Kristina Zamarytė-Sakavičienė. LGBTQ+ politika: reikalauja išgalvotų teisių, bet trypia tikras

laikmetis.lt

Kai painiuose LGBTQ+ labirintuose pasiklysta vis daugiau politikų, reikia priminti elementarų faktą: lytys yra dvi. Vyras ir moteris. Vaikų žmonės susilaukia lytinio dauginimosi būdu, kai dviejų skirtingų lyčių genetinė medžiaga susijungia ir palikuonis paveldi genetinę informaciją iš abiejų tėvų. Visi milijardai gyvenusių ir gyvenančių žmonių turi biologinius tėtį ir mamą. Abu tėvai yra labai reikalingi augančiam vaikui. Būtent todėl valstybei yra svarbi skirtingų lyčių šeima. Joje gimsta nauji šalies piliečiai. T. y., žmonės, kurie toliau kurs mūsų valstybę, vystys ekonomiką, mokslą, meną; kurių mokesčiais bus finansuojamos mūsų pensijos, gydymas, dabartiniai valstybės įsiskolinimai ir visa kita.

Nors visi žmonės yra lygūs, vienodos vertės ir orumo, bet ne visi žmonių santykiai valstybės požiūriu yra tapatūs. Valstybė be reikalo nereguliuoja ir nesikiša į romantinius, seksualinius ar kitokius grynai privačius suaugusių asmenų ryšius, kurie neturi esminės reikšmės visuomenės bendrajam gėriui. Du tos pačios lyties asmenys negali susilaukti bendrų vaikų. Todėl valstybė neturi tokių sąjungų laikyti šeima, taigi ir skatinti bei puoselėti.

Klasikinis kontrargumentas – juk susituokus neprivaloma turėti vaikų, būna nevaisingų šeimų. Atsakymas – iš to, kad valstybė pripažįsta išskirtinę vyro ir moters sąjungos svarbą dėl prigimtinio potencialo joje gimti vaikams, neseka, kad šeimoje privaloma juos gimdyti. Kaip nusipirkę ir užregistravę automobilį neprivalome juo važinėti. Tačiau ir greitkeliu lekiantis, ir riedantis žvyrkeliu, ir stovintis garaže ar autoservise automobilis yra automobilis. Tai, kad būna nevažiuojančių ar nevažinėjamų automobilių, nereiškia, kad važiavimas nėra automobilio paskirtis. Tai taip pat nereiškia, kad suoliukus irgi turime laikyti automobiliais, nes ant jų irgi galime sėdėti (kaip ir automobiliuose). Tai skirtingi, skirtingos paskirties dalykai, nors tiesa, kad turi ir tam tikrų panašumų.

Kas kam ką primeta?

Ir vis dėlto LGBTQ+ aktyvistai bet kokia kaina siekia, kad valstybė homoseksualioms poroms suteiktų teisę kurti šeimą. Jie reikalauja neprimesti jiems svetimos religijos, pasenusių tradicijų, stereotipų, bet leisti gyventi savaip. Skamba gražiai. Taip, visi turime teisę laisvai pasirinkti gyvenimo stilių, gyventi pagal savo pažiūras ir įsitikinimus.

Tačiau, stebint politinius procesus, iškyla rimtas klausimas – kas kam ką primeta? Tik aklas gali nematyti, kad demokratija virsta manipuliacijomis, siekiant visai Lietuvai primesti LGBTQ+ ideologiją – mums svetimą fanatišką religiją, naujas dogmas ir stereotipus.

Praėjusią savaitę konservatorių, laisviečių ir liberalų koalicija užsimojo prastumti civilinės sąjungos priėmimą. Kaip jau įprasta, šis įstatymas brukamas klasta.

Praėjusią savaitę konservatorių, laisviečių ir liberalų koalicija užsimojo prastumti civilinės sąjungos priėmimą. Kaip jau įprasta, šis įstatymas brukamas klasta: paskutinę Seimo sesijos dieną, kai didelė dalis parlamentarų išvykę; kai kepina karšta vasaros saulė ir visuomenei politika neįdomi… Laimei, prekyba poveikiu (laisviečių pažadas palaikyti G. Landsbergio kandidatūrą į eurokomisaro pareigas) ir grasinimai laužyti rankas (atimti vienmandates ir vietas sąrašuose) nesuveikė. Artėjant Seimo rinkimams, parlamentarai nesutiko balsuoti už įstatymą, kuriam nepritaria dauguma rinkėjų. Atsitraukė net partnerystę savo programoje įsirašę socialdemokratai.

Visgi tai ne pabaiga. Seimui „gelbėjimosi“ ratą meta Vyriausybė. Ji pateikė Konstituciniam Teismui prašymą nustatyti, ar Konstitucijai neprieštarauja dvi 2000 m. Civilinio Kodekso nuostatos: 1) kad partnerystė galima tik tarp vyro ir moters; 2) kad partnerystės įteisinimui turi būti priimtas atskiras įstatymas.

Ką šioje byloje nutars Konstitucinis Teismas? Stebint konstitucinės doktrinos tendencijas, galima drąsiai spėti, kad Teismas pripažins homoseksualių porų diskriminaciją, teisėtų lūkesčių pažeidimą ir taip vadinamą legislatyvinę omisiją. Valdžios pa(si)skirti teisėjai surašys neskundžiamą išaiškinimą, neva Seimas turi kuo greičiau priimti homoseksualių sąjungų įstatymą – jo nebuvimas yra antikonstitucinis!

Lyg įžūlumo būtų maža, valdančiųjų strategai randa vis naujų būdų ignoruoti ne tik visuomenės, bet ir jos išrinktų politikų valią. TS-LKD narys J. Razma bando nepastebimai prakišti Seimo statuto pataisas, kurios po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo leistų apeiti ir prezidento veto civilinei sąjungai. Šio klastingo manevro esmę gerai aprašė Darius Alekna.

Kur Civilinės sąjungos problema?

Civilinės sąjungos problema ne ta, kad ji įteisins tos pačios lyties porų gyvenimą kartu. Jis ir taip teisėtas – kas nori, laisvai gali taip gyventi. Tai yra tų žmonių reikalas, jų privatus gyvenimas, į kurį nevalia kištis, primetinėti jiems svetimų religinių ar moralinių normų. Turime suteikti jiems trūkstamas teisines garantijas (Artimo ryšio, Bendro gyvenimo susitarimo projektai).

Civilinės sąjungos problema yra ta, kad teisiškai ji bus laikoma tokia pačia šeima kaip ir santuokinė. Tai reiškia, kad pasikeis šeimos samprata teisėje – iš tos, kurios esmė yra nukreipta į gyvybės pratęsimą, į tokią, kurios esmė grįsta romantiniais, seksualiniais ir pan. emociniais asmeniniais ryšiais.

Ne, tai, kad homoseksualūs kaimynai registruos civilinę sąjungą, kitų šeimų nenuskriaus. Tačiau laukia bent dvi žalingos šeimos sampratos pokyčio pasekmės:

1. Vaikai neteks teisės į tėtį ir mamą, nes anksčiau ar vėliau valstybė privalės užtikrinti „tėvystės lygybę“ skirtingose šeimose (įvaikinimas, pagalbinis apvaisinimas, surogacija);

2. Visi Lietuvos žmonės neteks teisės viešai laikytis „tradicinės“ šeimos sampratos ir atitinkamai auklėti savo vaikus.

Priėmus civilinę sąjungą, LGBT ideologijos primetinėjimas tik įsibėgės

T. V. Raskevičius yra sakęs, kad visuomenės pritarimas homoseksualioms šeimoms atsiras po priimto įstatymo. Jis teisus. Pritarimo bus pasiekta dar agresyvesnio primetimo būdu.

Kaip įvyko daugelyje kitų homoseksualias šeimas įteisinusių valstybių, vieša nuomonė, kad šeimai svarbus lyčių skirtingumas, taps nelegali. Įsitikinimų, sąžinės, žodžio laisvės ir tėvų teisė auklėti vaikus bus teisiškai apribotos.

Švietimo įstaigos vaikus privalės mokyti ne tik, kad homoseksualus potraukis egzistuoja, kad visus žmones turime gerbti, bet kad homoseksuali sąjunga yra „tokia pati šeima“ –  lygiavertė alternatyva vyro ir moters santuokai.

Neatsitiktinai LGBTQ+ aktyvistai yra pasirengę griežtinti „neapykantos kalbos“ ribojimus. Kaip rodo gausūs užsienio valstybių pavyzdžiai, sankcijų už „neapykantos kalbą“ galima susilaukti ne tik dėl „neteisingos nuomonės“, bet ir dėl naujos šeimos sampratos neatitinkančios socialinio, mokslinio, istorinio fakto ar Biblijos eilutės.

Neatsitiktinai LGBTQ+ aktyvistai palaiko ir Stambulo konvenciją. Tai galingas tarptautinis įrankis, numatantis finansines lėšas ir įvairias priemones, skirtas „stereotipinius“ lyčių vaidmenis keisti „nestereotipiniais“.

Pasitelkus šias ir kitas išradingas priemones, viešo pritarimo iliuziją galima sukurti greit. Sovietmečiu visuomenė  irgi „pritarė“ santvarkai bei komunistų partijos sprendimams.

Didžioji dalis visuomenės liks už įstatymo ribų

Kiek Lietuvoje gyvena žmonių, kurie mano, kad vyro ir moters santuoka nėra šeima? Ji visais laikais buvo ir yra laikoma šeima. Toks bazinis standartas atitinka žmogaus prigimtį ir yra universaliai pripažįstamas. LR Konstitucijoje ir tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose minimi tokie šeimos bruožai – vyro ir moters santuoka, giminystė, tėvystė ir motinystė, vaiko ryšiai su tėvu ir motina. Visi jie kyla iš lyčių skirtingumo. Būtent šių bruožų egzistavimas sukuria valstybės pareigą, o tuo pačiu ir asmenų teisę į šeimos teisinį statusą. Valstybė, atsisakydama pripažinti vyro ir moters teisę tuoktis bei kurti šeimą, pažeistų Konstitucijoje ir tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose įtvirtintas žmogaus teises.

Valstybė nepadaro žmogaus teisių pažeidimo, atsisakydama suteikti šeimos teisinį statusą homoseksualioms poroms, nes tokios teisės nėra.

Tačiau valstybė nepadaro žmogaus teisių pažeidimo, atsisakydama suteikti šeimos teisinį statusą homoseksualioms poroms, nes tokios teisės nėra. Tai pripažino ir LR Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 11 d. nutarime: „Konvencijoje nenustatyta bendra pareiga valstybėms dalyvėms vidaus teisėje užtikrinti tos pačios lyties asmenims galimybę sudaryti santuoką ar leisti partnerystę; šioje srityje valstybės naudojasi savo vertinimo laisve“.

Taigi „tradicinės šeimos“ gynėjai niekam nieko neprimeta – visi ir taip sutinka, kad „tradicinė šeima“ yra šeima, o teisę į tokią šeimą seniai saugo nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai.

O kiek žmonių mano, kad dviejų vyrų ar dviejų moterų sąjunga turi būti laikoma šeima? Lietuvos visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad apie 70 proc. gyventojų tam nepritaria. Vadinasi, būtent jiems (geriems dviem trečdaliams gyventojų) primetinėjama svetima šeimos samprata – įteisinus homoseksualias šeimas jas privalėtų pripažinti visi. Daugelis lietuvių su savo pažiūromis atsidurtų už įstatymo ribų. Iki šiol turėtos teisės ir laisvės taptų ribotos.

Pasaulis po truputį atsitokės ir anksčiau ar vėliau grįš prie tiesos apie žmogaus prigimtį.  „Atsilikusi“ Lietuva turi pranašumą – ji dar gali pasimokyti iš svetimų klaidų. Mes matome, kokiu keliu kitose valstybėse buvo įvesta „šeimų lygybė“, įskaitant „tėvystės lygybę“. Tai atkakli, daug kartų kartota ir gerai žinoma politinė strategija. Į šeimos institutą įkėlus vieną koją, vis spartesniu žingsniu bus einama toliau. Pakeliui bus trypiamos tikros teisės ir laisvės. Tiek suaugusių, tiek vaikų. Ir niekas neatsakys už padarytą žalą.