Trūksta žodžių,.. Labai dėkoju Rūtai Visočnik. Ir atsiprašau, kad pats to nepadariau.
Ketinau atsiliepti dar premijos įteikimo dieną. Bet nenumatyti rūpesčiai atitraukė mane nuo šio įsipareigojimo. O paskui begėdiškai raminau save, kad bus ir be manęs kam apie šią iškilią asmenybę parašyti. Ir suklydau.
Pasirodo, mes visi pražiopsome tai, kas svarbiausia. Jau tada mane prislėgė nepasakyta mintis: „Seimo ponai, ką jūs padarėte su šituo žmogumi? Net ir dabar nesupratote, kad tos ilgos pauzės tarp atskirų žodžių ir sakinių jo pasakytoje kalboje yra pats rūsčiausias priekaištas jūsų sąžinėms.”
Jam pirmam turėjo būti suteikta šita premija, kol jis buvo dar palyginti žvalus ir stiprus. Kol jis galėjo laisvai kalbėti. Visi kiti turėjo eiti po jo. Ir tik po jo. Kad ir kokie žymūs jie būtų, Juk jis viską atidavė Lietuvai. Ką tik turėjo. O dabar stengiasi paaukoti tai, ką sukūrė per visus Nepriklausomybės metus – savo unikalų ir neįkainojamą kino archyvą.
Reikia sutikti, kad šitas Seimas tikrai išmoko savo šventėms suteikti gana šiltą turinį. Bet dėl to tik dar skaudžiau, kad neteko išgirsti, jog Seime kas nors būtų iškėlęs reikalavimą iki Laisvės premijos įteikimo grąžinti namą Miško brolių draugijai ir Albino Kentros archyvui.
Matyt, iki šiol čia niekas taip ir nesuprato, kad už šventę ir pačią premiją yra daug svarbesnis skriaudos panaikinimas ir teisingumo atstatymas. Ir visai nesvarbu, ar čia bus prievarta išgabentos Deimantės sugrąžinimas, ar nuosavybės užgrobimas.
Šių realių problemų apėjimas pačius prašmatniausius pagarbos reiškimo būdus paverčia apsimetinėjimu ir begėdiškai ciniška karikatūra.
Publikacijoje „A. Kentrai Laisvės premija, Kalbos premija ir tuo pat metu – ieškinys dėl iškeldinimo” skelbėme, kad Seime Sausio 13-osios minėjime 2019-ųjų Valstybinė Laisvės premija iškilmingai buvo įteikta Albinui Kentrai – Lietuvos patriotui, Laisvės kovų dalyviui, Vilniaus universiteto ir Lietuvos atgimimo istorijos metraštininkui, Miško brolių draugijos įkūrėjui … Lietuvos rezistentui, Sovietų Sąjungos gulagų sistemos kaliniui…
Nuo 1965 m. A.Kentra ėmė filmuoti svarbiausius Vilniaus universiteto įvykius, prisidėjo prie to, kad dabartines universiteto patalpas puoštų unikalios freskos. Į A.Kentros vaizdo kameros juostas sugulė Lietuvos kovos už laisvę 1988 – 1993 metais kronika: mitingai, akcijos, kultūrinio gyvenimo įvykiai. Jo parengti reportažai apie 1991 metų sausio mėnesio įvykius pasiekė viso pasaulio televizijas.
Tuo pat metu Albinas Kentra gavo ieškinį dėl Miško brolių draugijos iškeldinimo iš pastato, kuris buvo jai perduotas 1992 metais Vyriausybės nutarimu. Šios brolijos pastangomis sugriuvęs pastatas buvo atstatytas, tačiau po 12 metų pripažintas kaip „nesukuriantis nuosavybės teisių“ ir jo įregistravimas Miško brolių draugijos vardu panaikintas. Vyriausybė 2012 metais pastatą įregistravo Lietuvos Respublikos vardu.
jie visi , philosopai , petriotai ir jais apsimetantys , lindejo po lapais ir net viauktelt bijojo magnolijos valdymo laikais bei dar anksciau , tik dabar sugebejo isidrasint , valdant valstieciams , uz ka jiems , valstieciams ir aciu , tik ydomybes tesiasi , grazins pastata , ar vistik pinigeliai pinigai eiliny kart nugales !
Įdomu, kur p, filosofas su savo įžvalgom buvo iki šiol – kodėl niekur apie partizaną – nė mur mur?