Egzaminas. Europa laiko pasaulinio gamtos iššūkio egzaminą. Jis ilgam užgožė daug grėsmingesnį planetos atšilimo iššūkį ir aibes smulkių intrigų, sklindančių iš Seimo bei Vyriausybės rūmų. Moderniosios civilizacijos kūrėja priversta atsakyti į vieną iš nemaloniausių klausimų, kokias bendras taisykles reikia valstybėms įsivesti, kad žmonės atlaikytų šį netikėtą virusinį išpuolį.
Teks susitaikyti su tuo, kad bendros taisyklės ir principai toli gražu ne visad yra laisvės pančiai, kaip jau prieš šimtą metų šio civilizacijos lopšio kūrėjus auklėjo vienas iš egzistencialistų L. Šestovas: „Žmonės kreipiasi į filosofus bendrų principų. Ir kadangi filosofai taip pat žmonės ir derina savo gamybą su rinkos poreikiais, tai jie didžia dalimi ir užsiima bendrų taisyklių darymu. Kartu atsiranda klausimas, kokia bendrų taisyklių vertė?
Beveik vienu metu su klausimu ateina ir atsakymas: jokios. Iš kiekvieno iš mūsų gamta įsakmiai reikalauja individualios kūrybos.“ Šiandien kaip niekada po II Pasaulinio karo supurtyti individualizmo pamatai. Tai geriausia proga grįžti prie senstelėjusios politinės istorijos, kurią būtų galima pavadinti atkakliais išsisukinėjimais nuo taisyklių.
Niekų niekai. Lyg ir ne taip seniai valdžia ir žiniasklaida buvo apimtos nervingų debatų dėl ministro suvalgytų kotletų. To užteko, kad Lietuvoje atsirastų dar dvi partijos. Viena iš jų karštai gynė ministrą. Priekaištavo, kad be jokio pagrindo sumenkintas jo autoritetas. Piktinosi, kad norima susidoroti ne tik su juo, bet ir su jį globojančiu premjeru.
Kita partija leidosi į vulgarias patyčias iš valdžios ir žiniasklaidos, kad jos nuo ryto iki vakaro eskaluoja tokias kvailystes, nukreipiančias žmonių dėmesį nuo svarbiausių problemų valstybėje.
Pats įdomiausias dalykas šioje kovoje buvo tas, kad nuo pat pradžių abi partijos sutarė, jog pagrindas, dėl kurio kilo šis kivirčas, yra niekų niekai. „Pavaišintas ministras suvalgė pjausnį. Ir kas čia tokio?“
Bet ginčas ilgai neatlėgo. Prie jo prisijungdavo vis naujos ir naujos žmonių grupės, nauji socialiniai tinklai, kad kiekvienas nuo savęs pridėtų: „o mano nuomone“. Nors visi kalbėjo tą patį. Ilgainiui prisiminti net istoriniai faktai. Visai rimtai iškeltas klausimas: „Kodėl ministro kotletai parūpo tik šiandien?“ Kodėl niekam neįdomu, kad juos valgė ir A. Brazauskas, ir A. Kubilius, ir A. Butkevičius? Jų ministrai – taip pat. Bet galų gale kotletinius debatus išstūmė naujos sensacijos, kurių mums niekada netrūko. Bet aš jų neužmiršau. Tie „niekniekiai“ mane sugrąžino prie profesinės etikos kodeksų, kuriems esu turėjęs įvairių įsipareigojimų pirmaisiais Nepriklausomybės metais.
Nesėkmingas vizitas. Į atmintį įstrigo, kaip vienoje radijo diskusijoje šią partinių plepalų tuštybę pamėgino racionalizuoti prof. V. Sinkevičius, vienas iš mūsų Konstitucijos kūrėjų. Jis priminė, kaip kažkokios šventės proga JAV prezidentui jo bičiuliai sumanė įteikti dėžę kaklaraiščių, kuriuos jis itin mėgo.
Prezidentas sustabdė juos ir paprašė patikrinti, ar jų kaina atitinka normą. Dovaną priėmęs tik tada, kai dalis kaklaraiščių buvo išimta. Taip buvo priminta, kad Vakarų šalyse galioja gana aiškūs etikos kodeksai.
Pirmąsyk toks kodeksas buvo įvestas Niujorke 1954 m. O 1978 m. jis buvo įtvirtintas federaliniu įstatymu. 1989 m. jis virto valstybės tarnautojo įstatymu „Apie etikos įstatymo reformą“. Ten jis jau pritaikytas visoms trims valstybės valdymo sferoms – parlamentui, vykdomajai valdžiai ir teismams.
Šis įstatymas griežtai reglamentavo parlamento narių finansinių deklaracijų turinį ir pateikimo tvarką. Jau ten buvo nustatyta, kad visi tarnautojai gali priimti nemokamas mitybos, būsto, transporto, pramogų ir kitas panašias paslaugas, jeigu jos neviršija 250 dolerių. Iš užsienio šalių buvo draudžiama priimti dovanas, brangesnes negu 390 dolerių. Šių reikalavimų vykdymo kontrolė pavesta parlamento etikos komitetams, kurių sprendimai į teismą perduodami generalinio įgaliotinio (atornėjaus). Gana greitai JAV pavyzdžiu etikos kodeksai buvo parengti bei įteisinti ir visose kitose Vakarų šalyse.
Pačioje Nepriklausomybės pradžioje JAV finansų ministerijos darbuotojų grupė atvyko ir į Lietuvą. Čia valstybės tarnautojams ir politikams ji suorganizavo specialius kursus. Juose buvo įrodinėjama, kad kodeksai ne tik padeda užkirsti kelią korupcijai, bet ir užtikrina tarnautojo darbo patikimumą bei sėkmingą tęstinumą.
Kodifikacija. Dabartinis žmonių gyvenimas yra tiek individualizuotas ir psichologizuotas, kad net prasilavinę žmonės stokoja nuovokos, jog visi socialiniai dariniai atsiranda iš žmonių tarpusavio santykių.
Tų santykių pagrindus užduoda bendros gyvenimo sąlygos: bendrabūvis, bendradarbiavimas ir bendravimas. O kaip žmonės tomis sąlygomis pasinaudoja, priklauso nuo to, kokie susiklosto socialiniai dariniai ir kokie yra tarpusavio santykiai ir pačiuose dariniuose, ir tarp jų.
Bendrabūvio santykiai daugiausia klostosi gaivališkai (įpročiai, papročiai,), o bendradarbiavimas ir bendravimas reikalauja tvarkos, nustatomos ne tik papročiais, įpročiais, bet ir racionaliais tarpusavio susitarimais arba valdančiųjų užduodamomis taisyklėmis, nuostatais, potvarkiais, įstatymais ir pan.
Senuosius socialinius santykius reguliavo iš tėvų ir protėvių perimami ir atmintyje saugomi papročiai bei įpročiai, su civilizacija atsirado daug racionaliai tvarkomų socialinių darinių: miestų, valstybių, žynių, karių, pirklių, amatininkų, ir kitų organizacijų. Jų santykiai paprastai buvo reguliuojami valdžios skelbiamais įstatais, įstatymais arba tarpusavio sutartimis. Modernioji civilizacija, peraugdama į demokratinių valstybių bendriją, pirmąsyk žmonijos istorijoje suprato, kad pasaulyje vis daugiau atsiranda autonomiškų veiklos (mokslo, technikos, karybos, medicinos, politikos ir pan.) sričių, keliančių nenumatomas grėsmes visai visuomenei. Ir tai privertė politikus bei pilietinę visuomenę užbėgti už akių toms grėsmėms specializuotomis dorovės normų kodifikacijomis.
Etikos kodeksai. Kiekvienai iš tokių sričių pradėti taikyti specifiniai etikos reikalavimai, formuluojamos juos įgyvendinančios taisyklės bei galimi jų pažeidimai, įvedinėjamos sankcijas už tuos pažeidimus, aprašomi reikalingi kontrolės bei atsakomybės užtikrinimo mechanizmai. Visų šių dorovinių normų užtikrinimo tvarkai įdiegti bei palaikyti ir buvo kuriami vadinamieji etikos kodeksai. Vienas iš svarbiausių valstybei yra tarnautojų etikos kodeksas. Jo išskirtinį reikšmingumą rodo tai, kad jis priimamas ne paprastu potvarkiu, o atskiru (specialiu) įstatymu.
Ši forma kodifikacijai suteikia juridinę galią: visuotinį privalomumą ir būtiną žinomumą. Ji ne tik įpareigoja atskirus tarnautojus jo laikytis, visą valdžią – ja remtis, o pilietinę visuomenę – žinoti, ko iš valdžios galima tikėtis ir privalu reikalauti. Kita vertus, laikydamasis kodekso, tarnautojas gali užsitikrinti sau sėkmingą tarnybinę karjerą, valdžia visuomenės akyse – visuotinį pasitikėjimą, o visuomenė – patikimus valdymo kontrolės kriterijus.
„Vsio zakonno!“. Šis kodeksas ne tik turėtų esmingai pagerinti valdžios santykius su visuomene, bet ir būti pavyzdžiu kitiems kodeksams įsitvirtinti šalyje. Be to, jo priėmimas šiandien gali parodyti valstybės brandos laipsnį. Iš jo matyti, kad valstybė remiasi bendražmogiškos dorovės normomis, o jos darbuotojai yra pasirengę demokratiškai tarnauti savo visuomenei. Tačiau tokio supratimo Lietuvoje iki šiol nepasiekta. Nė viena vykdomoji valdžia negalėjo peržengti per save ir susitaikyti su tuo, kad jai reikia pačiai sau apriboti laisvę. Visi puikiai atsimename, kaip į moralinius žiniasklaidos priekaištus buvo įpratę atsakinėti aukščiausio rango pareigūnai: „vsio zakonno“, „etika – ne šio pasaulio dimensija“ ir pan. Tą tvirtino ir „Transparency international“ Lietuvos skyrius, ir jaunimo organizacijos, rinkusios parašus po antikorupcine deklaracija valstybės įstaigose (teismuose, poliklinikose, ligoninėse, kelių policijoje, policijos komisariatuose, muitinėse) ir miestų savivaldybėse. 2002 m. per 4 dienas jiems pavyko surinkti apie 1000 parašų.
Daugiau negu pusė tarnautojų nesutiko deklaracijos pasirašyti. Per pastaruosius dešimtmečius nuostatos nedaug tepasikeitė. Kaip tik dėl to ir „ministro kotletai“ galėjo sukelti tokią maišatį ne tik pačiose valdymo įstaigose bet ir visoje visuomenėje. Iki kraštutinumo buvo apnuogintas jos neįgalumas. Niekas nežinojo nei ką daryti, ne kaip to nežinojimo paaiškinti visuomenei. Situacija priminė prastai suvaidintą spektaklį.
Žuvis pūva nuo galvos. Ir visa tai vyko krašte, kuriame jau buvo gana daug specializuotų kodeksų. Reguliarūs kontaktai su Vakarų kraštais, Europos sąjungos reikalavimai ragino įvairias profesijas, žinybas, institucijas, bei visuomenines organizacijas įvedinėti savo etikos kodeksus.
Vienas iš pirmųjų buvo sukurtas medicinos etikos kodeksas. Vėliau kodeksai ėmė dygti kaip grybai po lietaus. Įvesti gydytojų, žurnalistų ir leidėjų, pedagogų, socialinių darbuotojų, statybininkų, mokslo įstaigų, policijos pareigūnų, teisėjų, prokurorų, mokesčių inspekcijos, specialiųjų tyrimų tarnybos, muitinės pareigūnų, Lietuvos banko tarnautojų ir daugybė kitų specializuotų kodeksų.
Ne paslaptis, kad tie kodeksai dažniausiai buvo tik popieriniai ketinimai, konformistinio nusiraminimo ženklai. Jiems įdiegti neužteko nei kantrybės, nei įsitikinimo, kad tai svarbu. Bet tuo ir nereikia stebėtis: žuvis pūva nuo galvos. Mūsų valdžia iki šiol nėra supratusi, jog gyvenimas be taisyklių brangiai kainuoja. Ne tik visuomenei, bet ir jai pačiai.
Etikos principai. Žinoma, tokių kodeksų gausėjimas ir dažni badymai pirštais, kad valstybės tarnautojai neturi savo etikos kodekso nepraėjo visai be pėdsakų. Bet iš šių pėdsakų labiau matyti ne tiek tai, kaip buvo mėginama rengti šį kodeksą, o kaip nuo to rengimo išsisukti. Iš pradžių A. Brazausko vyriausybė paskelbė dokumentą, pavadintą „Valstybės tarnautojų veiklos etikos principai“. Tačiau jame nebuvo nieko, išskyrus du sąrašus: „Valstybės tarnybos principai“ ir „Valstybės tarnautojų veiklos etikos principai“.
Pirmajame sąraše – 9 principai: įstatymų viršenybės, teisėtumo, lygiateisiškumo, lojalumo, politinio neutralumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, karjeros, tarnybinio bendradarbiavimo. O antrajame – pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas, nesavanaudiškumas, padorumas, nešališkumas, atsakomybė, viešumas, pavyzdingumas. Gal ir gerai, kad tokios treniruotės vyko. Bet jos nebuvo produktyvios. Be jokių išlygų ir komentarų dorovei čia buvo galima priskirti bene tik pagarbą žmogui ir sąžiningumą. Viešumas ir pavyzdingumas labiau tiko tarnybos principų sąrašui. O nesavanaudiškumas, nešališkumas, teisingumas, atsakingumas buvo ne tik dorovės principai. Jie jau seniai yra įgavę pritaikymą teisėkūroje, politikoje, moksle ir demokratinių šalių tarnyboje.
„Pagarba žmogui ir valstybei“. Kadangi šie sąrašai išdėstyti vienas po kito, galėjo susidaryti regimybė, tarytum etikos principai galėtų būti išvesti iš tarnybos principų. Bet iš tikrųjų abeji principai yra gana autonomiški. Nei etikos principai gali būti išvesti iš tarnybinių, nei tarnybiniai principai – iš etinių. Tarnybos principai nusako, kokie yra pagrindiniai tarnybinių pareigų (funkcijų) vykdymo reikalavimai, kurių turi laikytis kiekvienas tarnautojas, kad darbas būtų kokybiškai (profesionaliai, efektyviai) atliekamas.
O etikos principai nustato dorovinius reikalavimus, kurių neturi pažeisti tarnautojas nei atlikdamas savo tarnybines pareigas, nei rūpindamasis savo interesais. Principų autoriams buvo neaiškios ne tik etikos principų ribos, bet ir tų principų tarpusavio santykiai.
Pirmiausia šis etikos principų sąrašas buvo pritaikytas 2002 m. vyriausybės patvirtintoms „Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklėms“. Šios taisyklės buvo pateiktos kaip savotiškas minėtų principų išaiškinimas. Tačiau, kaip ir buvo galima numatyti, tuose „išaiškinimuose“ skirtumai tarp tarnybos ir etikos taisyklių dar labiau išsitrynė. Šią tendenciją rodė ne tik viešumo ir pavyzdingumo priskyrimas etikos principams, bet ir pirmojo etikos principo „pagarba žmogui ir valstybei“ formuluotė. Jau iš jos buvo matyti, kad autoriai neskiria pagarbos žmogui nuo pagarbos valstybei. Jiems neturėjo reikšmės tai, kad pagarba žmogui, kaip asmeniui, yra ne tik dorovinio vertinimo principas (daryti gera), bet ir etiketo ženklai, kuriais parodoma, kokį reikšmingumą kiekvienu atveju žmonės yra linkę vienas kitam pripažinti.
Tuo tarpu pagarba valstybei pirmiausia pasireiškia deramu (ištikimu, profesionaliu, kvalifikuotu ir pan.) pilietinių ir tarnybinių pareigų atlikimu. Tas pareigų atlikimas, arba tarnavimas, tarnautojui yra neginčijamai pirmaeilis. Be jo, neturi prasmės jokie kiti reikalavimai. Bet… stop!
„Etikos taisyklės“. Šiais reikalavimais galima remtis tik iki tam tikros ribos. Kol tarnaujama ne atskiroms socialinėms grupėms (klanams, partijoms, sluoksniams), o visai visuomenei, kol nepradeda rastis savivalė, papirkinėjimai, sukčiavimai, biurokratizmas, oligarchinis valdymas ir panašūs dalykai. Tačiau Vyriausybės priimtos „Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklės“ tam negalėjo pasitarnauti. Jos nežinojo, kur pasakyti „stop!“ Jos tik rašė, kad pagarba žmogui ir valstybei reiškia: „gerbti žmogų, jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, laikytis Lietuvos respublikos konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, teismų sprendimų reikalavimų, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“; „tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku vykdyti pavedamas užduotis, laikydamasis įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų ir valstybės tarnautojų etikos principų“, „vykdyti savo pareigas rūpestingai ir atsakingai“.
Kaip matyti, ir pagarba žmogui, ir valstybei čia išaiškinta tik kaip kvalifikuota tarnyba. Analogiškai aiškinami ir pavyzdingumo, teisingumo principai. Pavyzdingumas reikalaująs „savo pareigas atlikti laiku, efektyviai, atidžiai ir profesionaliai“ o teisingumas – „naudoti savo tarnybos valandas efektyviai ir tik tarnybos tikslams“. Žodžiu, čia pateikiamas tik etikos principų vertimas į tarnybos taisykles, t. y. į darbo kokybės, pareigų atlikimo, užduočių vykdymo, įstatymų, vidaus tvarkos laikymosi reikalavimus. Veltui čia ieškotume atsakymo į klausimus, ką reiškia „gerbti“ ir „laikytis etikos principų“.
„Tas pats – per tą patį“. Šios „etikos taisyklės“ mažai paisė ir elementarių logikos taisyklių. Pavyzdžiui, ko vertas toks paaiškinimas: „Pagarba žmogui ir valstybei reiškia: „gerbti žmogų…“? Ničnieko. Čia veltui ieškotume aiškinamųjų žodžių. Logikoje tokie „aiškinimai“ nuo seno vadinami „tautologija“, arba „tas pats – per tą patį“. Senuose logikos vadovėliuose būdavo net pasišaipoma: „kartojant žodį cukrus, burnoj saldžiau nepasidaro“. Panašiai čia „aiškinami“ ir kiti „etikos principai“. Teisingumas „aiškinamas“ reikalavimu „būti teisingam“; nešališkumas – reikalavimu „elgtis nešališkai“, atsakingumo principas – reikalavimu „asmeniškai atsakyti už savo sprendimus“ ir pan. Sunku įsivaizduoti, kaip buvo įmanoma taip neatsakingai ir nerūpestingai parengtomis taisyklėmis naudotis apie 16 metų. Bet į tuos metus būtų buvę galima numoti ranka, jei galų gale būtų atsiradęs tarnybą kontroliuojantis etikos kodeksas.
Bet to Vyriausybė rimtai nė neketino daryti. Užuot priėmusi etikos kodeksą, Vyriausybė ir Seimas 2018 m. parengė naują „Lietuvos respublikos Valstybės tarnybos įstatymą“ su prijungtu 3-čiuoju straipsniu, pavadintu ”Pagrindiniai valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principai“. Bet kodėl etikos?
Nei Dievui žvakė, nei velniui žarsteklis. Su visais sunkumais, kilusius iš mėginimų atskirti etikos principus nuo tarnybinių, šis straipsnis susitvarkė labai lengvai. Dabar jie visi buvo priskirti etikos principams. Tuo būdu jų susidarė jau 14. O jeigu priskaičiuotume dar ir suporintus principus, tai viso labo būtų net 17. Štai tas naujasis etikos principų sąrašas: atsakomybė, atvirumas, efektyvumas, kūrybingumas, lankstumas, lojalumas, nesavanaudiškumas, sąžiningumas ir nešališkumas, padorumas, pagarba žmogui ir valstybei, politinis neutralumas, profesionalumas, teisingumas, viešumas ir skaidrumas. Paskutinė jo redakcija įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 dienos.
Įdomu, kokį pažymį parašytų etikos mokytojas, jei jo mokinys surašytų tokį etinių vertybių sąrašą, kokį paskelbė „Lietuvos respublikos Valstybės tarnybos įstatymas“. O šis procesas juk vyko Vyriausybės ir viso Seimo akyse. Sunku patikėti, kad nei mūsų Vyriausybėje, nei Seime neatsirado žmogaus, kuris būtų sugebėjęs atskirti etikos principus nuo tokių reikalavimų kaip atvirumas, efektyvumas, kūrybingumas, lankstumas, lojalumas, politinis neutralumas ir profesionalumas. Bet faktas yra tas, kad įstatymas priimtas. Tik išėjo šnipštas. Kitaip sakant, nei Dievui žvakė, nei velniui žarsteklis. Ir tai padaryta sąmoningai. Negi tuo mėginta prisidengti nuo pilietinės visuomenės raginimų priimti jau parengtą tarnautojų etikos kodeksą. Matyt, autoriai buvo įsitikinę. kad tokia mišrainė neužklius krašte, kur etikos principai apskritai mažai ką domina, o tūkstančiai įstatymai kepami serijiniu būdu lyg kepalai didžiulėj duonos kepykloj. Tik kur atsakomybė?
Atsakingumas. Atsakingumas šiame etikos principų sąraše yra įrašytas pirmoje vietoje. Bet pačių autorių jis, matyt, niekuo neįpareigojo. Nors „Įstatyme“ šis principas apibrėžtas glausčiau negu „Taisyklėse“, tačiau nepasakytume, kad geriau. Štai: „valstybės tarnautojas turi atsakyti už savo veiksmų padarinius, naudojamos informacijos, dokumentų tinkamą naudojimą ir konfidencialumą; įstaigos ar institucijos vadovo reikalavimu atsiskaityti už savo veiklą.“. Pirmiausia čia yra jau minėta tautologija: „atsakingumas“ aiškinamas žodžiu „atsakyti“.
Bet ką reiškia atsakyti? Atsilyginti? Atsiteisti? Užsimokėti? Pasitraukti iš pareigų? O gal palikti atsakomybę viršininkams, rinkėjams, kaip mėgsta sakyti Seimo nariai? Atsakingumas juk turi daug prasmių: dorovinę, juridinę, politinę, profesinę, religinę ir pan. „Tarnybos principuose“ buvo įrašytas atsakingumas už sprendimus. Įstatyme jo prasmę mėginama praplėsti: „už savo veiksmų padarinius“. Bet abiem atvejais kalbama tik apie tarnybinių pareigų atlikimą. Taigi čia ne etinė, o administracinė, tarnybinė, pareigybinė atsakomybė.
Padorumas. Ne geriau atrodo ir padorumas. Bet kokiame lietuvių kalbos žodyne galima rasti paaiškinimą, kad padorumas reiškia gerą elgesį, išsiauklėjimą. Tai reiškia, kad jo turinys iš esmės sutampa su dorovingumu. Tuo tarpu įstatyme rašoma, kad šis principas reikalaująs tik „nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, siekiančių daryti įtaką, kai jis eina pareigas“. Be abejo tai svarbu. Bet negi padorumas tik tiek tereiškia? Negi padoriam žmogui pakanka to, kad jis nekyšininkautų? Padorumas reikalauja ne tik nesavanaudiškumo, bet ir sąžiningumo, nešališkumo, teisingumo, atsakingumo, gailestingumo, pagarbumo ir t.t. Žodžiu, jis apima pagrindinių dorovinių principų visumą. Todėl jį tektų gretinti visai ne su kitais etiniais principais, o su kitų žmogiškų santykių principais, pvz., politiniais, teisiniais, religiniais, filosofiniais ir kitokiais. O kaip tik tokio žmogaus „Lietuvos respublikos Valstybės tarnybos įstatymo“ 3-čias straipsnis ir nepasigenda.
Viešumas ir skaidrumas. Ištisa istorija susidarė ir iš viešumo bei skaidrumo painiojimų. Iš pradžių viešumas priskirtas etikai, o skaidrumas – tarnybai. Vėliau jie abu sujungti ir priskirti etikai. Ir visai nepagrįstai. Visi tie pasirinkimai autoriams nedaro garbės. Viešumas tiek pat tesusijęs su etika, kiek ir skaidrumas. Juk abu šiuos reikalavimus pilietinė visuomenė šiandien įsakmiai kelia valdžiai, kad demokratizuotų jos politiką. Viešumas yra siejamas su valdžios atvirumu, prieinamumu visuomenės stebėjimui, vertinimui, kritikai, kontrolei. Kitaip sakant, jis būtinas valdžiai, žadančiai bendrauti su visuomene. O kai valdžia, priimdama sprendimus, nesislapsto už uždarų durų, bet viešina viską, kas nepriklauso valstybės paslaptims, ji yra skaidri: aiški, permatoma, suprantama, prieinama. Šie principai leidžia visuomenei įsitraukti į valstybės valdymą ir jame aktyviai dalyvauti. O tas dalyvavimas padeda visuomenei išsaugoti esminius demokratinės valdymo sistemos skirtumus nuo autoritarinės, kurioje visos valdymo funkcijos vyksta už uždarų durų. Ten slepiami ne tik jų darbo metodai, oligarchiniai suokalbiai, savanaudiški antivisuomeniniai sprendimai, bet ir visa jai nepalanki informacija.
Nešališkumo mįslė. Visai pagrįstai įstatyme nešališkumas sujungtas su sąžiningumu. Abiem šiem principam duodamas vienas paaiškinimas: „Valstybės tarnautojas privalo būti objektyvus, priimdamas sprendimus, vengti asmeniškumų; išklausyti ir pateikti tokią informaciją, kuri padėtų asmeniui priimti tinkamiausią sprendimą; nedemonstruoti savo simpatijų ar antipatijų ir išskirtinio dėmesio atskiriems asmenims ar jų grupėms.“ Bet nepakanka nešališkumo tapatinti su sąžiningumu. Jis neatskiriamas ir nuo teisingumo. Be nešališkumo išvis nėra teisingumo.
Nešališkumas yra teisingumo siekimo būdas, o teisingumas – nešališkumo tikslas. Tas tikslas gali būti moralinis, juridinis, politinis, pažintinis, socialinis. Moralinis nešališkumas yra sąžine (asmens jautrumu, gyvenimo patirtimi ir doroviniais principais bei įsitikinimais) nustatomas teisingumas. O juridinis nešališkumas nustatomas įstatymais ir teismų sąžiningumu. „Politinio neutralumo“ principas yra gana svarbus tarnybinių pareigų atlikimui. Bet keistai atrodo jo reikalavimas, kad tarnautojai tik „pasikeitus politinei valdžiai, privalo užtikrinti viešojo intereso tęstinumą“? To galima pasiekti tik partijų politiniu susitarimu, įstatymu arba valdymo sistemos reforma.
Kiauros vietos. Apie tuos varganus Vyriausybių klaidžiojimus tarp etikos principų ir tarnybinių normų vargu ar būtų buvę prasmės kalbėti, jeigu ne ši pasaulinė gamtos išdaiga – koronavirusas. Jis jau dabar verčia pergalvoti…kaip kelsimės gyventi po jo pasitraukimo. Tas prisikėlimas neišvengiamai pareikalaus daug naujų taisyklių. Prie jų kūrimo ir įdiegimo galėtų daug pasitarnauti jau daug metų užkonservuotas „Lietuvos Respublikos tarnautojų etikos kodeksas“. Jis yra parengtas buvusio Specialiųjų tyrimų tarnybos Korupcijos prevencijos valdybos viršininko Kęstučio Zaborsko.
Beveik šešerius metus (iki 2006 m.) jam teko dirbti šioje institucijoje. Geriau negu bet kas jis matė, kaip šios institucijos pateikiamus nutarimus ignoravo ir Seimas, ir Vyriausybė. K. Zaborskas puikiai žinojo visas tas kiauras vietas, pro kurias šalyje laisvai skverbiasi papirkinėjimai ir labiausiai išmanė realią etikos kodeksų galią. Jau tada jis aštriai iškėlė politinės korupcijos problemą ir siūlė jos sprendimus. Žiniasklaidoje jis pagrįstai buvo pristatinėjamas kaip „vienas iš garsiausių Lietuvoje kovos su korupcija specialistų“. Seime jam buvo siūloma užimti kanclerio pareigas. Bet jis atsisakė. Jam rūpėjo kodeksas.
Kodeksas jau yra. Palikęs tarnybą, daug metų K. Zaborskas studijavo įvairiausių šalių kodeksus, skaitė paskaitas visų sričių ir regionų tarnautojams. Remdamasis savo patirtimi, įvairiausiomis diskusijomis ir studijomis, jis rengė lietuvišką tarnautojų kodeksą. Kai jis atsirado, Lietuvoje nebuvo kam jo nei deramai įvertinti, nei paremti. Vieniems tarnautojams nepatiko pats žodis „kodeksas“, kiti įtikinėjo, kad tokius reikalavimus galima rasti jau tarnybos įstatymuose. Treti tiesiog atmetinėjo projektą balsavimu. Tas faktas, kad apie 10 metų jis blokuojamas Seimo ir Vyriausybės, geriausiai patvirtina tą faktą, kad korumpuotos ir korupcinių polinkių turinčios jėgos bijo K. Zaborsko etikos kodekso. Jo kodeksas sudarytas iš 12 dalių, pavadintų standartais. Kiekvieną standartą sudaro pagrindinė nuostata, pažeidimų sąrašas ir sankcijos. Tuo būdu išvengiama priešstatos tarp etikos ir tarnybos principų, bet kiekvienu atveju į pirmą planą iškeliama visų tipinių normų dorovinė prasmė.
Nusižengimai ir sankcijos. Kodekse ypač kruopščiai suregistruoti tipiniai pažeidimai (iš viso 58) ir galų gale aiškiai motyvuota sankcijų gradacija. Užtenka tik perskaityti sąžiningumo standartą, kad pasidarytų aišku, kodėl šį kodeksą blokuoja Seimas ir Vyriausybė. Jame surašyti tokie pažeidimai: korupcija, sukčiavimas, prekyba tarnybine įtaka, vengimas deklaruoti dovanas ir vaišes.
Čia tiesiai duriama pirštu: „valstybės tarnautojai turi vengti tokių vaišių ir dovanų, kuriomis tiekėjai gali turėti siekimą užsitikrinti sau palankius sprendimus ar kitus veiksmus. Vaišės gali būti priimamas tik tokiose partneriškose situacijose, kai jos negali turėti papirkimo prasmės.“ Taip net geriau negu doleriais matuojamos ribos. Bet tam reikalinga švari sąžinė, kad tarnautojas atpažintų papirkimo prasmę ir neveiktų gudravimas: „Vsio zakonno!“ Tam ir numatomos sankcijos: įspėjimas raštu, bauda, skyrimas į žemesnes pareigas ir atleidimas iš darbo. Ar prisikėlimas naujam gyvenimui neturėtų prasidėti nuo šio kodekso priėmimo?
Su juo turėtų įsitvirtinti ir supratimas, kad valstybė, išsisukinėjanti nuo galimybių naudotis sąžiningiausių ir kvalifikuočiausių specialistų darbais, neturi ateities. Kad ir ką galvotume, kronaviruso pamokos nepraeis be pėdsakų. O jas priminti bus pirmoji gyvųjų pareiga.
