Kun. Oskaras P. Volskis: Neomarksizmas, pateikiamas kaip liberalizmas, veikia mūsų visuomenę

Kauno Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios (Šančių) vikaras, Varšuvos universiteto Katalikų teologijos akademijos doktorantas, Oskaras Petras Volskis teigia: „Taip, aš pripažįstu, esu konservatyvus kunigas, kiek tai liečia liturgiją ir mūsų tikėjimą. Esu už patriotizmą, tautos savarankiškumą ir išlikimą, už tautines vertybes. To visai nesigėdiju, tuo džiaugiuosi. Šiais laikais neomarksizmas, pateikiamas kaip liberalizmas, veikia ne tik mūsų visuomenę, bet ir katalikybę. Liberalizmas pražudys Europos tautas, o sveikas konservatyvumas išgelbės ne tik tikras Bažnyčios Tradicijas, pamaldumą, bet ir tautiškumą.“ Savo, kaip dvasininko ir Lietuvos patrioto, tvirtą poziciją jis dėsto internetinėje svetainėje Kunigas.lt, aktualios pasaulėžiūros temos skamba homilijose ir bendruomenės diskusijose.

Parengė Irena Petraitienė.

Kodėl postmodernizmas pykstasi su tikrove?

Žmogus, mąstydamas ir suprasdamas, kaip pabrėžia kun. Oskaras, tobulėja, galima sakyti – artėja prie žmogiškumo idealo. Neatsitiktinai katalikų tradicijoje praktikuojama meditacija čia reiškia ne snūduriavimą ar pastangas išvalyti protą ir paskęsti nebūtyje, bet valingą svarstymą, kas yra kas ir kokie ryšiai sieja dalykus.

Tai ypač aktualu, dominuojant postmodernizmui. Postmodernizmas, kurio ištakas galima įžvelgti dar tam tikrose Antikos mąstytojo Platono pažiūrose, išplito per Liuterio skelbiamas idėjas, įgavo pagreitį Prancūzų revoliucijoje, nuskubėjo Hegelio, Markso, Darvino, Froido ir kitų filosofų išmintu keliu iki keisčiausių fantastinių ir absurdiškų teiginių.

Platonas teigė, jog egzistuoja išankstinis prigimtinis pažinimas, kuris kyla iš žmogaus proto, kaip prisiminimai iš preegzistencinio idėjų pasaulio. Tokį požiūrį, kai pažinimas kildinamas iš žmogaus proto, filosofai vadina idealizmu. „Man atrodo“, „aš galvoju“, „manau“ ir kiti panašūs žodžiai apibūdina tokį mąstymą, ypač būdingą individualistiškai nusiteikusiam šių laikų Vakarų Europos gyventojui, pabrėžiančiam savo išskirtinumą.

Iš diskusijos ir nuomonių pertekliaus, sako kun. Oskaras, kyla vienas pagrindinių postmodernizmo reikalavimų – pliuralizmas. Teigiama, jog privalu gerbti kito nuomonę, net jei tai būtų kvailystė. Jog nėra objektyvios tiesos, bet tik asmeninės nuomonės, savos ir svetimos tiesos, kurių atžvilgiu reikia būti atviru ir nuolaidžiu. Reliatyvizmo aplinkoje tarpstantis pliuralizmas šiais laikais įgavo ideologinės prievartos ir diktato požymių, kuomet reikalaujant tolerancijos, privalomi ir gerbtini visokie išsireiškimai, bet tik ne objektyvi tiesa. Būti sveikai mąstančiu, doru ir sąžiningu – ne prioritetas. Tariamai užtenka būti nuoširdžiu ir betarpišku savo individualumui, net jei tai prieštarauja sveiko proto kriterijams.

Kun. O. P. Volskio nuomone, akivaizdu, kad tokia maišalynė gali tarpti tik šiuolaikinės demokratinėmis sąlygomis: „Todėl neatsitiktinai demokratija yra iškelta ir sudievinta iki absoliuto, tikintis, kad ji viską išspręs ir išaiškins, atneš išganymą. Esame liudininkais, kaip vyko ir vyksta prievartinis demokratijos eksportas į musulmoniškas šalis ir kaip demokratijos pavasaris pasibaigė arabų kraštuose. Bet nereikia manyti, jog postmodernūs vakariečiai nuo nebrandžios demokratijos yra nukentėję mažiau, kai jie patys tampa savo svaičiojimų aukomis ir įkaitais.“

Žinoma, reikia atvirumo, įsiklausymo ir bendro sutarimo, tačiau, kaip teigia kun. Oskaras, yra aišku, kad postmodernizmas pykstasi su tikrove ir netoleruoja objektyvios tiesos. Postmodernizmo ideologai ignoruoja Dievo ir dvasios klausimus, todėl jų grindžiamas požiūris iš esmės yra materialistinis: tikrovė čia suvokiama marksistiškai, siekiant ją apibūdinti ir formuoti pagal savo įnoringus įsivaizdavimus.

Kas yra homo ludens?

„Būtina atmesti postmodernizmo ideologiją kaip šėtonišką gundymą tapti vienišais dievais savo susikurtuose keistenybių pasauliuose“, – sako kun. O. P. Volskis, akcentuodamas, jog turime aiškiai diagnozuoti postmodernizmo nešamas dvasines, psichofizines ir socialines ligas bei jomis neapsikrėsti. Mat šios ideologinės ligos skatina žmogaus protavimo, moralės ir jausmų paviršutiniškumą, primityvumą.

Nepaisant priežastingumo principo, žmogaus valia pažeidžiama, pasiduodama įnoriams ir kaprizams. Tada, kai žmogus atsisako reiklumo savo paties atžvilgiu, neturi aukštesnių vertybių ir siekių, jis tampa homo ludens. „Kas nekopia aukštyn, tas ir nenukrenta“, „kvailys myli darbą, o darbas – kvailį“ – tokie šūkiai skamba iš tinginystės apvaldytų asmenų.

Postmodernizmo mišrainėje nėra jokių kriterijų, kas yra gražu ar bjauru, kas tiesa ir kas melas. Susižavėjimas yra tos pačios vertės kaip ir pasibjaurėjimas, beskonybė išstumia estetiką, doras ir puolęs žmogus yra tos pačios vertės. Viskas yra tik žaidimas, viskas palikta savieigai, aklai dalykų sekai, kai nėra jokių tikslų ir vizijos, dvasinių ir rimtesnių temų, išskyrus keistuolišką linksminimąsi. Tai kelias į niekur, į išsigimimą ir susinaikinimą.

Žinoma, kaip ligos būna įvairaus sunkumo ir komplikuotumo, taip ir postmodernizmas nevienodai pažeidžia atskirus žmones. Pirmasis ligos bruožas yra neapykanta objektyviajai tikrovei ir visiems objektyvumo šaltiniams: Dievui, prigimtiniam įstatymui, Biblijai, Bažnyčios mokymui, ištikimai tikėjimo besilaikančiam katalikui.

„Vaikeli, prašyk Šventosios Dvasios dovanų, kad išvengtum kvailumo!“

Išmintis yra viena svarbiausių temų Biblijoje. Todėl kun. Oskaras apgailestauja, jog išminties troškimas nėra pirmaujantis prašymas net ir maldose. Kas gi yra išmintis? „Supaprastintai atsakant, tai sugebėjimas (pasitelkus pažinimą ir patirtį) priimti tokius sprendimus, kurie atneša gerus padarinius tiek materialiniuose dalykuose, tiek santykiuose su žmonėmis, tiek dvasinėje plotmėje. Ir ne tiek trumpalaikėje, kiek ilgalaikėje ar net amžinoje perspektyvoje“, – sako kunigas.

Dauguma krikščioniškų mąstytojų išmintį vadino Dievo dovana ir atlygiu tiems, kurie gyvena dorą ir darbštų gyvenimą. Istorijoje žinomas ir pasaulietinis, naudos siekimu pagrįstas, išminties apibrėžimas, kuriuo aiškinama, kad išmintis – tai sugebėjimas daryti kompromisus. Bet kompromisai ne visuomet reikalingi. Juk dėl neprotingų kompromisų tai ir, pavyzdžiui, Hitlerio ar Spalio revoliucijos Rusijoje, alkoholizmo, nusikalstamumo ir kitų neigiamų reiškinių priežastys.

Kun. Oskaras teigia, kad geriau suprasti išminties dorybę galime pasitelkę palyginimo metodą, pateikdami kvailystės būdus ir pavyzdžius. „Kvailumas gresia nuolatos ir visiems, kai dėl protavimo stygiaus, lėtumo, nesugebėjimo pagauti esmę ar atrasti priežastinius ryšių, nesugebame pramatyti ir pastebėti, kad žmogus gyvena pastovioje proto nesiorientavimo ir klaidžiojimo būsenoje.“ Jis priminė, jog kvailumo temą amžių bėgyje aptarė daug mąstytojų, kaip antai Servantesas (jo veikalas „Don Kichotas“), Matthijs van Boxselis (parašė „Kvailystės enciklopediją“ paskui ir „Kvailystės teologiją“) ar Erazmas Roterdamietis (žinomas kaip „Pagyra kvailybei“ autorius.)

Erazmas, pasak kun. Oskaro, teisingai pastebi, jog kvailumas būna populiarius, o išmintis nekenčiama. Kvailumas yra tarsi pasiutligė: ja sergant ne tik kvailiojama, bet ir puolami sveikai mąstantys, siekiama kvailumą išplatinti. „Štai kodėl kvailumas persmelkia visas gyvenimo sritis, būdingas visais amžiais ir kultūrose, tiesiog glūdi civilizacijos pamatuose. Bibliniu požiūriu, žmonijos aušroje velnio apkvailintas žmogus ir toliau išlieka jo valdžioje dėl kvailumo.“

XIX a. pradžios Krokuvos Jogailos universiteto profesorius Mykolas Wiszniewski savo veikale „Charaktery rozumów ludzkich“ (Žmonių protų charakteriai), aptarė kvailių tipus ir atspalvius, kuriems išversti lietuviškų atitikmenų nepritrūko: kvailiukas (viskuo kvailai tikintis), žioplys, prietaringas kvailys, priešiškas kvailys, klausinėtojas kvailys, persimokęs kvailys, krizenantis kvailys, verkšlenantis kvailys, poliruotas kvailys (dėkingai priimantis pajuokas), išpuikęs kvailys, melagis, pusgalvis, pusdurnis, priekvailis, inteligentiškas kvailys, geros širdies kvailys, paprastos širdies kvailys, fanatiškas kvailys.

Žinoma, reikalinga atsarga. Būtina suprasti, kad tokių epitetų taikymas gali būti ir pražūtingas. Pasak Jėzaus, kas kitą vadina kvailiu, yra smerktinas į pragaro ugnį. Tai perspėjimas, kad neskubėtume kitų teisti ir niekinti, savo trūkumų nepastebėti, nes niekas nėra pakankamai išmintingas, kad suvoktų visus savo trūkumus, tarp jų – ir kvailumą. Juokaujama, kad jei kvailys suprastų jog jis yra kvailys, jau nebebūtų kvailys.

Tai kaip gydyti kvailumą ir puoselėti išmintį? Kun. O. P. Volskis pažymi, kad Jėzaus pateikti pavyzdžiai (grūdai, lobis, dirva, žvejyba) nurodo, jog išmintis yra kaupiama, ji surenkama po kruopelytę. Jos kaupimas primena aukso išgavimo būdą: reikia perplauti tonas dirvožemio, kad surinktum gramus aukso. Toji dirva, kurioje galima rasti išminties kruopeles, yra civilizacijos visuma: tauta, valstybė, etnografinis regionas, šeima ir giminė, parapija, vyskupija, biblioteka, vertingoji kultūra. Tam, kad imtume orientuotis tikrovėje, reikia didžiulių pastangų. Reikia perskaityti šimtus gerų knygų, patirti daugybę gyvenimo įvykių, išmokti daug akademinių ir gyvenimiškų pamokų, daugybės valandų maldos ir teologijos studijų, dvasinės kovos, išmintingų žmonių įtakos.

„Turint omenyje, jog Jėzus ypač stengėsi išpildyti Dangiškojo Tėvo valią, Jį apreikšti, atnešti Dievo karalystę į žemę, išgelbėti žmogaus sielą amžinybei, akivaizdu, jog tuo lobį slepiančiu lauku yra Bažnyčia ir jos Tradicija, o išganymo lobis yra Jis Pats ir Jo Evangelija. Pagaliau atrasti Švenčiausiąją Trejybę, tai, kur ji veikia, per ką pasireiškia, ir yra tas didžiausias atradimas. Viešpats paminėjo, jog žmogus čia atranda bei iškelia ir naujus, ir senus dalykus. Pagrindiniu išminties šaltiniu išlieka Dievo Žodis ir Šventoji Dvasia bei visi tie, kurie yra jos pripildyti, nes Dievas padeda žmogui pažinti ir mąstyti taip, kaip Dievas pažįsta ir mąsto. Gal todėl kardinolo Martini močiutė jam nuolat vaikystėje kartojo: „Vaikeli, prašyk Šventosios Dvasios dovanų, kad išvengtum kvailumo!“