Tapo madinga vaduotis iš stereotipų ir barti dar neišsivadavusius. Gaila, kad ne mes patys pasirenkame netinkamus stereotipus… Demokratinėse valstybėse jie yra imperatyviai nurodomi ir, nelaukiant tautos sutikimo, griaunami.
Tačiau gyvenime galima sutikti ir kitus, griovėjų tyčia ar netyčia pamirštus, stereotipus. Pakalbėkime apie vieną Lietuvai labai aktualų stereotipą, kuris yra toks visuotinis ir toks savaime suprantamas, kad mažai kas jį pastebi ir beveik niekas nenori išsivaduoti.
Jis skamba maždaug taip: normali šeima turėtų turėti vieną arba du vaikus. Daugiau… na, jau kažkaip tiesiog nepadoru… nepatogu, sunku, nereikalinga… asocijuojasi su asocialumu… teršia gamtą ir atima laisvę… Kai gimsta trečias, ar, neduokdie, ketvirtas, tėveliams tenka aiškintis, „kaip čia taip išėjo“. Jaunimas atsiprašinėja, kad jiems ir dviejų „per akis“, o vyresniems išsprūsta užuojautos kupinas klausimas: „Tai ką, nemokėjote susitvarkyti?“. Net naują gyvybę pasitinkantys gydytojai stebisi, kai, regis, normalios pacientės gimdymų skaičius „iškrenta iš normos ribų“…
Ir iš kur toks keistas galvojimas? Dauguma pripažįsta, kad vaikai yra gerai. O jeigu gerai, tai kodėl jų turi užtekti tiek mažai? Panašu, kad tai susiję su kontraceptiniu mentalitetu, perkeliančiu troškimą kontroliuoti, viešpatauti į lytiškumo sritį. Jis skelbia, kad žmonės nuo gyvūnų skiriasi tuo, jog neribodami kūniškų malonumų gali nuspręsti, kiek ir kada susilaukti vaikų. Kontracepcijos pagalba išmokome „nesidauginti kaip triušiai“ – o tai ir yra didysis mūsų pasiekimas, išsvajotoji laisvė! Tenkinti geismus, bet nepatirti neigiamų pasekmių. Mėgautis, bet nesusigadinti gyvenimo trukdžiais.
Teisybė, lytinis aktas tinka ne vien prokreacijai, bet ir sutuoktinių tarpusavio meilei išreikšti, vienybei, bendrystei stiprinti. Ir tai iš tiesų yra labai daug. Tačiau tiek gyvūnams, tiek žmonėms būdingi kūniški malonumai nėra savitiksliai – jie reikalingi efektyviam tam tikrų gyvybinių funkcijų vykdymui. Pavyzdžiui, aišku, kad valgis teikia džiaugsmą, gali būti bendravimo, socializacijos priemonė, svarbus šeimos ritualas ir kt. Bet jeigu nepaisydami esminės valgymo paskirties (maitinimosi, kūnui reikalingų medžiagų gavimo), be saiko džiaugsimės valgymo malonumais, o suvalgytą turinį nuolat (atsiprašau) išvemsime, rizikuosime susirgti destruktyvia, visą organizmą sekinančia psichikos liga – bulimija (kol kas nerizikuojame gauti bulimofobų pavadinimo, jei laikomės stereotipo, kad tokia psichofizinės sveikatos būklė nėra nekalta alternatyva tradicinei mitybai).
Analogiškai galime klausti, kas lieka iš lytinio – gyvybę kuriančio – akto atėmus gyvybės pradėjimo dimensiją? Mirtį nešantis aktas. Šį teiginį patvirtina pastarųjų dešimtmečių faktai: kontracepcija yra susijusi su abortų, lytiškai plintančių ligų, krūties, kitokio vėžio atvejų skaičiaus didėjimu, hormoninės tabletės visiškai sveikoms moterims gali sukelti mirtinų komplikacijų, homoseksualius seksualinius santykius turintys vyrai žymiai dažniau serga AIDS, kitomis infekcinėmis ligomis, įvairiomis priklausomybėmis, žudosi, vidutinė jų gyvenimo trukmė apie 20 metų trumpesnė nei heteroseksualių. Statistika verčia rimtai suabejoti tradicinės šeimos stereotipo griovėjų intencijų grynumu ar bent jau informuotumu…
Tenka pripažinti nepopuliarų, bet elementarų faktą – lytinis (kitaip – „gimtinis“) aktas nuo pradžių buvo ir vis dar liko pirmiausia skirtas ne kam kitam, bet gyvybės pratęsimui. O mes esame ne vien troškimus generuojantys ir juos įgyvendinantys kūnai, bet ir protingos bei laisvą valią turinčios būtybės. Todėl lytiškumo srityje nuo gyvūnų skiriamės tuo, kad gebame suvokti tikrą, visuminę lytinio akto paskirtį, realizuoti jį tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, sąmoningai laukti natūralių lytinio akto pasekmių – naujos gyvybės atėjimo, suprasti kiekvieno vaiko begalinę vertę ir būti atvirais šiai didžiausiai ir prasmingiausiai šeimos laimei.
Ir atvirkščiai – vien malonumo ieškojimas, negalvojimas apie tai, kokia yra tikroji atliekamų veiksmų prasmė (techninis malonumo ir jo tikslo atribojimas), mus daro panašiais į instinktų valdomus gyvūnus. Tik įsivaizduojame, kad viešpataujame, o iš tiesų vergaujame… Juk gyvūnai renkasi atitinkamą elgesį siekdami to paties malonumo, bet iš tiesų nežino, „iš kur atsiranda vaikai“, ir savo veiksmų su šiomis pasekmėmis sąmoningai nesieja.
Žmonių šeima turėtų būti pagrįsta vyro ir moters meile, kuri yra priešinga egoistiniams potraukiams, asmeninio malonumo paieškoms, bet pasireiškia kaip kurianti jėga. Šeima yra lyg Dangaus atspindys žemėje, gyvybę teikiančios meilės salelė visuomenėje, kur dviejų asmenų dovanojimasis vienas kitam įgyja dvasinio kūno pavidalą, t.y. maždaug per devynis mėnesius meilė tampa tokia reali, tokia gyva, tokia asmeniška, kad jai tenka duoti vardą ir pavardę.
Nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų vaikai priklauso žmonijai, visuomenei, tautai… Bet labiausiai – šeimai, kurioje jų gyvybė prasidėjo. Tai yra svarbiausia ir tvirčiausia narystė, pagrįsta biologiniais ir dvasiniais ryšiais su kitais šeimos nariais. Tačiau vaikai nėra tėvų nuosavybė ir ne gimdytojai suteikia savo vaikams vertę. Ateidami į šį pasaulį, vaikai ją atsineša su savimi. Taigi ne mums spręsti, kuriam kada ateiti ar išeiti. Vaikai – didi dovana, kurią turime su džiaugsmu ir nuolankumu priimti, prisiimdami ir atsakomybę už ją. Skirtingai nei gyvūnai, laisva valia ir sąmoningumu pasižymintys žmonės turi moralinę ir teisinę pareigą rūpintis tuo, kaip vaikai auga, ką jaučia, girdi, mato, ko išmoksta ir kokiais tampa.
Lietuvos Konstitucijoje randame stereotipų griovėjams nepatogias nuostatas: 26 straipsnis teigia: „Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“, 38 straipsnyje rašoma, kad „tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis“. Yra dar daug panašių ir susijusių teisės normų, bet ir neskaitę teisės aktų galime numanyti: atsakingai vykdyti tėvų pareigas nėra lengva. Kartu su nenusakoma laime mes patiriame nemažų sunkumų – vaiko gimimas, auginimas, išlaikymas, auklėjimas, ugdymas kainuoja laiko, pastangų, sveikatos, pinigų… Trukdo dirbti prestižinius darbus ir džiaugtis brangiomis pramogomis.
Tačiau mes, tėvai, kartais užmirštame, kokie stebuklai vyksta mūsų šeimose. Juk esame vartai, per kuriuos į pasaulį ateina nauji žmonės! Į mus panašūs ir absoliučiai unikalūs. Ar tikrai teisinga prioritetą teikti savirealizacijai, karjerai, kelionėms, asmeniniam patogumui, tobulėjimui, o ne tam, kad nauji žmonės, mūsų vaikai, matytų dangų, sniegą, veidus… Girdėtų balsus, muziką, lietaus šnaresį… Sirgtų ir sveiktų, juoktųsi ir verktų… Draugautų, mylėtų, mokytųsi, dirbtų… Kažką naujo išrastų ar atrastų… Kurtų šeimas, susilauktų vaikų (mūsų anūkų!)… O gal daug kentėtų… Kiek daug jie pasaulyje patirtų ir kiek daug į pasaulį atneštų! Kiekvienas naujas vaikas gyventų visą begalinį savo gyvenimą. Ir iškeliautų į Amžinybę.
Taip, savirealizacija ir kiti suaugusiųjų reikalai svarbūs – jei tik įmanoma, jų neapleiskime. Bet ar jie verti bent vieno žmogaus gyvenimo?
Nebijokime to veidmainišku rūpesčiu persmelkto argumento, kad dėl augančio žmonių skaičiaus greitai visi į Žemę netilpsime, neužteks resursų ir katastrofiškai pasikeis klimatas. Tokias baimes kursto abortų ir kontracepcijos pramonė, užsibrėžusi kilnų tikslą – kontroliuoti žmonių populiacijos dydį. Ši opi problema susijusi ne su populiacijos dydžiu, o su vartojimo mastais ir naudojamomis technologijomis. Be to, Lietuvai, kaip ir visai nuo lytinų laisvių apsvaigusiai Europai bei Šiaurės Amerikai, persidauginimas negresia. Priešingai – dėl itin mažo gimstamumo senstame ir nykstame gėdingu greičiu. Taigi nebūtina „aukotis dėl žmonijos“ ir šiuo tikslu taupiai gimdyti vaikus. Verčiau stenkimės diegti savo vaikams ne gobšumą, o dosnumą, rodykime atsakingo, o ne besaikio vartojimo pavyzdį, puoselėkime jų tyrose širdutėse meilę gamtai, o ne prekės ženklui, užuojautą kenčiančiam, nuliūdusiam, vargšui… Kad užaugę jie padarytų Žemę geresne vieta gyventi kiekvienam.
Baigiant verta prisiminti tėvišką Popiežiaus Pranciškaus patarimą – atsižvelgiant į sveikatos sutrikimus ar kitokias svarbias problemas, neprivalome „daugintis kaip triušiai“. Tėvystė turi būti atsakinga. Tačiau ši atsakomybė nesusijusi su teisingo vaikų skaičiaus stereotipu, nustatančiu, kad mažiau yra geriau negu daugiau.
Tiesa, kad triušiai atsiveda mielus, švelnius, gražius padarėlius, bet visgi – tik triušiukus. Mes su jais nesilyginkime. Juk turime galimybę dalyvauti naujų žmonių – dvasinių būtybių – kūrime. Naudokimės šia galia, o ne slopinkime. Rinkimės gyvybę teikiančią meilę, o ne savimeilę.
