Kunigo Ričardo Doveikos atsiliepimas apie politologo Vytauto Sinicos knygą „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“ (2019). Knygą galite įsigyti šalies knygynuose, o pigiausiai – knygos pristatyme lapkričio 25 dieną 18 valandą Lietuvos mokslų akademijoje (Gedimino pr. 3, Vilniuje).
Su vidiniu džiaugsmu ir žavesiu keliavau šioje rinktinėje diskutuojamų temų takais. Drąsus, ryžtingas, išmąstytas ir iš vidaus paliudytas žvilgsnis į šiandienos tikrovės būtį. Į patį žmogų, Valstybę, Tautą ir krikščioniškąjį tikėjimą.
Būtent asmuo ir vertybės yra autoriaus centre, žvilgsnyje, mąstyme ir širdyje. Ieškojimas ne vien individo vietos pasaulio ar Europos kontekste, bet siekimas sąmoningo ir atsakingo, laisvo asmens buvimo šiame pasaulyje. Gebančio prisiimti atsakomybę, turinčio nuomonę, asmeniškai save dovanojančio bendrojo gėrio kūrimui. Tai knyga už, o ne prieš.
Tekstų gelme siekiama užkalbinti žmogaus vidinį pasaulį, pažadinti jo egzistencines gyvasties sijas, padrąsinti kvėpuoti pilna krūtine. O svarbiausia – asmeniškai mąstyti. Nebūti mase, o išlikti asmenybe; neparsiduoti už šiandienos patogumą, bet išlaikyti savasties veidą ir gyvenimo stilių bei kryptį.
Autoriaus tekstų rinktinė atskleidžia ir leidžia pažinti asmens vidinę sąrangą, kuri remiasi į aiškų, suformuotą ir išugdytą krikščionišką vertybinį stuburą. Nepriklausomos Lietuvos patrioto, piliečio, kataliko ir visa savo esybe už pilnavertį žmogų, neperrašinėjamos istorijos, nemenkinančios praeities tikrovės, vertinančios savo didvyrius ir patriotus esantis autorius paliudija, kad mūsų Tauta, Valstybė geba brandinti ir formuoti atsakingus, savo kraštą mylinčius ir istoriją gerbiančius žmones. Esančius, o ne prisitaikiusius, tvirtus, o ne gyvenančius kaip nors, gebančius atstovėti save ir kitą, o ne plaukiančius pasroviui pilkos masės drumzlynuose.
Knygos puslapiai nesunkiai atras daugybę bendraminčių, kurie kviečia prie pokalbių stalo apie save, Valstybę, tautiškumą, tikėjimą ir šiandienos keliamus iššūkius. Yra temų, minčių, su kuriomis galima nesutikti, turėti ar likti prie savo nuomonės ir įsitikinimų. Tad ir aš drąsiai diskutuočiau daugelio Autoriaus paliestų temų atskleistomis įžvalgomis. Drįsčiau nesutikti ir turėti savo pozicija. Bet būtent tai mus visus ir praturtina.
Džiugu, kad knyga kviečia į sąmoningą ir atsakingą dialogą, kuris kyla iš krikščioniškos formacijos gelmės: tas, kuris tiki Dievą, nepastums jokio žmogaus, ir tas, kuris kalbasi su Dievu – susikalbės su kiekvienu žmogumi. Kalbėtis, diskutuoti, gilintis, mąstyti ir asmeniškai apsispręsti yra būtinybė norint išlikti asmenybe – laisva, unikalia, vertybine.
O svarbiausia žinia, kad krikščioniškos kultūros puoselėjimas, vertybių ugdymas, jaunimo atsakinga vertybinė formacija niekada nėra Valstybės stūmimas į atsilikimą.
Per istoriją Dievas Lietuvai davė daug iškilių kunigų. Jų dėka buvo keliamas tautos kultūrinis lygis, patriotiškumas, išlaikyta lietuvybė, tikėjimas į Dievą, atkurta nepriklausomybė. Gaila jog šiais laikais šitokių trūksta.ekonomikoje, politikoje, gaila, kad jie apsiriboja tik sakykla. Jei šitaip nebūtų, nebūtų každajos kucharkos sprendimas apie atominės reikalingumą lemiamas, prospektu nemarširuotų ligoniai, nebūtų griaunama nusistovėjusi šeimos samprata, tėvų vaikų santykiai, nebūtų žiniasklaida, mokslas valdomi pagal liberalias nuostatas ir moralę, nebūtų buvęs išgrobstytas valstybinis turtas, valdžios nebūtų net 30 metų dirbusios Rusijos naudai (pagal mane šitai patvirtina tai, jog Seimas, kitos valstybinės institucijos turi tokį mažą populiarumą, kad egzistuoja ne tik penkta, bet ir šešta kolonos), galų gale Lukiškių aikštėje seniausiai stovėtų Lietuvos kovas už laisvę primenantis memorialas.
Ačiū Kun. Ričardui Doveikai už straipsnį, kuris mus skatina būti savo šalies patriotais ir .puoselėti krikščionišką kultūrą, vertinti patį žmogų, Valstybę, Tautą ir krikščioniškąjį tikėjimą – kas ir yra svarbiausias LIETUVOS valstybės pamatas.