Per iškilmingą Kovo 11 dienos minėjimą Seime už nuopelnus laisvei Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos iniciatyva Petrui Plumpai buvo įteiktas apdovanojimas – atminimo ženklas „Lietuvos Laisvės žinia“, sukurtas pagal Kovo 11-ajai skirtą paminklą „Žinia“.
Už savo įsitikinimus net keliskart kalėjęs sovietiniuose lageriuose, aktyvus pogrindinės spaudos kūrėjas ir platintojas, ateitininkas, buvęs politinis kalinys sakydamas padėkos žodžius, pirmiausia pagerbė ir tuos, kurie nesulaukė Lietuvos laisvės, kurie mirė už savo įsitikinimus, buvo nukankinti Lietuvoje ar žuvo Sibiro konclageriuose. Ši esminė nuostata būdinga labai aukštos moralės ir gilių dorovinių įsitikinimų žmonėms. Ji patvirtina, kad neįžvelgdami dvasinių žmogaus laisvės paieškos ištakų, vargu ar sugebėsime teisingai suvokti laisvės vertę, istorinę Lietuvos valstybės praeitį ir išsaugoti ateinančioms kartoms Lietuvos valstybę.
Todėl pritardama buvusiam politiniam kaliniui „Pozicijos“ redakcija tęsia Viktoro Petkaus išleistos knygos „Laiškai iš Intos“ ištraukas.
Trečiasis jėzuito tėvo Gerardo Dundos laiškas iš konclagerio
Inta, 28.X.49
Garbė Jam per amžius
Brangioji mamyte,
Šiandieną sukanka dveji metai kaip Viešpats mane atskyrė nuo Jūsų. Tokia Jo Valia, nuo kurios jau nebesitraukiau, bet, tik sėsdamas į mašiną persižegnojau, tardamas, kad pradedu Jo Kryžiaus kelią. Ir taip tą sunkų ir skaudų kryžių nešu jau dvejus metus! O kiek juos dar nešiu? Jis žino. Pasitikiu Juo ir nieko nesibijau. Leis – grįšiu, jei Jam patiks, liksiu čia. Juk vis tiek amžinybėje susitiksime, kur jau niekas nebeišskirs.
Taigi, geroji mano sengalvėle, Jūs ten vargstate, aš – čia. Jūs ten stokojate – aš čia. Jūs ten laimingi ir nusiraminate, randate paguodos prie Nukryžiuotojo kojų, aš čia irgi Jį randu, šv. Aukoje pasikviečiu ir Jis mane gausiai ir labai suramina. Tad mūsų dalis panaši ir kančios ir džiaugsmo atžvilgiu. Junkime juos ir toliau, viską priimdami iš Jo rankų, kad tai, ką dabar išgyvename priimtų kaip atgailą ir už praeitį ir už palaimingą ateitį, kad jei mums bus lemta susitikti, kad likusį savo gyvenimo dalį abu paverstume tikra šventa Jam tarnyba.
Jūsų siuntinį ir laišką iš 6.X. gavau. Oficialų pranešimą anksčiau pasiunčiau. Laišką gavau vėliau. Atrodo, kad jo niekas netikrino, tad nieko neperbraukta ir p. ženkl. už 5 rb. radau. Už viską didelis ačiū. Dabar prašau be Naujų 1950 metų siuntiniu nebesirūpinti.
Labai gerai, kad parašėte apie visas savo sunkenybes. Dabar daug kas man paaiškėjo. Teisingai rašote, kad daugelis užsiėmę savo darbais ir rūpesčiais. Paskutinį laišką ir siuntinį iš Niut. gavau birželio mėnesį. Povilo vardu siuntinys atėjo rugsėjo pabaigoje, taipgi ir banderolė. Rygiečiai nerašo ir jokių žinių iš jų neturiu. Užtenka ką Jūs parašote.
Esu dėkingas tetai Marijai už dovanas ir linkėjimus. Labai liūdna, kad Liudas vėl nuslydo į savo senųjų geidulių kelią. Tegul bent Vandutė laikosi dėl savęs ir vaikučių, nes Viešpaties ranka vėl turės juos paliesti. Tegul jų maldos ir kantrus gyvenimas permaldauja už tėvo, šeimos galvos, klaidas. Ir aš čia už jį ir juos pasimelsiu.
Kai susitiksite Petrą, jo šeimai perduokite linkėjimus. Tegul laikosi kaip išmano.
Taipgi Karoliui. Truputį nesupratau kas paėmė vyr. dviratį ir binoklius, ir ką davėte biržiečiams į globą. Pradedu po truputį pamiršti ką turėjau ir ką palikau. Svarbiausiai man tai – knygos. Jas išsaugokite. Visa kita – nesvarbu.
Rūbus vėl įsigysiu, taipgi ir indus. Vieną sutaną dėl visko palikite, būtent, senąją. Jei atsiranda naujajai pirkėjų – parduokite. Kailiniai tegul pabūna. Laikrodis, jei reikalingas – laikykite. Indus arba iš karto, ar dalimis irgi peilius, šakutes – parduokite; antklodė raudonoji, jei nereikalinga, parduokite.
Bet svarbiausiai, kad pardavę ne man siųstumėte pinigų, jie man visai nenaudingi.
