Ramūnas Karbauskis
Melas – plonasienis daiktas. Gerai įsižiūrėjus, jis persišviečia. (Romėnų filosofas ir politikas Lucius Annaeus Seneca)
Sunku rasti tinkamą apibūdinimą tam reiškiniui, kurį atskleidė žurnalistinis tyrimas viešinamas portale DELFI bendru pavadinimu – „Krikštatėvis“. Dabar tapo aišku, jog ministro J. Narkevičiaus reputacijos naikinimas buvo gerai suplanuotas ir jame dalyvavo daug skirtingų interesų grupių, suvienytų bendrais tikslais. Akivaizdu, jog galima identifikuoti keturias interesų grupes.
Pirmoji interesų grupė – opozicija, kuriai ministro menkinimas padeda niekinti valdžią ir kurti menamą priešą – lenkų kilmės Lietuvos piliečius.
Antroji interesų grupė – Prezidentūra, veikiantys per Prezidento patarėją, o greičiau net kelis patarėjus, kurių veiksmuose galima įžvelgti norą įtikti savo darbdaviui bei interesą suskaldyti lenkų kilmės Lietuvos piliečių bendruomenę, kad menktų pasitikėjimas Lenkų rinkimų akcija- krikščioniškų šeimų sąjunga, o gal dar ir visokius pačių patarėjų siaurus merkantilinius interesus: nepamirškime, kad vienas iš skandale dalyvaujančių Prezidento patarėjų – Darius Kuliešius – anksčiau dirbo srityse, kurias šiuo metu audituoja ministras J. Narkevičius.
Trečia interesų grupė, kurios veikimas gali būti numanomas žiūrint į Aleksandrą Ribnikovą, yra mums priešiškų valstybių saugumo tarnybos, bandančios destabilizuoti situaciją Lietuvoje, priešinant skirtingas valdžios institucijas, mažinant pasitikėjimą jomis.
Ketvirta interesų grupė, kurios egzistavimą tokiame kontekste be galo liūdna suvokti, yra keli LRT tyrimų tarnyboje dirbantys žurnalistai, galimai turintys LRT vadovybės palaikymą tokiai savo veiklai.
Prezidento patarėjas kažko nepasako iki galo
Apibrėžus interesų grupes tenka pripažinti, kad jos, veikdamos kartu, gali ir nežinoti, kokius interesus atstovauja kiekviena iš jų.
Prokoncervatoriška propaganda griebiasi visų temų, kurias gali panaudoti kovai su dabartine valdžia. Šios propagandos kūrėjai nelabai gilinasi į aplinkybes, priežastis, ar pasekmes, tiesiog imasi iš visų jėgų talžyti pasirinktą auką, darydami apie puolamą asmenį žeminančius pareiškimus, visaip ir visur skleisdami paruoštą šmeižtą, versdami jį nuolat teisintis. Baigiant kalbėti apie šiuos apgailėtinus, valdžios ištroškusius pseudopatriotus, reikia konstatuoti, kad jie, ar sąmoningai, ar nesąmoningai galėjo tapti priešiškų valstybių plano įgyvendinimo įrankiu. Kreipėmės į Valstybės saugumo departamentą šiuo klausimu, nes aplinkybė, kad neegzistuojančią ministro Narkevičiaus skolą iš A. Ribnikovo bankrutavusios įmonės nupirko konservatorių partijos narys, verčia manyti, jog galimas sąmoningas bendradarbiavimas.
Šioje istorijoje minimas Prezidento patarėjas D. Kuliešius, kuris skirtingai nuo A. Ribnikovo pasakojimo, sakosi, jog viskas tebuvo pagalba piliečiui, kuris kreipėsi į Prezidentūrą.
Nesu tyrėjas, bet Prezidento patarėjas kažko nepasako iki galo. Tai kur jis su pagalbos prašančiu A. Ribnikovu susitiko ir ar visiems piliečiams jis taip padeda? Kodėl drąsiai nepasako, kad susitikimas vyko Prezidentūros patalpose.
Prisimenu pirmas šmeižto ministro J. Narkevičiaus atžvilgiu bangas. Ar ne Prezidento patarėjas Darius Kuliešius buvo būtent tas, kuris kreipėsi į tarnybas pažymos apie neva ministro J. Narkevičiaus 15-os įdarbintų lenkų kilmės žmonių?
O gal tai padarė kitas Prezidento patarėjas J. Neverovičius, kuris akivaizdžiai nemėgsta Lenkų rinkimų akcijos- krikščioniškų šeimų sąjungos atstovų?
Kaip ten bebūtų, Prezidentui nevertėtų ginti šių patarėjų, nes elementari logika ir įvykių seka rodo, jog prieš ministrą J. Narkevičių buvo veikiama planuotai ir tikrai ne nuo A. Ribnikovo pasirodymo Prezidentūros akiratyje.
Esu tikras, kad Prezidentas su tuo neturi nieko bendro, tiesiog jo patarėjai bandydami įtikti, ar galbūt siekdami savanaudiškų tikslų, akivaizdžiai kenkia savo darbdavio reputacijai.
Žmonės tapo A. Ribnikovo verslų bankrotų aukomis
Naujausio šmeižto prieš ministrą J. Narkevičių istorijos epicentre atsiranda Aleksandras Ribnikovas. Tiems, kas įdėmiau skaitė paskelbtus straipsnius, kuriuose cituojamas pats A. Ribnikovas, turėjo kilti klausimas, kas tai per asmenybė, kurio istorijoje yra tarnyba slaptuose kariniuose Sovietų Sąjungos objektuose Tolimuosiuose Rytuose, verslai pasibaigę bankrotais, melas, kurį šis asmuo skleidžia net nebandydamas jo kažkaip pridengti.
Vien jau ko vertas šio asmens pasakojimas apie neva už netinkamai nešiotą uniformą „drožtą“ Saulių Skvernelį. Tikriausiai ponas Ribnikovas nesitikėjo, kad ši jo pasakojimo dalis bus pacituota ir Saulius Skvernelis tai pavadino absoliučiu melu. Tą patį pasakė ir ministras J. Narkevičius ir tikriausiai pasakytų žmonės, kurie tapo A. Ribnikovo verslų bankrotų aukomis.
Nereikia būti dideliu analitiku, kad suvoktum, jog tokiais žmonėmis gali lengvai manipuliuoti mums priešiškų valstybių saugumo tarnybos, jei tik tas žmogus pats nėra tų tarnybų etatinis agentas. Jo veikimas yra įžūlus ir labai gerai suplanuotas, pasitelkiami pažįstami asmenys, kurių interesai gali sutapti su jo paties, t. y. A. Ribnikovo, tikslais.
Visiškai akivaizdu, kad ne siekis atgauti menamas senas skolas buvo šio asmens veikimo stimulas. Kada žmogus bando atgauti lėšas, jis nesikreipia pagalbos į Prezidento patarėją, juolab nesiūlo pagalbos diskredituojant ministrą.
Tikiuosi, atsakymus į šias abejones pateiks Valstybės saugumo departamentas, nes grėsmė nacionaliniam saugumui yra šio departamento atsakomybės sfera. Tyrimo, tikiuosi, imsis ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, tad tiesa bus išsiaiškinta.
LRT eteryje buvo paskelbtas šmeižtas
Baigdamas šios istorijos analizę negaliu nesugrįžti prie LRT tyrimų tarnybos. Esu pastebėjęs, kad ši tyrimų tarnyba labai tiksliai tyrimus mano asmens atžvilgiu nutaikydavo į laiką, kada Seime buvo nagrinėjamas LRT įstatymas. Džiaugiuosi, kad LRT įstatymą visgi pavyko priimti. Mane stebino neprofesionalumas ir šališkumas tų tyrimų, kurie buvo atliekami mano atžvilgiu, bet aš nieko viešai apie tai iki šiol nesu sakęs.
Kada LRT eteryje buvo paskelbtas šmeižtas apie neva egzistuojančią ministro J. Narkevičiaus skolą, aš iš karto pasakiau, jog manau, kad tai yra šmeižtas ir, kad tam paaiškėjus, reikės pradėti šnekėti apie LRT atsakomybę už šmeižto skleidimą.
Man buvo netikėta, kad šmeižto faktą iš esmės įrodė ne teisėsaugos institucijos, o žurnalistė, sąžiningai atlikusi savo darbą. Klausimas, o koks sąžiningumas sklando LRT tyrimų tarnyboje, kad nesugebėjo įžvelgti, jog gauta informacija yra šmeižtas?
O gal iš kažkokio šaltinio buvo gauta užduotis?
Ne kaip Seimo kultūros komiteto pirmininkas, o kaip mokesčių mokėtojas noriu paklausti LRT Tarybos pirmininko, ar jums, Gerbiamas Liudvikai Gadeiki, situacija su tokiais „tyrimais“ atrodo normali? Ar LRT misija yra tapti propagandos įrankiu, netgi pasitelkiant šmeižtą?
Apie negalėjimą nustatyti informacijos patikimumo šnekėti juk nepradėsite, nes nepatikimos bei nepatikrintos informacijos LRT, kaip ir bet kuri žiniasklaidos priemonė, skleisti neturėtų. Tai etikos standartas.
Kaip Kultūros komiteto pirmininkas, tikiuosi, kad Jūs, kaip LRT Tarybos pirmininkas, norėsite įsigilinti į situaciją ir imtis priemonių, kad LRT nebūtų diskredituojama tokio šmeižto skleidimu. Juk visi žiūrovai ir skaitytojai, savo mokesčiais sumokantys milžiniškus pinigus LRT išlaikymui, yra verti etiško ir patikimo informacijos skleidėjo.
Taip…, nors ir daug tiesos R.Karbauskio išsakyta apie LRT ir jos „Tyrimų” tarnybą, bet koloradinių pšekų garbinimas tai jau visai kas kita! Vien paklausius kaip Lietuvos Seime kalba tie nacistinės lenkų rinkimo akcijos atstovai, darosi graudu dėl lietuvių kalbos, dėl valstybinės Lietuvių kalbos ir jos ateities, jeigu ir toliau bujos toks pakantumas ir tokia tolerancija lietuvių kalbos struktūros, kirčiavimo nepaisymo, jau nekalbant apie kažkokių visiškai neaiškių žodžių vartojimą! Kaip mums reikia pasimokyti iš prancūzų gerbti savo kalbą ir neleisti visokiems pašlemėkams ją darkyti!
ivardinti „psekai” gali pasirodyti simtus kartu skaidraiu dirbantys, negu tokie kaip jus.Dazniausiai etiketes lipina tie, kurie patys jomis apsiklijave.
„PŠEKAI” – tai jokia etikėtė! Tai lietuviai nuo amžių vadino slavus, kurie kaip skėriai lindo į aisčių (baltų) žemes ir niekįybėmis, suktybėmis ir kitokiomis nedorybėmis tas žemes užgrobdavo, o jų kalba buvo baisiai šnypščianti, ką puikiai pastebėjo ir ukrainiečių klasikas T.Ševčenka! Be to, tie šnypščiantys vienas kitą keikdavo ir vadindavo „pse-krev” – kas reiškia „šuns kraujas”! O tas šuns kraujas atsirado todėl, kad lietuviai kur jų prisigaudydavo užklydusius grobti ir plėšikauti, paskui išmainydavo į šunis.
Beje, kaip „skaidriai dirba” koloradiniai pšėkai jau mato visa Lietuva, tai gal ir užzombiti Vilnijos krašto gyventojai , dar taip save vadinantys „tuteišais”, atsitokės. „Tuteišas” irgi jokia etikėtė! Taip save vadindavo maskolių okupuotos Didžiosios Lietuvos gyventojai, kuriems buvo uždrausta kalbėti lietuviškai – jų gimtąja kalba, lenkiškai jie nemokėjo, o rusiškai nenorėjo kalbėti. Tik dabar, VarŠūnies padedami koloradiniai pšekai garbingus tuteišus verčia niekingais pšekais!
straipsnis teisingai atskleidzia kam dirba LRT bet tik nesuprantu kodel daug Vilnijos zmoniuautorius laiko”lenku kilmes pilieciais”,tokiu ,lenku okupacijos laikotarpiu atsiustuis Lenkijos,lenkinti lietuvius beveik nebeliko ,jie grizo i Lenkija ,o dauguma tu zmoneliu tai ”tutesiai”,amziu eigoje dvaro ir baznycios sulenkinti lietuviai ir teisingai juos pas mus apsilankes popiezius Jonas ,Povilas II ,juos pavadino ”lenkakalbiais lietuviais”
Visiškai sutinkame su dalies atgautos Vilnijos teritorijos gyventojų polonizacijos ir jų vadinimu „lenkakalbiai lietuviai” arba „lietuvių kilmės lenkais”, tik , gink Dieve, ne jokie „lenkų kilmės piliečiai”. Reikėtų dar prisiminti ir carizmo-rusicizmo laikus kai buvo uždrausta lietuvių kalba, bet RI vykdydama panslavizmo politiką nedraudė lenkų kalbos, o tai irgi turėjo žmonėms nemažai įtakos.