Danutė ŠEPETYTĖ
Pirmiausia kas ateina į galvą – „Fluxus“. Buvęs sostinės meras liberalas Artūras ZUOKAS inicijavo Jono Meko „Fluxus“ kolekcijos pirkinį Lietuvai (istorija patvirtins arba paneigs šio gesto protingumą), o dabartinis meras liberalas Remigijus Šimašius nepasiliko jokių šansų, kad jo komandos vojažas su J.Meko fondui priklausančiomis kartondėžėmis kada nors bus palaikytas protingo vadovavimo pavyzdžiu. Juo labiau įsiveliant į asmeninės Zuokų skyrybų dramos peripetijas. Tad ir pradėkime nuo jų.
– Gerb. Artūrai, ar jūsų netrikdo, kad šiandien portalai entuziastingai naršo po jūsų kišenes – skaičiuoja milijoninį Zuokų šeimos turtą? Tai nė kiek nesikerta su liberalia nuostata individo atžvilgiu?
– Kaip suprantu, tie skaičiai paimti iš Agnės (Zuokienės – red.past.) ieškinio dėl skyrybų, nors visas asmeninis turtas visą sąmoningą mano gyvenimą yra deklaruojamas ir iš esmės yra viešas. Nuo 1993-iųjų metų, regis, kada pagal įstatymą įmonių vadovai turėjo deklaruoti savo turtą, akcijas ir pagrįsti jų įsigijimą, aš ir deklaruoju, juo labiau kad esu viešas asmuo, dalyvauju politikoje. Paslapties čia nėra ir niekada nebuvo, juo labiau kad, mano nuomone, taip ir turi būti: vieši asmenys turi savo turtą deklaruoti ir pateikti viešai. Nesiruošiu kalbėti apie skyrybų procesą, tai yra teismo reikalas. Gaila kad, dėl jo kyla diskusijų viešojoje erdvėje, bet iš mano pusės dėl to komentarų nebus. Gerbiant vaikų privatumą norėtųsi, kad jis nebūtų viešas, bet daug kas priklauso ir nuo kitos pusės. Tačiau gyvenimas rodo, kad ta pusė, kuri bėga į viešumą, taip siekia daryti spaudimą, nes realių argumentų, matyt, nėra.
– Gerai, tąsyk pakalbėkime apie jūsų aistrą moderniam menui.
– Nesakau, kad man patinka viena kryptis, aš vertinu įvairų meną: tiek klasikinį, tiek modernųjį, tačiau kalbant apie „fluxus“, matau lietuvį Jurgį Mačiūną, mažos valstybės, mažos šalies atstovą, sukūrusį pasaulinio lygio menininkų judėjimą. Šiandien nerasite nė vieno prestižinio muziejaus pasaulyje, kur nebūtų demonstruojami „fluxus“ atstovų darbai. Tad Lietuvai, išauginusiai J.Mačiūną, bėgti nuo to ar neigti jo vertę pasaulinei kultūrai tiesiog būtų neprotinga. Šiandien „Fluxus“ ir J.Mačiūnas yra pasaulinis titanas.
– Taip, bet „fluxus“ nėra aukštojo, arba kaip sakoma, elitinio meno kryptis…
– Prisiminkime, kad jame dalyvavo to meto elitiniai žmonės, sakysim, Džonas Lenonas rodė jam palankumą ir dalyvaudavo daugelyje J.Mačiūno performansų, Yoko Ono ir t.t.. Taip, tas judėjimas yra „šypsenos“ judėjimas, kaip kažkas yra gražiai išsitaręs, tačiau šiandien įprastos socialinės „Flashbox“ provokacijos buvo sukurtos J.Mačiūno prieš 50 metų.
– Buvome liudininkai, kai praėjusią savaitę jūs surengėte „Flashbox“ seansą Užupyje, atverdami J.Meko fondui adresuotas dėžes, kurias buvo nušvilpusi Vilniaus savivaldybė, įtardama, kad jas buvote nušvilpęs jūs. Jums buvo kas netikėta merijos veiksmuose?
– Į šitą situaciją galiu žiūrėti tiktai su humoru. Jokiu būdu nesmerkiu Agnės – ji nusprendė išvalyti sandėliuką ir pasinaudojo savivaldybės pagalba, o savivaldybė, pasirodo, šiuo metu savo teikiamas paslaugas pakėlusi į labai aukštą lygį. Tikėkime, kad nuo dabar ir kitose srityse ji bus pajėgi per parą išspręsti daugelį problemų, pvz., neišvežtos šiukšlės per parą bus išvežtos, trūkstama vieta vaikų darželyje atsiras per parą ir per 24 valandas, sakykime, bus išlyginta gatvėje atsiradusi duobė. Savivaldybė parodė, kad norėdama ji gali dirbti efektyviai, o kalbant rimtai, tai buvo mėginimas pasinaudojus esama situacija pažeminti ir sukompromituoti oponentą. Naivus ir kvailas bandymas, rodantis, jog įstatymas ir teisinės procedūros yra visiškai užmirštas dalykas Vilniaus miesto savivaldybėje, jog čia vis labiau įsigali „feisbukinė“ teisė.
– Nors R.Šimašius yra vadovavęs Teisingumo ministerijai…
– Mes susipažinome tik su viena tokia istorija, o kiek panašių istorijų šiuo metu vyksta ar jau yra įvykusios savivaldybėje, apie kurias visuomenė nieko nežino. Jeigu vienu atveju taip pasielgta, galima manyti, kad panašiais metodais veikiama ir kitais atvejais.
– Minėjot žodį „oponentas“, nors tiek Laisvės sąjunga, kuriai jūs atstovaujate, tiek Laisvės partija, kuriai atstovauja R.Šimašius, yra kilusios iš to paties kamieno – liberalų partijos. Įdomu, kuo skiriasi liberalas Zuokas nuo liberalo Šimašiaus?
– Daug kuo. Pirmiausia R.Šimašiaus kalbos apie laisvę tėra vien populistinė retorika, nes jisai negerbia ir nevertina asmenų, kurie kovojo už laisvę ir kurie žuvo už laisvę. Prisiminkime istoriją su Kazio Škirpos alėjos pavadinimu, Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta ir matysime, kad jis sako viena, o daro kita. Be to, mes, Lietuvos laisvės sąjungos liberalai, pasisakome už galimybę ir būtinybę visuomenėje ieškoti kompromiso dėl bendrų tikslų, net apribodami savo partinius siekius bendruomeninio gėrio labui. Tokie kraštutiniai liberalai, kuriems, sakykime, atstovauja ar bando atstovauti R.Šimašius, paneigia galimybę susitarti, nes pagal juos nėra bendrojo gėrio, nėra viešojo gėrio, dėl kurio visuomenėje galima ieškoti bendro vardiklio. Pagrindinės jų programos nuostatos, apie kurias Šimašius labai noriai ir daug kalba, dvelkia anarchizmu, teigia politiką ir gyvenimą be įsipareigojimų ir atsakomybės. Taigi mums su Šimašiumi ne pakeliui.
– Manot, ir jūsų rinkėjai skiriasi?
– Mūsų rinkėjas – dirbantis ir kuriantis vidurinio ir smulkaus verslo atstovas, žmogus, kuris prisiima atsakomybę už tai, ką jis daro, kuris myli savo valstybę ir žiūri į gyvenimą optimistiškai. Kai gatvėje sutiksite žmogų, kuris šypsosi, greičiausiai jis bus tas, kuris balsuoja už Laisvės sąjungą ir Artūrą Zuoką.
– Grįžkime prie meno. „Fluxus“ kolekciją nupirkote už 13 mln. litų. Kaip manote, kiek jinai galėtų kainuoti šiandien?
– Ši kolekcija pasaulyje pagal dydį yra trečioje pozicijoje po Niujorko MOMA ir Štutgardo muziejų. Nė kiek neabejoju, kad jos vertė tik augo, nes laikui bėgant „fluxus“ kolekcijos papildymo šansai vis mažėja, diduma kūrinių jau suplaukę į muziejus ir privačius rinkinius. Jau tas faktas, kad pirmoji paroda, siejama su Lietuva Ermitažo muziejuje buvo Jurgio Mačiūno darbai ir Jono Meko kinas, yra daug sakantis; paroda turėjo didžiulį pasisekimą – Ermitažo duomenimis, ją apžiūrėjo apie 60 tūkst. lankytojų. Na, jei savivaldybė nuspręstų kolekciją parduoti, nors tai būtų kvaila, ji gautų ženkliai didesnę sumą, negu ta, kuri buvo sumokėta – apie 4 mln. eurų, šiandieniniais pinigais kalbant.
– Tarp kitų mitų, kurie lydi jus (pinigo vergas, žarstantis milijonus, idėjų generatorius, bet, deja, sąžinės atžvilgiu, be skrupulo žmogus…), yra vienas, bylojantis, kad už rinkinį buvo permokėta dvigubai. Kiekvienoje legendoje juk yra trupinys tiesos, ar ne?
– Čia ne mitai, čia kaltinimai. Kolekciją vertinę nepriklausomi meno ekspertai nustatė, kad kolekcijos vertė ženkliai didesnė, negu suma, kuri buvo išmokėta Jonui Mekui ir jį atstovaujančiai galerijai. Paprastai tie, kurie gyvenime nieko nesugeba ir nieko gero nenuveikia, labai greiti apkalbėti kitus ir kurti net ne mitus, bet melagystes. Šiuo atveju tai jų sąžinės arba neišprusimo reikalas. Juk kiekvieną mano ir mano komandos žingsnį tiria prokurorai, teismai, STT, FNTT, Seimo komisijos ir jeigu per tą laiką tokios gausios ir suinteresuotos pajėgos, nė viena institucija nesugebėjo man primesti kokios nors kaltės, vadinasi, visa tai tėra tik liežuvavimas, ir niekas daugiau. Bet jeigu aš tam skirčiau daug dėmesio, gyvenime nieko nenuveikčiau.
– Tikriausiai šiandien jūsų veikla Vilniaus savivaldybės taryboje gerokai apribota, kai esate opozicijoje?
– Aš neapsiriboju tarybos nario veikla, esu verslininkas, kultūros žmogus, dirbu su įvairiais projektais įvairiose pasaulio valstybėse Amerikoje, Italijoje, Ukrainoje ir kitur. Savivaldybės taryba ir Vilnius – tik maža maža dalis mano gyvenimo…
– Taip sakydamas turbūt nuviliate savo rinkėjus…
– Sutinku, yra tokia demokratijos taisyklė: laimi tas, kas laimi, Laisvės sąjungos frakcija pagal galimybes vykdo savo pažadus rinkėjams, nors labai nemalonu, kai, pateikus paprastą klausimą tarybai arba savivaldybei, meras ar jo dauguma atmeta jį vien dėl to, kad ją teikia Lietuvos laisvės sąjungos frakcija ar Artūras Zuokas. Tokioje terpėje nėra paprasta ir malonu dirbti. Kita vertus, malonu matyti, kad savivaldybė imasi tų darbų, kuriuos buvau minėjęs savo reklaminiuose filmukuose „Jūsų kaimynas“. Vadinasi, net ignoruojami padedame savivaldybei organizuoti kai kuriuos darbus, tenkinant vilniečių lūkesčius.
– Kodėl nepasidalint sumanymais su jų stokojančiais, ar ne? Tebeturit ūpo dalintis laimingos visuomenės idėja? Ypač dabar, kai pačiam nesiseka išsaugot laimę šeimoje?
– Taip, gyvenime žmogui svarbiausia – būti laimingam. Aš esu kūrėjas ir neturiu laiko tokiems dalykams kaip griovimas, naikinimas, aš nepykstu, nekerštauju, tad neabejotinai patvirtinu: laimingos visuomenės idėja turėtų būti kelrodė Lietuvos politikams. Ir jeigu nusibrėžtume tokį tikslą, valstybė taptų žymiai malonesnė čia gyvenantiems, dirbantiems ir kuriantiems žmonėms.
