) viešpatija, iki šiol neleidžianti formuotis Lietuvoje protingų diskusijų kultūrai. Nuo patyčių jau daug metų kenčia mūsų kraštui gero trokštantys politikai, o mes visi – nuo tokio demokratijos supratimo. Seime mes nematome ir niekada nematysime demokratijos, jeigu joje viešpataus patyčių cinizmas ir nihilizmas. Demokratija tai nuolatiniai partneriški debatai (svarstymai, nagrinėjimai, derinimai), vedantys į kompromisus, skirtingų interesų subalansavimą ir tarpusavio susitarimus. Tik tokius debatus įtvirtinanti demokratija gali pasiekti, kad valstybė nepavirstų partinės klasių kovos įkaite, kaip iki šiol buvo.

18. Pyktis iš pavydo? Kadangi visos Seimo frakcijos turi savo ištikimus rinkėjus, patyčiomis pagal Seimo pavyzdį susipriešina ir visa visuomenė bei didžioji dalis žiniasklaidos. O ką jau kalbėti apie socialinę atstumtį, skurdą, patyrusių žmonių pavertimą atliekamais žmonėmis bei pačios valdžios aroganciją ir atitrūkimą nuo visuomenės ir kitas neteisybes, skatinančias nusivylimą savo valdžia ir valstybe. Žmonės lieja savo neapykantą dėl valstybės neteisingumo bei abejingumo jų gyvenimo būklei. Paperkamoji žiniasklaida ir politikai vis dar tebeįtikinėja, kad pyktis kyla iš pavydo. Šiek tiek tiesos čia yra. Bet pavydas – tik mažas lašelis jūroje tarp visą socialinę sistemą ardančių priežasčių.

20. Lietuviški „šposai“. Prancūziškas absurdas kilo iš gyvenimo vertės praradimo. Lietuviškas – iš valdžios žmonių ap(si)kvailinimo. O jis reiškiasi tuo, kad kontrkultūrinis „elitas“, pasinaudodamas sovietiniais laikais gyvenusių kartų puolimu ir jų išmirimu, užsikariavo kultūrinio elito vietą, suaugo su menkai išprususia valdžia ir ėmė siurbti iš jos pinigus. Kadangi „naujasis elitas“ išsyk įsiliejo į masinės kultūros gamintojų srautą, valdžia stebėtinai lengvai įtikėjo, kad nihilistiniu ir anarchistiniu maištu prieš kultūrą nukreiptos patyčios yra meno ir kultūros pažanga. Jai patiko, kad žmogaus galias ugdantį kopimą į istorinio civilizuotumo viršūnes, taip lengvai galima pakeisti visuotiniu nusileidimu į ikikultūrinį dugną, kuris visais laikais buvo vadinamas vulgarumu, barbarybe arba sulaukėjimu.

Jau pačioje Nepriklausomybės pradžioje bene šešetas vyrukų nusimovė kelnes ir parodė savo nuogus užpakalius. Kam? Aišku, Lietuvai. Bene visos televizijos stotys parodė juos visai Lietuvai. Kai kurios net po keletą kartų. Vėliau prie jų iniciatyvos prisijungė iškiliausios žiniasklaidos žvaigždės, atverdamos savo buitinės kalbos „lobius“, iš kurių niekam nepavyktų nustatyti, kur baigiasi žvaigždžių „iškalba“ ir prasideda sovietinių kariškių bei Rusijos burliokų žargonas. Kartu su jais savo galias ėmė demonstruoti iš tarybinių tualetų išėjęs ir ant švarių miestų sienų, kolonų ir kitų plokščių erdvių įsitaisęs grafitis. O kai kurie „menininkai“ jį įteisino, paskelbdami menu. Gavęs tokį aukštą pripažinimą, jis dar labiau įsisiautėjo ir virto iki šiol neįveikiama sostinės ir kitų miestų epidemija.

Nacionalinė televizija ne sykį demonstravo J. Meko filmą, lėtai vaizduojantį smuiko sudaužymo ceremoniją. Bet šios patyčios iš klasikinės kultūros buvo grynas niekis palyginus su tuo „šposu“, kurį 2007 m. Mekas iškrėtė Vilniaus savivaldybei, parduodamas jai fluxus kolekciją, „kurios nepanoro įsigyti joks pasaulio muziejus“, už 5 mln. JAV dolerių, t. y. 12 mln. litų. Neabejotinai tai buvo pats didžiausias gyvenimo „šposas“, kurį Mekas padarė kultūrai ir Lietuvai, vos tik prieš porą metų. priėmęs iš Prezidento rankų nacionalinę kultūros ir meno premiją.

2009 m.VEKS‘o proga Kultūros ministerija netoli miesto centro pastatė (finansavo) runkelių kapčių ir surūdijusį vamzdį. Kadangi vamzdis buvo pavadintas „Arka“, už jį Kultūros ministerija ne tik sumokėjo 100 tūkst. litų, bet jo autorių dar apdovanojo ir nacionaline kultūros ir meno premija. Tai tik keletas ryškesnių pavyzdžių.

21. Valdžios ap(si)kvailinimas. Vakaruose tai buvo maištas prieš buržuazinę kultūrą. Todėl jis negalėjo ir net nenorėjo užimti kultūros vietos. O prieš ką buvo maištaujama vos tik atgimusioje Lietuvoje? Apie tai niekas nenorėjo kalbėti. Bet buvo aišku ir taip. Vieni liejo susikaupiantį pyktį prieš visą pasaulį. Kitiems tai buvo tik nauja mada. Tretiems – vaikiškų pakvailiojimų forma. O ketvirti žiopsojo ir laukė, kas juos apmulkins. Bėda, kad tai buvo mūsų valdžia. Bet dirigavo tie, kuriems pavyko prisisegti prie jos ir siurbti mokesčių mokėtojų suneštus pinigus. Jie išdavė Vakarų kairiųjų principus ir spjovė į mūsų kultūros ugdymą. Iki šiol jie žaidžia dvigubą žaidimą: vienu ir tuo pačiu veikimu jie niekina šalies kultūrą ir mielai švaisto kultūros politikos įgyvendinimui skirtus pinigus. Abiem atvejais tai yra pats šlykščiausias pasityčiojimas iš Valstybės ir visos visuomenės. Bet visos valdžios pritaria: kokie nuostabūs naujieji karaliaus drabužiai! Kai kalėjimo sukčiai apmulkina kokią senutę, jai davinėja patarimus ne tik policija, bet ir beveik visa žiniasklaida. Bet ką daryti, kai leidžiasi apkvailinami politikai ir žiniasklaida, o visi tyli lyg burnas vandens prisisėmę? Bet užteks…

20. Ir kas iš to? Patyčių ir nekomunikabilumo zonas būtų galima atkasinėti dar ilgai. Sustoju prie kultūros politikos. Tendencijos aiškios. Bet kas iš to? Tam, kas jas suprato – to užteks, o kas nesuprato – niekas nepadės. Tie, kas suprato, patys tą žino. Jie gali pratęsti patyčių zonas daug toliau už mane. O tiems, kas nesuprato – neturi prasmės jokie aiškinimai. Niekada žmonės rimtai neskaitys vienas kito minčių, jeigu jie bus vienas kitą tik kvailinę, niekinę ir žeminę. Vien to užtenka, kad mes atprastume klausytis, ką kalba kiti. O produktyviam bendravimui užmegzti reikia daug bendrų dalykų: ne tik bendrų tarpusavio pagarbos taisyklių, bet ir bendrų rūpesčių (vertybių), bendrų logiškumo ir kalbos kultūros normų. Trumpiau tariant, pirminės susikalbėjimo sąlygos – bendros istorinio civilizuotumo atramos. Šis straipsnis skirtas kaip tik tiems pažįstamiems ir nežinomiems bičiuliams, bendražygiams ir draugams, kurie galvodami apie šalies ateitį, taip pat nenori ir negali susitaikyti su Romos imperijos griuvimo tendencijomis, kurios su kontrkultūrinėmis madomis anksčiausiai atkeliavo į Nepriklausomą Lietuvą, įsitvirtino joje, kad nužemintų žmogų iki ikikultūrinės būklės, vulgarizuotų visas civilizuotumo formas, stimuliuotų žemiausius instinktus ir, demonstruodamos patyčias iš visų per žmonijos istoriją susiformavusių kultūros ir gyvenimo vertybių, ir siurbdamos valstybės biudžetą, užimtų kultūros vietą. Tik jie žino, kad visa tai jau buvo seniai ir ne sykį. Jie pirmieji suprato ir tai, kad nusileidus į dugną, nėra toliau kur eiti. Ačiū jiems!

Autorius yra filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas

SRTF remiama programa