Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Kodėl lietuviai nepritaria civilinei sąjungai?

Laisvos visuomenės institutas

Kaip grybų po lietaus pribyrės mums teisių iš dangaus! Valdantieji neriasi iš kailio, kad tik kaip nors jų padaugintų, ir nesupranta, kodėl lietuviai tokie piktavališki, kodėl jie nenori savo bendrapiliečiams naujų teisių, kodėl jie priešinasi ir kaišo pagalius į ratus? Gi niekas jų pačių nevers sudarinėti civilinių sąjungų, neužkrės homoseksualumu, per prievartą lyties nepakeis ir neapvaisins pagalbinio apvaisinimo būdu… TIK (!) kiti „taps laimingesni“…

Realybė tokia, kad teisių neįmanoma gaminti iš nieko – semti iš gausybės rago, kuriame jų yra tokių, kokių tik nori, tiek, kiek užsimanai, ir kuriame jos niekada nesibaigia ir nieko niekam nekainuoja. Visos teisės turi savo kainą.

Šeima ir bendrasis gėris

Įstatymai šeimos santykius reguliuoja ne dėl jų emocinio išskirtinumo, bet dėl svarbos visuomenės bendrajam gėriui ir didžiulės atsakomybės, kurią prisiima tėvai, susilaukdami vaikų. Valstybė nesuteikia teisinio šeimos statuso, pavyzdžiui, draugystės santykiams, kuriems irgi būdingos teigiamos emocijos, pagarba, ilgalaikiškumas ir atsakomybė. Net jei draugai gyvena kartu, jie nelaikomi šeima, o įvairūs draugystės niuansai nereguliuojami įstatymais, bet paliekami pačių draugų nuožiūrai ir moralės normoms todėl, kad jie neturi bendrojo gėrio atžvilgiu itin svarbios vaikų pradėjimo ir auginimo potencijos.

Homoseksualių civilinių sąjungų įteisinimas pakeistų valstybėje galiojančios šeimos sampratą – atskirtų jos esmę nuo žmogiškos gyvybės puoselėjimo ir susietų su romantiniais, seksualiniais ir kitais emociniais santykiais.

Klasikinis kontrargumentas – ne, šeimos esmė ir dabar nėra apie gyvybės pratęsimą! Juk neprivaloma turėti vaikų, būna nevaisingų šeimų. Atsakymas – iš to, kad valstybė pripažįsta išskirtinę vyro ir moters sąjungos svarbą dėl prigimtinės potencijos joje gimti vaikams, neseka, kad sutuoktiniai privalo juos gimdyti. Kaip nusipirkę ir užregistravę automobilį neprivalome juo važinėti. Tačiau ir greitkeliu lekiantis, ir riedantis žvyrkeliu, ir stovintis garaže ar autoservise automobilis yra laikomas automobiliu. Tai, kad būna sugedusių ar nevažinėjamų automobilių, nereiškia, kad važiavimas nėra automobilio paskirtis. Tai taip pat nereiškia, kad suoliukus ir sofas irgi turime pradėti laikyti automobiliais, nes ant jų irgi galime sėdėti (kaip ir automobiliuose).

Dvi laisvės sampratos

Kovoje už ir prieš Civilinės sąjungos įstatymą susiduria dvi skirtingos laisvės sampratos. Pirmoji siekia asmeninius interesus, norus, aistras paversti „žmogaus teisėmis“, kurias privalo užtikrinti, saugoti ir ginti valstybė. Nesvarbu, kokias pareigas užkrauna kitiems visuomenės nariams, kiek bus apribota jų laisvė. Nesvarbu, kad laikui bėgant tokios „nepelnytos teisės“ ardys ir skurdins mūsų visuomenę, vis mažiau resursų palikdamos ateities kartoms.

Ši laisvės samprata jaučia antipatiją kultūrai, kuri, nors ir netobulai, riboja, apibrėžia ir kreipia žmogaus norus, siekius, veiksmus asmeniui ir visuomenei palankia kryptimi. Iš čia nepailstantis noras sugriauti vartotojiškas ir seksualines aistras varžančias tradicijas, papročius ir institucijas.

Visais ankstesniais laikais – nuo Sokrato iki XIX amžiaus – Vakarų civilizacija skelbė visai kitokią laisvę. Laisvas buvo tas, kuris laisvai nuo savo troškimų, pagundų ir instinktų geba pasielgti protingai ir teisingai; kuris gali pasirinkti tai, kas yra gera ir vertinga. Vakarų kultūra puoselėjo kuriančią, o ne griaunančią laisvę.

Ši laisvės samprata suvokia, kad teisės semiamos ne iš nesibaigiančio gausybėse rago, o iš visuomenės bendrojo gėrio. Kad jos gali tą bendrąjį gėrį kurti arba jį griauti. Kad teisės, laisvės ir pareigos visuomenėje yra tarpusavyje susijusios – kai viena asmenų grupė gauna naujas teises, kitai grupei užkraunamos tos teisės įgyvendinimui reikalingos pareigos arba apribojamos atitinkamos laisvės. Teisės kainuoja, todėl negali būti pripažįstamos be realaus pagrindo.

Civilinės sąjungos kaina

Šeimos sampratos keitimas, įtraukiant į ją ir homoseksualias poras, sukels žalingas pasekmes kitoms visuomenės teisėms ir laisvėms:

1.Vaikai neteks teisės į tėtį ir mamą.

Laisvės partija jau dabar stumia pagalbinio apvaisinimo projektą, kuriame numatyta partnerių ir vienišų moterų teisė į pagalbinį apvaisinimą. Nevyniokim į vatą – nesulaukus civilinės sąjungos įstatymo siekiama įtvirtinti lesbiečių teisę į vaiką. Anksčiau ar vėliau valstybė turės užtikrinti visišką „tėvystės lygybę“ skirtingose šeimose, todėl po kurio laiko sektų įvaikinimas, surogacija… O paslaugos, savaime aišku, būtų finansuojamos iš valstybės biudžeto. Taigi tai, kas natūraliai yra vyro ir moters šeimos indėlis į visuomenės bendrąjį gėrį, taptų homoseksualių porų teise, kuri būtų įgyvendinama, semiant resursus iš visuomenės bendrojo gėrio.

Tai būtų pateisinama, jei būtų teisinga. Tačiau tai nėra teisinga vaikų atžvilgiu – vaikai negali tapti „teisių objektais“. Vaikams natūraliai reikia tėčio ir mamos, o šio poreikio nepaisymas neigiamai atsiliepia jų gyvenimui. Nors pasitaiko skaudžių gyvenimiškų situacijų, kai vieno ar abiejų tėvų vaikas netenka, tačiau valstybė negali tyčia nuspręsti, kad tėčio ar mamos jis gyvenime apskritai neturės. Tai nesuderinama su įstatymų saugomais geriausiais vaiko interesais.

Turime kalbėti ne apie šeimos nesukūrusių suaugusiųjų teisę į vaiką, o apie vaiko teisę į tėtį ir mamą.

2. Bus ribojama laisvė kalbėti ir teisė auklėti savo vaikus.

Viena po kitos visuomenės nuomonės apklausos rodo negatyvią Lietuvos visuomenės poziciją civilinės sąjungos atžvilgiu. Fiksuojama auganti nepritarimo tendencija: nuo 2022 m. birželio iki 2023 m. vasario nepalankus minėto projekto vertinimas ūgtelėjo nuo 68,2 proc. iki 72 proc.

Įteisinus civilines sąjungas, homoseksualios šeimos virstų nauja socialine norma, kurios kvestionavimas taptų naikintinu „prietaru“. Kaip matome iš šeimos sampratą pakeitusių šalių praktikos, „prietaras“ naikinamas ne tik iš biudžeto apmokamu viešosios nuomonės formavimu, bet ir valstybės prievartos priemonėmis. Pavyzdžiui, numatant sankcijas už vadinamąją „neapykantos kalbą“.

Mūsų mokesčiais išlaikoma Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nuolat pateikia įdomių „prietarų naikinimo“ pavyzdžių. Štai ji paskelbė, kad mokyklų taisyklės dėl mergaičių ir berniukų uniformų gali pažeisti lygybės principą, todėl prieš mokslo metų pradžią kvietė skųsti tokias mokyklas. Čia tik viena smulki iliustracija, kad tai, ką valstybė oficialiai pripažįsta, tampa privaloma visiems. Nesutinkantys gali būti skundžiami, laikomi įstatymų pažeidėjais ir baudžiami.

Įteisinus civilines sąjungas, neabejotinai būtų keičiama mokinių Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa. Mokykloms kiltų pareiga lygiais pagrindais ruošti vaikus visoms šeimos formoms. Priešingu atveju galima būtų skųsti, konstatuoti pažeidimą ir taikyti sankcijas. Neilgai trukus tėvai taip pat nebegalėtų laisvai įgyvendinti savo konstitucinės teisės ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Didžiajai daliai Lietuvos visuomenės svarbu, kad valstybė neverstų mūsų ir mūsų vaikų melo laikyti tiesa. Kad neribotų laisvės vadovautis savo įsitikinimais, juos skleisti ir atitinkamai ugdyti savo vaikus.

Nes vyrai ir moterys yra skirtingi. Tėčiai ir mamos yra skirtingi. Vyro ir moters santuokos skiriasi nuo tos pačios lyties porų. Todėl ir teisėje jos turi būti traktuojamos skirtingai.

Tai ne homofobija, tai realybės pripažinimas. Žinoma, galima pabandyti ignoruoti realybę, tačiau neįmanoma išvengti realybės ignoravimo pasekmių.