Kultiniam lietuvių aktoriui – šūsnis meilės laiškų ir kolegų pagyros: atšauktos vestuvės ir lemtingas vaidmuo

Prieš daugiau nei tris dešimtmečius anapilin iškeliavęs Juozas Kisielius paliko ryškų pėdsaką žiūrovų atmintyje. Kultiniam teatro ir kino aktoriui itin daug meilės laiškų atkeliavo po jo vaidmens filme „Ilga kelionė per kopas“. Moterims jis buvo idealas, dėl kurio būta ir atšauktų vestuvių, ir lygiuotasi, skolinantis personažų lopšines…

Aktoriaus bičiulių, kolegų atsiminimai apie jį, kupini šilumos, susižavėjimo – taip pat lyg meilės laiškai J. Kisieliui. Tad neatsitiktinai šį aktorių norisi prisiminti per šv. Valentino dieną.

Juozas Kisielius, XX a. 8 dešimtmetyje baigęs Lietuvos konservatoriją, vaidino Lietuvos dramos teatre. Jo sukurti vaidmenys Lietuvos akademiniame dramos teatre buvo mėgiami ne tik teatro žiūrovų, bet sulaukė ir palankių kritikos įvertinimų.

Aktorius vaidino žymiausių lietuvių kino režisierių: Gyčio Lukšo, Algimanto Puipos, Almanto Grikevičiaus, Raimundo Vabalo bei užsienio režisierių filmuose, tačiau didžiausio populiarumo sulaukė, sukūręs Artūro Bangos vaidmenį septynių serijų latvių seriale „Ilga kelionė per kopas“ (1980).

MEILĖS LAIŠKAI NUO GERBĖJŲ: neapykanta jaunikiui ir sūnui skambanti lopšinė

Teatro ir kino aktoriaus Juozo Kisieliaus Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus rinkinyje saugoma apie 300 jo talento gerbėjų laiškų iš visos buvusios Sovietų Sąjungos.

„Ilga kelionė per kopas“ – Rygos kino studijoje sukurtas 7–ių serijų meninis filmas, melodrama. Filme buvo vaizduojama latvio žvejo Artūro, kurį įkūnijo J. Kisielius, ir gražuolės Martos, kurią vaidino Lilita Ozolinia, meilės istorija nuo 1939 m. iki septintojo dešimtmečio pradžios.

Seriale paliestos latvių SS legiono, Baltijos šalių partizanų kovų, pokario tremčių temos. Šis filmas buvo ypač populiarus. Jame pagrindinius vyrų vaidmenis atliko lietuvių aktoriai. Tad nenuostabu, kad šie aktoriai buvo pastebėti žiūrovių. Ypač daug gerbėjų laiškų sulaukė J. Kisielius.

Viename laiške aštuoniolikmetė Elen iš Donecko srities, Ukrainos, 1984 m., rašė, kad, pamačiusi J. Kisielių filme „Ilga kelionė per kopas“, ji pajutusi dvasinį perversmą. Teigia septynis vakarus „ėjusi iš proto“: „Kai Jūs pasirodėte ekrane, aš supratau, kad Jūs esate nepaprastas žmogus, pats geriausias iš visų vyrų, kuriuos pažinau, žinau ir pažinsiu. Jūs man patikote ne tik savo išore, bet kažkokiu vidiniu grožiu. Jūs kažkaip traukiate. Dieve mano, ką Jūs su manim padarėte!“

Tuomet Elen pasakoja: „Kitą savaitę turėjo būti mano vestuvės, bet pamačiusi Jus, mane apėmė neapykanta jaunikiui ir aš atsisakiau už jo tekėti. Nežinau, galbūt aš myliu ne Jus, o Artūrą, kurį Jūs taip puikiai suvaidinote. Tačiau Artūras neegzistuoja, o esate Jūs“.

Mergina rašo suprantanti, kad aktorius turi šeimą, tačiau norinti, jog aktorius žinotų – Ukrainoje gyvena beprotiškai jį mylintis žmogus: „Aš magnetofone įsirašiau Jūsų balsą, kurį pastoviai klausau. Ir  tikiu, kad Jūs dar ne kartą filmuositės kine. Filmuokitės greičiau!“

Kitame laiške Zoja iš Ufos, Baškirijos, 1984 m. žavisi pačia personažų Artūro ir Martos meile: „Verkiau, kai Marta dainavo savo lopšinę… Jūs tokie tikri ir man artimi, kad žodžiais neišsakysi… Dar nei vienas filmas mano širdyje nepaliko tokio įspūdžio. Ačiū Jums už tai! Už tai, kad esate, kad tokie gražūs savo išore ir vidumi.“

Zoja prisipažįsta norinti būti panaši į Martą, „būti tokia moteriška, gera, jautria“. Ji teigė norinti, kad veikėjų pora visada būtų kartu : „Būtent kartu, vienas šalia kito, taip norėtųsi, kad paskutinėje serijoje Jūs vienas prie kito prieitumėte ir pažiūrėtumėte į akis…“. Zoja rašė dainuojanti savo sūnui vakarais tą pačią lopšinę, kurią dainavo Marta…

JUOZO KISIELIAUS BENDRAŽYGIŲ ATSIMINIMAI: personažo ieškojo savyje

J. Kisielius savo talentu bei atsidavimu darbui, rūpestingumu ir paprastumu žavėjo ne tik serialo žiūroves, bet ir kino bei teatro kolegas. Lietuvos teatro, muzikos ir kino darbuotojai Rasidai Žygienei buvo patikėtas J. Kisieliaus dokumentų rinkinys, kuris į muziejų atkeliavo karantino metu.

Muziejininkė, nagrinėdama rinkinį, kalbino aktoriaus kolegas ir bičiulius. Tad šiandien dalinamės dar niekur neskelbtais kino ir teatro atstovų atsiminimais apie J. Kisielių. Jį pažinojusių žmonių atminty aktorius išliko kaip nuostabus ir jautrus žmogus, geras ir dėmesingas draugas bei kolega.

Aktorius a. a. Regimantas Adomaitis: visi tie „vaišiukai“ buvo truputį „trenkti“

Dabar jau a. a. aktorius Regimantas Adomaitis, kalbintas prieš kelerius metus, prisiminė, kad J. Kisielius, kaip ir pats R. Adomaitis, buvo Irenos Vaišytės kurso studentas: „Visi tie „vaišiukai“ buvo truputį „trenkti“. Jie visus vaidmenis leisdavo per save“.

Anot jo, yra dviejų tipų aktoriai: „Vieni puikiai gali pamėgdžioti, imituoti, pavaizduoti, „nutapyti“ personažą, bet jie savo dūšios neįdeda. O Vaišytės mokiniai buvo kitokie. Ji juos kreipdavo kita linkme: reikalaudavo, kad personažą aktorius perleistų per save, per savo dūšią, supratimą, temperamentą. „Vaišiukai“ ieškodavo personažo savyje.“

„Bendrakeleivis per kopas“ Romas Ramanauskas: rungėsi dėl vietos po saule

Su J. Kisieliumi filme „Ilga kelionė per kopas“ vaidino ir aktorius Romas Ramanauskas, atlikęs taip pat vieną iš pagrindinių vaidmenų – Richardo vaidmenį. Jis pasakoja studijų metais buvęs su Juozu geriausiu draugu: „Lyg nujausdami, kad įžymusis filmas mus dar labiau susies – ten mes tapsime ir priešininkai, ir varžovai, ir draugai, ir vienas kito gelbėtojai“. Anot jo, abiem jiems tai buvo svarbiausias kino filmas, kuris „didžiulėje pasaulio erdvėje padarė mus gana žinomais ir savais daugeliui žmonių.“

Abu jie buvę herojinio tipo amplua, tikina R. Ramanauskas: „Tai įnešė savotiško šarmo – mes tapome besirungiantys jau nuo konservatorijos laikų – dėl tam tikrų vaidmenų, savo vietos po saule…“ Anot jo, „aktorystės profesija labai keista: joje labai daug egoizmo, nori nenori – kaip sporte, turi būti dėmesio centre, būtinai saulę kreipti į save – tokia scenos prigimtis“.

R. Ramanauskas svarsto, kad juos galbūt bus susiejęs ir tam tikras kontrastas: „Aš buvau iš sostinės, toks truputį palepęs, kaip visi vilniečiai – „blatnesnis“, o Juozas atvažiavo mokytis iš mažo miestelio, Joniškio, kur buvo mokyklos žvaigždė, visų skaitovų konkursų laureatas. Nepaisant dėl to kylančios ironijos tarp vilniečių grupės narių, mes jautėme vienas kitam trauką“. Pasak jo, vilniečių grupelėje buvo Arūnas Storpirštis, Algis Matulionis ir kiti. Prie jos jungėsi uteniškis Gintautas Pečiūra bei Kęstas Paulavičius iš Kėdainių.

J. Kisielius didžiavosi, kad jo senelis buvo siuvėjas ir galėjo gražiai susiūti per repeticiją perplėštus marškinius. R. Ramanauskas tikina, kad Juozas išsiskyręs iš vilniškių grupės narių: „Kaip dabar suprantu, jis turėjo daugiau harmonijos nei mes, palepę sostinės vaikinai. Kadaise miškininku norėjęs būti, jis turėjo daugiau kantrybės už kitus.“ Juozas, anot Romo, buvo išrinktas kurso seniūnu, nes „pagal savo charakterį tiko tokioms pareigoms: turėjo kantrybės ir tuo skyrėsi nuo mūsų, „miestiečių“.

Kai J. Kisielius su seserimi ir mama apsigyvenę prie „Pergalės“ kino teatro, pačiame centre, visiems bičiuliams buvo labai patogu čia užeiti ir aptarti reikalus: „Tuo metu visi pokalbiai vyko apie didįjį meną – aktorystę.“ Tais laikais, kai visa informacija iš Vakarų pasaulio buvo labai apribota, jų kursas paprašęs jų dėstytojos, įžymios vertėjos Lilijos Vanagienės, kad ji išverstų Edwardą Albee: „Mums reikėjo save realizuoti. Bandėm savo grupelėj daryti etiudus iš tokios medžiagos, kaip „Belaukiant Godo“, kas tuo metu buvo labai nauja ir įdomu – iš Wolfgengo Borcherto, Ericho Maria Remarque`o“…

„Didžioji Dievo režisūra“ nulėmė, kad po studijų jiedu su Juozu pateko į tą patį teatrą: „Juozas gal pagal tą savo kantrumo teoriją labiau su Henriku Vancevičiumi susigyveno, o aš labiau pritapau prie opozicinės grupelės – pas režisierę Ireną Bučienę. Taigi, su Juozu vaidinome spektakliuose, turėjome savo žiūrovus, ir tuo metu mus pastebėjo latviai: nes mes galėjome vienas kitą papildyti“.

Juozas tuo metu jau buvo daugiau filmavęsis, o R. Ramanauskas maloniai nustebo, kai buvo patvirtintas pačiam stambiausiam Baltijos šalių filmui: „Tada tai buvo įvykis – septyni sujungti pilnametražiai filmai į serialą apie Pabaltijo istoriją, kuri buvo gana drąsiai papasakota, nes scenaristas buvo Olegas Rudnevas – rusas, funkcionierius, žodžiu, galinga partinė figūra. Jam buvo leista daugiau“.

R. Ramanauskas apibendrina: „Filme mes abu pasižymėjom kaip oponentai, kaip priešininkai, kiekvienas turėjom savo gerbėjus. Taip išeina, kad ir gyvenime „rungėmės“: štai nesitarę abu savo antras santuokas užregistravom lygiai tą pačią dieną. Santuokos rūmų viršininkė nusistebėjo: „Gal jūs susitarę su J. Kisieliumi?“, o aš pajuokavau: „Užrašykite, prašau, mane keliomis valandomis anksčiau nei J. Kisielių“.

Kolegė aktorė Genovaitė Ciplinskaitė: visada pagalvodavo apie kitus

Kai apie 1981 metų vasarą Juozas su Romu filmavosi Latvijoje, Genovaitė Ciplinskaitė su savo teatro trupe Biržuose vaidino Rudi Strahlo spektaklyje „Adomas veda Ievą“. Šiame spektaklyje G. Ciplinskaitė vaidinusi Ievą, o Juozas – Adomą.

„Po filmavimo tiesiai iš Rygos Juozą atveždavo vaidinti spektaklyje Biržuose. Niekad nepamiršiu, kaip jis iš Latvijos mums, kolegoms, pristatydavo lauktuvių – dėžes rūkytos žuvies. Jis visada rasdavo laiko pagalvoti apie kitus“, – sako G. Ciplinskaitė.

Pasak aktorės, J. Kisielius labai kruopščiai žiūrėjo į darbą – nuo vaidmens nagrinėjimo prie stalo iki grimo detalių sprendimo: „Juozas buvo toks scenos partneris, kuris daug padeda ir duoda, su juo būdavo lengva vaidinti. Labai mėgo Vytauto Mačernio poeziją“.

Kurso draugas ir kolega Ramutis Rimeikis: broliais vadinomės

Aktorius, buvęs Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas, kurso draugas ir kolega Lietuvos akademiniame dramos teatre Ramutis Rimeikis teigia, kad jie su J. Kisieliumi buvę labai artimi draugai. „Kažkada vaidinome Abelį ir Kainą. Jis buvo Abelis, o aš – Kainas. Broliai. Paskui visą gyvenimą broliais vadinomės“, – teigia R. Rimeikis.

Anot R. Rimeikio, J. Kisielius buvęs labai vyriškas, santūrus, sportiškas ir draugiškas, bet nerodydavo emocijų: „Studijų metais kurse jis buvo gerbiamas ir mylimas, ypač netrūko mergaičių dėmesio.“

Kino režisierius Gytis Lukšas: neregėto šviesumo žmogus

LRT laidoje „Legendos“ (2014 m.) Gytis Lukšas prisimena, kaip J. Kisielius filmavosi pirmame jo pilnametražiame filme „Žvangutis“. Tas filmas Juozui taip pat buvo pirmas. „Atsimenu bandymus. Juozas man visiškai nepažįstamas, naujas žmogus, bet kažkokio neregėto šviesumo žmogus. Viduje šviesus. Ir štai toks jis man išliko“, – laidoje pasakoja G. Lukšas.

„Kur tik jis nesifilmavo… Turbūt nemažiau trisdešimt vaidmenų. Filmavosi ir su lietuvių režisieriais – Algimantu Kundeliu, Almantu Grikevičium, Raimundu Vabalu, manim, Algimantu Puipa, bet labiausiai jį išgarsino latvių serialas „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Bet net ir be latvių – filmavosi armėnų, rusų, estų filmuose. Jis labai daug dirbo. Gal tas darbas jį per greit nualino, nualino jo širdį“, – svarstė G. Lukšas.

***

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje yra saugomas unikalus J. Kisieliaus fondas. Čia iš naujo aktoriaus kūrybos kelias atgyja portretinėse, vaidmenų fotografijose, dokumentinėje ir epistolinėje medžiagoje, atsiminimuose.

Tekstą pagal Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus muziejininkės Rasidos Žygienės surinktus atsiminimus parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.