Gruodžio 1 dieną, kai biudžetas dar nepriimtas, o tauta šurmuliuoja dėl Vyčio paminklo, Vyriausybė pasijunta neturinti ką veikti ir nusprendžia svarstyti konstitucinio Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo pataisas. Na, žodis svarstyti čia per skambus, tiesiog atranda laiko palaiminti lietuvių kalbos išvalstybinimą. Nuoširdžiai tikiu, kad Vyriausybėje nemaža tokių, tarp jų ir Vyriausybės galva, kurie nesupranta, kam jie pritarė. Paprasčiausiai: siūlo atimti iš lietuvių kalbos jos valstybinį statusą. Tiek žinių. Nebus statuso, nebus problemų.
Valstybinės kalbos kitur dar vadinamos oficialiosiomis, nacionalinėmis (Žakas Leklerkas (Jacgues Leclerc) yra sudaręs tokių pasaulio kalbų sąvadą – visame pasaulyje kalbų, susietų su konstitucija, esą apie 150, žr.). Valstybinio kalbos statuso esmė ta ir yra, kad oficialusis kalbos vartojimas susiejamas su konstitucija, jį reglamentuoja įstatymai: taip yra nurodoma oficialiojo valstybės bendravimo su savo piliečiais kalba, įsakmiai apibrėžiamas viešasis jos vartojimas. Iki šiol Lietuvoje tai reiškė, kad tokį statusą kalba įgyja valstybinėse įstaigose ir įmonėse Lietuvos piliečiams (ne užsienio verslininkams ir kt.) oficialiai bendraujant raštu ar žodžiu, valstybės švietimo sistemoje ji yra (iš tikrųjų – tampa) mokymo kalba, tik ta kalba vyksta procesai teismuose ir pan. Labai elementaru, sakytume.
Valstybinėmis ar oficialiosiomis gali būti skelbiamos ne tik viena kuri kalba, jų gali būti net kelios (žvilgterėkite į enciklopedijas, pamatysite). Šveicarijoje yra net keturios valstybinės kalbos: vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų, Baltarusijoje – dvi: baltarusių ir rusų, Ispanijoje – viena valstybinė ispanų kalba visoje šalyje, o kai kuriuose regionuose papildomai toks statusas suteikiamas ir kitoms kalboms, pvz., Katalonijoje dar katalonų ir araniečių. JAV jokia kalba neskelbiama nacionaline šalies mastu, bet anglų kalba faktiškai tokia yra: nacionaline ji skelbiama 26 iš 50 valstijų, jos mokėjimą tikrina įgyjant JAV pilietybę. Genelis margas, o pasaulis dar margesnis. Lietuvoje valstybinė kalba viena.
Tai štai, prieš pat kalėdinių eglučių įžiebimo varžytuvių maratoną – kieno gražesnė – savaitei baigiantis, penktadienį, Vyriausybėje tyliai prakišami siūlymai dėl naujosios Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo redakcijos. Pati „naujoji“ šio įstatymo (priimto 1995 m.) redakcija pradėta rengti… 2005 m.! 2013 m., vis dar tebetobulinant (o iš tikrųjų – nesusitariant dėl 2010 m. nustojusio galioti Tautinių mažumų įstatymo likimo), Valstybinės kalbos įstatymo projekte Vydo Gedvilo parašu pakeliamas kalbos įstatymo statusas – įstatymas tampa konstituciniu, kurį keičiant jau reikia 82 Seimo balsų.
Nors Kultūros ministerijoje ne vienas valdininkas dėl to Tautinių mažumų įstatymo projekto (net ir įvairiai jį perkrikštijant) jau yra netekęs kėdės, vilties neprarandama: vėl teikiamos Vyriausybei Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo pataisos, kurios leistų įgyvendinti kai kurias ginčytinas Tautinių mažumų įstatymo projekto nuostatas. Kalbos įstatymas sureikšminamas dėl to magiško konstitucinio įstatymo statuso skambesio, bet iš tikrųjų siekiama įstatymu pačią lietuvių kalbą tiesiog išniekinti. Suteikti konstitucinio įstatymo statusą, o po to pačią kalbą sumaišyti su žemėmis – tai tokia naujoji politika, prieš rinkimus tiek daug vilčių teikusi dėl tautiškumo išsaugojimo?! Tiesa, veiksmas vyksta tik Vyriausybės lygiu, Seimas dar nedalyvauja.
Siekiant šiuo įstatymu įgyvendinti Tautinių mažumų įstatymo projekto rengėjų nuostatas, paprasčiausia išeitis būtų apskritai panaikinti valstybinės lietuvių kalbos statusą.
Tokio pobūdžio siūlymų – taip reglamentuoti valstybinės kalbos vartojimą, kad ji taptų nevalstybine – naujajame projekte, kurį pasirašė didelės dalies visuomenės nekokią šlovę dėl Vyčio paminklo (ir ne tik, apskritai dėl 100-mečio minėjimo sabotažo) pelniusi ministrė Liana Ruokytė-Jonson (Jonsson), apstu. Pavyzdžiui, siūloma „išplėsti Įstatymo projekto taikymo sritis (ne tik valstybės ir savivaldybių institucijoms, bet ir kitoms asmenų grupėms, Lietuvoje veikiantiems ES narėse įsisteigusiems juridiniams asmenims, organizacijoms ir kt.)“. Tada paaiškėtų, kad valstybinė kalba – nesąmonė, kad ji trukdo pritraukti tarptautines investicijas ir pan.
Neabejotina, kad siūlymas teikiamas todėl, kad tuomet tas pačias nuolaidas jau būtų galima pritaikyti taip trokštamoje srityje, nes būtų galima „aiškiai apibrėžti nuostatas dėl pagalbinės (užsienio) kalbos vartojimo valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų veikloje, kad praktikoje nekiltų taikymo ir aiškinimo problemų“, t. y. kad praktiškai Vilniaus ir Šalčininkų rajonams jau nebereikėtų vargti su ta lietuvių kalba. Tiesa, Vilniaus rajono savivaldybėje ir dabar ant kabinetų kabo lentelės su į lenkų kalbą išverstomis (ne lenkiškai užrašytomis, o sulenkintomis) lietuviškomis pavardėmis, bet įtvirtinus įstatymu, būtų dar patogiau ir dėl lenkiškų gatvių pavadinimų lentelių, jau būtų galima imtis ir miestų bei miestelių į lenkų kalbą išverstų užrašymų ne tik autobusuose, bet ir oficialiosiose iškabose bei dokumentuose. Valstybinės kalbos įstatymu viską reglamentuoti taip, kad nė nereiktų to Tautinių mažumų įstatymo, nes būtų atimtos pačios lietuvių kalbos teisės.
Jeigu gali pasirodyti, kad tai nėra lietuvių kaip valstybinės kalbos naikinimo pataisos, tai ką tada reiškia siūlymas „užtikrinti fizinių asmenų teises į administracinį, baudžiamąjį, civilinį procesą nediskriminuojant kalbos pagrindu“, nevyniokime žodžių į vatą – nesikabinėjant dėl tos savo lietuvių kalbos? Teisminiuose procesuose dabar garantuojamos vertėjo paslaugos, kad teismas su teisiamaisiais galėtų bendrauti valstybine kalba, o bus atvirkščiai – teismas turės rūpintis, kaip jam suprasti įtariamojo pasirinktą kalbą. Ne valstybės pažeminimas?
Maža? Ne valstybinės kalbos statuso panaikinimas? Prašom dar – jeigu manote, kad kompiuteriuose ir telefonuose turėtų būti diegiama lietuvybė, nes tai – pagrindiniai jaunosios (ir ne tik) kartos darbo įrankiai, manykite iš naujo, nes kultūringoji ministerija siūlo: „atsisakyti nuostatų, kurios sukeltų nepagrįstai didelę reguliacinę naštą telekomunikacijų įrenginių tiekėjams, kompiuterinės įrangos pardavėjams“. Kad tik nepervargtų. Ne, tai sabotažas nacionaliniu mastu, nes, kaip yra priminęs informatikas Gintautas Grigas, gerai žinomos „Microsoft“ bendrovės tarptautinės strategijos direktorius Deividas Bruksas (David Brooks) yra pasakęs, kad kalba, kuri neįsitvirtins šiame elektroniniame pasaulyje, išnyks.
Tai ką čia apie kokią nors dar kompiuterinio vertimo technologiją svaigti? Brangu, kam to reikia? Kai niekas nesirūpina, tai pražūna net tai, ką jau turime: sukūrėme lietuvišką kompiuterinį Palemono šriftą, pritaikytą specialiai lietuvių kalbai, su visais kirčiais ir begale diakritinių ženklų, reikalingų mokslui, bet valstybės lygiu pasirūpinti, kad „Microsoft“ jį įtrauktų į savo šriftų šimtuką, jau turbūt „nepagrįstai didelė našta“. Yra lietuviška klaviatūros abėcėlė – ne, geriau nevarginkime ir nesivarginkime. Terminija – ne, tegu kiti turi savus kompiuterijos pavadinimus, lietuviški kažkaip juokingai skamba.
Ką reiškia siūlymas „atsisakyti konkrečių institucijų pavadinimų įvardijimo konstituciniame įstatyme (Valstybinė lietuvių kalbos komisija; Valstybinė kalbos inspekcija)“?! Nėra pavadinimų, nėra institucijų – nei konkrečių, nei abstrakčių, žodžiu, nėra problemų. Tiesa, kaip nurodoma Vyriausybės kanceliarijos 2017-11-10 Nr. NV-2852 pažymoje, tokiam projektui šios institucijos yra pačios pritarusios, tačiau šiemet švęsdami Reformacijos 500 metų jubiliejų čia galime pritaikyti Martyno Liuterio žodžius: Negalima su nešvariu vandeniu iš vonelės išpilti ir paties vaiko – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sudėtis šiek tiek pasikeitė, todėl gal galima tikėtis, kad gal kitąkart balsuodami kas nors perskaitys, kam jie pritaria, ir supras, koks žengiamas antrasis žingsnis, panaikinus įstatyminę apsaugą.
Kazimieras Pakštas (1893-1960) yra sukūręs geopolitinę regioninę Baltoskandijos koncepciją: Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Norvegiją, Švediją ir Daniją jis matė drauge. Traktavo kaip būdą atsilaikyti prieš didžiųjų valstybių spaudimą. Ir štai jo svajos ima pildytis, bet labai savotiškai. Dabar nepaprastai madingi tapo „Ikea“ skandinaviško stiliaus baldai, iš žiniasklaidos ima atrodyti, kad lietuviams iki alpulio patraukli daniškoji „hygge“ filosofija. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Dar ne viską apie ją žinote? Paskaitykite Danijos Laimės tyrimų instituto Kopenhagoje direktoriaus Meiko Vikingo (Meik Wiking) „Mažąją laimės knygą. HYGGE: gyvenimas pagal danus“ ir panirkite į laimės nirvaną: tereikia nuo visko atsiriboti, domėtis tik savo namų židiniu, dangumi praplaukiančiu debesėliu, jaukiai susirangyti ant sofos savo namuose – ir jūs jau susikūrėte danų laimės sąlygas, o tada tik nuo jūsų priklauso, ar dar kada nors susidomėsite kuo nors kitu nei savimi, ar jau galėsite save priskirti prie laimingųjų danų – viskas „dzin“. „Hygge“ – tai jaukaus gyvenimo būdas. Tiesiog reikia atsikratyti visko, kas gali erzinti, jaudinti, priminti, ir susitvarkyti savo aplinką jaukiai, katiniškai išmintingai.
Tikrai ne apie tokią Lietuvos laimę svajojo Kazys Pakštas. Bet kodėl ši filosofija tiesiog brukama? „Nesukit galvos dėl tos politikos, dėl tos tėvynės, tautos ar kitokių neapčiuopiamų dalykų. Bus tų tėvynių, svarbiausia – jaukiai susirangyti ant savo sofos ir dėl nieko nesirūpinti. Pasirūpins kiti, geriau išmanantys,“ – sklinda jau ne tik iš Europos Sąjungos valdžios tribūnų: kaip įpratę, šias nuostatas jau spėjo įsisavinti uolieji Lietuvos valdininkai. Tą patį kartoja išsirikiavusieji prie lėktuvų trapų su bilietais į vieną pusę. Švietimo ministerija jau įvedė tokią lietuvių kalbos ir literatūros egzaminų tvarką, kad moksleiviai niekada neišgirstų Maironio perspėjimo: „kas tėvynę praras, antros neišmels apgailėjęs“. Mokslininkai straipsnius privalo skelbti nelietuviškai, nes kitaip negaus balų. Asmenvardžius reikia išlietuvinti, nes kitaip užsienyje kas nors turės sunkumų juos perskaityti.
Vis tiek jums rūpi lietuvių kalbos ir tautos likimas? Nesijaudinkite, valdininkai, kaip matote, juo nuoširdžiai rūpinasi. Tiek, kiek leidžia jų intelektas ir sąžinė. Juk 1864-1904 m. lietuviškos spaudos draudimas irgi nebuvo įvestas per vieną dieną, „priemones“ diegė vieną po kitos.
Autorė yra kalbininkė, sociolingvistė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Judėjimo „TALKA Kalbai ir Tautai“ tarybos narė
Projektą teikia Politikos įgyvendinimo grupės patarėja Nomeda Poderienė
Valdininkų kvailystei nėra ribų!