Krescencijus Stoškus. „Stambulo konvencijos ratifikavimas – kas pasikeistų?“

Taip klausė birželio 16 d. Seimo žmogaus teisių komiteto organizuotos konferencijos pavadinimas. Prisipažinsiu, šitas klaustukas ir paskatino mane atsakyti teigiamai į organizatorių kvietimą. Tikėjausi, kad vyks diskusija apie tai, kas parašyta. Bet dabar tokia mada: rašai viena, o darai, ką daryti įpareigoja institucijos. Net nebuvo mėginta motyvuoti, kas atsitiktų, jeigu šios konvencijos Seimas neratifikuotų. Todėl neįvyko nei rimtos diskusijos, nei buvo kalbama apie tai, kas žadėta. Buvo kalbama tik apie smurtą prieš moteris ir būtinumą ratifikuoti Stambulo konvenciją. Abiejų šių temų svarstymas buvo grindžiamas jų tarpusavio aktualumu. Buvo įtaigojama, o kartais ir įtikinėjama, kad išplitęs smurtas prieš moteris reikalauja pasirašyti Stambulo konvenciją, o Stambulo konvencija padės stabdyti smurtą prieš moteris. Net solidesni oponentai nebuvo minimi. Futbolo terminais kalbant, čia buvo nustatyta taisyklė mušti tik į vienus vartus.

Žaidimas į vienus vartus

Tam buvo sukviesta net 13 įvairių rangų Lietuvos ir Europos Sąjungos pareigūnų. Didžioji jų dalis skaitė pranešimus. O debatų fasadui parodyti buvo perskaitytas vienintelis Vytauto Budniko pranešimas „Smurto prevencija ir asmens laisvės“. Net vadinamoms „panelinėms diskusijoms“ iš anksto jau buvo parinkti du oponentai. Gausi auditorija buvo palikta stebėtojų vaidmenyje. Tiesa, ji plojo rankomis, šūkčiojo, bet jų įsitraukimui į diskusijas „neužteko laiko“. Žodžiu, kaip visada būna Seime.

Tuo galėčiau ir baigti konferencijos pristatymą, jeigu šis reginio menkavertiškumas nebūtų privertęs šiek tiek atidžiau pažiūrėti į tokius politinius spektaklius. Galiu suprasti moterų teisių gynėja(u)s, kuri(e)os buvo gausiai susirink(ę)usios į konferenciją ir reiškė pasipiktinimą V. Budniko kalba. J(ie)os buvo taip įtikėj(ę)usios Stambulo konvencijos mistine galia, kad net parodyti konvencijos terminologiniai prieštaravimai nepasiekė jų sąmonės. O kai dar vienas konferencijos dalyvis ėmė lėtai cituoti panašią teksto dviprasmybę ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba, dar visai neseniai buvusi Seimo narė G. Purvaneckienė atskleidė visas savo juridinio „profesionalumo“ kortas: „Konvenciją reikia ratifikuoti, o paskui bus galima ją pataisyti“.

Puiku, kad moterys jau išmoko ir sugeba pasirūpinti savo teisėmis. Turbūt nedaug Lietuvoje beliko žmonių, kurie ginčytų šias teises, o tokių žmonių, kurie teisintų smurtą be atsakomybės iš viso negalima laikyti normaliais. Visai nesvarbu, ar tas smurtas bus nukreiptas prieš moteris, ar prieš vyrus, prieš vaikus ar prieš tėvus. Tai jau morališkai ir apskritai dvasiškai paliegę žmonės. Vadinasi, juos reikia gydyti visais demokratinei sistemai prieinamais būdais. Galima tik apgailestauti, kad moterų teisių gynėjai visiškai nesuprato ir kitos V. Budniko minties, kad Lietuvoje Stambulo konvencijos ratifikavimas neturės jokios realios prasmės. O niekuo nepagrįstų iliuzijų tikriausiai sukels. Net jeigu ir nesukels, sudarys pretekstą dar vienai projektų rengimo ir pinigų švaistymo galimybei.

Kodėl? Kaip tik dėl to, kad mūsų šalyje yra gana stipriai pakrikusi moralinė būklė ir seniai įsitvirtinusi savivalė, kitaip dar vadinama „stipriojo teise“. Kiti tokius santykius vadina „džiunglių įstatymais“. Iš daugumos radijo ir televizijos kanalų nuolat gali girdėti: „Esu laisvas žmogus, todėl galiu daryti, ką noriu“. Neseniai per „Žinių radiją“ net teko išgirsti reto atvirumo diskusiją apie patyčias tarp politikų. Pokalbis gerai paliudijo, kaip darniai politikas sutaria su žurnalistu, papildydami vienas kitą. Anot jų, tyčiojimasis yra paveikesnis ir įdomesnis už mandagų bendravimą. Mandagumas paslepiąs, koks žmogus esąs iš tikrųjų, o patyčios jį atveriančios. Be paliovos vis buvo priduriama, kad tai ypač patinka publikai.

Čia trūko tik pacituoti Plautą: „Homo homini lupus est“. Beveik tais pačiais žodžiais per „Laisvės“ radiją neseniai teko girdėti vieno Rusijos viršininko paaiškinimą, kodėl jam reikalingi rusiški keiksmažodžiai. Retkarčiais į pokalbį įsiterpdamas psichologas G. Navaitis mėgino išaiškinti, kad tokios kalbos parlamente beprasmės, nes apskritai neužsimezga bendravimas, o politikai praranda galimybes tarpusavy susitarti. Bet jo jau niekas neįstengė suprasti. Aš dar būčiau pridėjęs, kad toks parlamentas sunaikina ir pačius demokratijos pagrindus. Jis ima balsuoti be tikrų diskusijų, be debatų. O balsuojama juk ir autoritarinėse valstybėse.

Kam tada reikalingos tos didžiosios posėdžių salės? Rodos daug išmanymo nereikia, kad suprastum, jog demokratijos esmė – gebėjimas diskutuoti, įrodinėti, subalansuoti skirtingus požiūrius, daryti kompromisus ir susitarti. O kas lieka be to? Kai niekam nieko nereikia įrodinėti, lieka tik parlamentinio darbo regimybė ar net spontaniška parodija. Čia susirenkama jau ne tiek rūpintis valstybės reikalais, kiek vaikėziškai tarpusavyje kariauti patyčiomis. Visi galvoja vien tik apie tai, kaip surasti piktesnį sąmojį, kaip skaudžiau savo konkurentui įgelti. Kaip daugiau jį pažeminti, suniekinti. O iš čia sparčiausiai plinta stipriausiųjų ir agresyviausiųjų ideologijos užkratas. Tik kažkodėl visi patyčių priežasčių ieško mokykloje ir ištisas savaites su isterišku įniršiu tyčiojasi iš sąžiningiausių mokytojų, kurie per neapsižiūrėjimą pasinaudojo ne visai patikimais šaltiniais.

Gausybės dokumentinių ir „meninių“ laidų, „internetinių nuomonių“ pareiškimų patvirtina, kokios beribės Lietuvoje yra „stipriojo teisės“. Atseit, viskas leista. Lipk per galvas – ir nesidairyk! Susipykai su kuo nors – ir sudirbk į šuns dienas! Nepatiko vardas, veidas, žodis arba tiesiog prasta nuotaika – ir pilk visus savo susikaupusius nešvarumus ant svetimos galvos. Ir jokios atsakomybės. Gali tą daryti atvirai, jei turi užsakymą arba surandi pretekstą. O jeigu ne – rašyk anonimiškai.

Kaip reikia apsimetinėti, kad šito nematytum ar laikytum laisvo gyvenimo norma. Svarbiausia, kad nedaug tematyti jėgų, kurioms tikrai rūpėtų jas apriboti. Žinoma, daugiausia tai rūpi bažnyčiai. Bet ar to užtenka? Daugelis politikų ir didžiosios žiniasklaidos galvų bažnyčios atskyrimą nuo valstybės supranta maždaug taip, kad jai yra perleistos ir visos priedermės rūpintis valstybės gyventojų padorumu. Ar ne dėl to be paliovos jie taip dažnai demonstruoja, kad gana gerai jaučiasi ir be etikos bei etiketo normų. Jau duotas aiškus tonas visiems tujintis kaip mažiems vaikams. Atseit, visi gyvena „laisvai“, be ceremonijų. Beveik dešimt metų Seime jau guli Kęstučio Zaborsko parengtas Tarnautojų etikos kodeksas. Atrodo, kad visi europėjizuoti kraštai jį turi. Tik Lietuva nežino, ką su juo daryti ir kam jis reikalingas. Nors ir tose sferose, kur jie priimti, jų beveik nepaisoma. Tą pripažįsta ir šių kodeksų priežiūrą vykdantys pareigūnai.

Tos savivalės erdves būtų galima labai plačiai aprašinėti. Čia paliestos tik pačios įtakingiausios jos zonos, iš kur sklinda savivalės kontrkultūra, jos pateisinimas ir įteisinimas. Žinoma, pakrikimas gimsta ir iš pačių apačių. Tik jų demoralizacija daug daugiau priklauso nuo viršūnių demoralizacijos negu atvirkščiai. Apskritai mes esame žymiai nesveikesnė visuomenė, negu mato tik savo socialine būkle susirūpinusios feministės. Smurtaujama ne tik prieš moteris, bet ir prieš vaikus, prieš vos gimusius kūdikius, prieš tėvus, prieš senelius, prieš politinius konkurentus, prieš klasės draugus, net prieš atskiras socialines grupes ir tuos atsitiktinius asmenis, kuriuos galima paversti grobio aukomis arba išnaudojimo vergais. Kas galėtų nustatyti, kurie iš šių smurtavimų mūsų krašte yra baisesni? Ir koks pagrindas juos rūšiuoti, kai visų priežastis yra viena ir ta pati – savivalės palaikymu įteisinta demoralizacija.

Ir tokiomis sąlygomis smurtaujama prieš moteris visai ne dėl to, kad jos moterys, bet kad jos yra silpnesnės už demoralizuotus smurtautojus. Tą supratusios moterys jau seniai treniruojasi specialiuose sporto klubuose, kad į fizinę jėgą galėtų atsakyti fizine jėga. Žinoma, ne visos jos gali to pasiekti ir tokių treniruočių rezultatais pasinaudoti. Bet esamomis sąlygomis kito kelio šiandien tiesiog nelieka. Štai kodėl ne tik beprasmiška ir nuostolinga, bet ir pavojinga pasiduoti politinėms iliuzijoms, kad situaciją pakeis Stambulo konvencijos ratifikavimas. Prieš V. Budniką šurmuliavę moterų teisių gynėjai turbūt nemano, kad Stambulo konvencija kažkokiu stebuklingu būdu privers morališkai palūžusius ir visur kitur smurtaujančius vyrus džentelmeniškai elgtis su moterimis. Kad pasikeistų tokių žmonių elgesys, pirmiausia reikia rūpintis, kad čia pas mus iš esmės pasikeistų politikų ir žiniasklaidos moralinės nuostatos. Jeigu neįvyks ryškesnių permainų čia, jų neįvyks ir niekur kitur Lietuvoje. O jeigu nenorime, kad tai įvyktų, tada reikia palaikyti Stambulo iliuzijas, kad jos nukreiptų dėmesį į šalį nuo tų demoralizacijos priežasčių, kurias neutralizavus tik ir gali sumažėti smurtavimų prieš moteris.