LNOBT vadovas J. Sakalauskas: „Kultūrą remiantis žmogus tampa aktyviu jos ambasadoriumi“
Jonas Sakalauskas: „Būtų sveika, jei privati parama sudarytų bent penktadalį kultūros įstaigų biudžetų“
Lina Bieliauskaitė
Profesionaliojo Lietuvos meno atstovai pasaulinėje kūrėjų lygoje pajėgūs konkuruoti aukščiausios prabos turinio kokybe. Tokie pasiekimai – savotiškas fenomenas, įvertinant mūsų kultūrininkams tenkantį biudžetą. Pasak Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinio direktoriaus Jono Sakalausko, naujausios tendencijos liudija pozityvius ženklus: kad kultūrai valstybės dotacijų toli gražu nepakanka, klausimų nebekyla ne tik mecenatystės tradicijas puoselėjančiam verslui, bet ir gausėjantiems privatiems rėmėjams.
Rėmėjai prisideda ir paslaugomis
Skaičiuojama, jog panašus teatras Vokietijoje savo biudžetu LNOBT lenkia maždaug triskart, Milano „La Scala“ – 12 kartų, o Niujorko „Metropolitan Opera“ – 25 kartus.
„Opera ir baletas privalo būti tik aukščiausio lygio, o tai, žinoma, kainuoja. Turėdami ženkliai mažesnius biudžetus, turime ir gerokai mažiau galimybių, tačiau gebame dirbti taip pat, o kartais net geriau nei turtingesniuose Vakaruose, – kalbėjo teatro vadovas. – Gerąja prasme mus vis dar gelbsti inercija – viskas remiasi tais patriotais, kurie siekia savo darbą padaryti maksimaliai gerai. Tik tokių žmonių pastangomis mums pavyksta išlikti aukščiausioje lygoje.“
LNOBT mecenuojančios korporacijos bei įmonės neabejotinai svariai prisideda prie įstaigos veiklos: „Užsitikrinę mecenavimą galime galvoti apie brangesnius, kokybiškesnius pastatymus, renginius. Pastaraisiais metais prie teatre vykstančių procesų didieji rėmėjai gali prisidėti dar solidžiau nei anksčiau. Ne mažiau svarbi ir kitokio pobūdžio parama – turime rėmėjų, kurie prisideda ne tiesiogiai finansiškai, bet teisinėmis, komunikacijos ar kitomis paslaugomis“, – vardijo pašnekovas.
Valstybės vaidmuo – nepakeičiamas
Vis dėlto tenka pripažinti – Europos Sąjungoje Lietuva yra viena paskutiniųjų šalių pagal kultūros mecenavimo mastą.
„Ypač tai aktualu kalbant apie privačių asmenų rėmimą. Vakaruose gerokai labiau priimta, kad gyventojai, nesvarbu, ar jie turtingi, ar mažiau pasiturintys, prisideda ne vien prie atskirų akcijų, kurias galima būtų pavadinti stichišku rėmimu, bet ir prie ilgalaikių iniciatyvų“, – sako pašnekovas.
LNOBT idėja suteikti galimybę į teatro rėmėjų gretas įsitraukti pavieniams asmenims – Lietuvoje ganėtinai naujas reiškinys. „Ugdyti talentus, suteikti jiems orias darbo sąlygas, kad galėtume džiaugtis aukšto lygio menu, yra be galo brangu. Turime pripažinti, jog netgi dešimt kartų išaugus iš visuomenės gaunamo rėmimo apimtims, vargu ar būtų galima pakeisti šiuo metu veikiantį modelį, kai būtent valstybė yra didžiausias kultūros donoras“, – pripažino LNOBT generalinis direktorius J. Sakalauskas.
Daugiau nei vakaro pramoga
Privačių rėmėjų indėlį teatro vadovas vertina gerokai plačiau, nei valią finansiškai prisidėti prie meninės įstaigos veiklos, taip užtikrinant tiek geresnes sąlygas kūrėjams, tiek meninę renginių įvairovę.
„Šiuo atveju labiau akcentuočiau patį požiūrį. Kaip kultūros visuomenininkas tikiu, kad menas, kultūrinės veiklos yra labai svarbus instrumentas visavertei valstybės gerovei, kuriant laimingą, išsilavinusią, tolerantišką visuomenę. Tai, kad didesnis kiekis žmonių dalimi savo lėšų, galbūt atitrauktų nuo buitinių poreikių ir patogumų, sąmoningai prisideda prie kūrybinių veiklų finansavimo, yra moralinis patvirtinimas, kad kultūra – labai svarbi. Tai – prioriteto ir visuomenės brandos klausimas“, – akcentavo J. Sakalauskas.
Net ir nedidelėmis sumomis remiantis žmogus tampa aktyviu kultūros puoselėtoju bei savotišku jos ambasadoriumi: „Pastebime, kad tokie žmonės visai kitaip įsitraukia į teatre vykstančius procesus. Tai tampa daugiau nei vakaro pramoga, tu daugiau apie tai kalbi, įtrauki ir savo draugus, savo aplinką, taigi visa, kas vyksta teatre, tau rūpi taip, tarsi būtum to dalininkas. Manau, būtent šis aspektas yra svarbiausias. Kuo daugiau atsiras privačių rėmėjų, tuo jų skaičiaus eksponentinis augimas, tikėtina, bus spartesnis. Kuo daugiau žmonių ateityje pritrauksime prie kultūros, tuo pati kultūra galės būti tvaresnė, mažiau priklausoma nuo politinių ciklų, kurie daro nemažą įtaką didžiųjų kultūros įstaigų finansavimui“, – įžvalgomis dalijosi LNOBT vadovas.
Tarsi lakmuso popieriukas
J. Sakalausko akimis, nepaisant geopolitinių bei ekonominių aplinkybių, šiandien tokiam augimui Lietuvoje išlieka palankios prielaidos: „Tuo metu, kai siekėme įteisinti savo nepriklausomybę, žmonėms rūpėjo, kaip išgyventi, kaip įsitvirtinti, tad ir kalbos apie privatų kultūros rėmimą dar nebuvo, – priminė pašnekovas. – Dabar, nors rizikų ir problemų Lietuvoje pakanka, bet nėra kritinės situacijos. Matydamas vis stiprėjančią sporto rėmimo tradiciją, turiu vilties, kad kultūros rėmimo pagreitis irgi augs.“
Be kita ko, J. Sakalauskas pastebi: kaip ekonominė gerovė tiesiogiai koreliuoja su labdaros, rėmimo masteliais, taip ir politikų sprendimai, nukreipti į kultūros puoselėjimą, yra tarsi lakmuso popieriukas, išryškinantis, kiek pačioje visuomenėje yra kultūros. Tad jei kultūrininkų balsas bus labiau girdimas visuomenėje, tai ir visuomenė labiau rems tokias politikų iniciatyvas.
„Savo ruožtu mano paties, kaip menininko ir aktyvaus kultūros ekosistemos dalyvio, prisidėjimas prie asmeninio rėmimo potencialo augimo – tai pastangos, kad žmonės pradėtų vertinti kultūrą ne kaip elito ar snobų prerogatyvą, o kaip kasdienišką, neatsiejamą nuo gyvenimo veiklą, reikalingą jų pačių gerovei, laimei, dvasinei stiprybei, galiausiai – galimybėms socialiai judėti į priekį. Kitaip tariant, menas iš prabangos prekės turėtų virsti pirmo būtinumo preke“, – vaizdžiai kalbėjo pašnekovas.
Trūksta fondoieškos specialistų
J. Sakalauskas neneigė, jog sėkmingoms paramos šaltinių paieškoms nemažą įtaką turi ir žmogiškasis faktorius.
„Vadybinės įstaigos vadovo kompetencijos, gebėjimas būti lyderiu, sutelkti žmones yra labai svarbu. Charizma taip pat neabejotinai veikia, nes tai susiję su to žmogaus atpažįstamumu visuomenėje. Vis dėlto rėmėjų paieškos, bendravimas su mecenatais, jų motyvacijos skatinimas yra labai specifinė sritis, reikalaujanti savitų žinių ir įgūdžių. Pritraukiant papildomą finansavimą, tokių gebėjimų turintys specialistai sukuria didžiausią vertę, tačiau tenka pripažinti, jog jų kultūros srityje nėra daug“, – kalba teatro vadovas.
Ateities perspektyvoje J. Sakalauskas norėtų matyti tvarų kultūros įstaigų finansavimą – pašnekovo teigimu, tik tai leistų mūsų šalies atstovams išlikti konkurencingiems tarptautinėje kūrėjų rinkoje.
„Toks modelis, kai bendrame didžiųjų valstybinio sektoriaus kultūros įstaigų biudžete privačių rėmėjų dalis nuo dabartinių kelių procentų išaugtų bent iki 20 proc., būtų labai sveikas ir racionalus. Tai būtų ne tik svarus finansinis instrumentas, bet sykiu ir įsipareigojimas bei gyvybingumo, efektyvumo palaikymas. Rėmėjų paieška neleidžia pačiai įstaigai užmigti – ji privalo būti aktyvi, nuolatos jausti aktualijų pulsą. Tai padeda jai būti visuomenėje, o ne veikti savo susikurtame burbule“, – įsitikinęs LNOBT generalinis direktorius.
