Laikykite mane sukilėliu

Edvardas Čiuldė

Matote, nesu teisininkas, todėl daugybę naudingų žmogui žinoti dalykų nežinau. Tačiau, kai perskaičiau teisininko, buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Žalimo įrašą, kad „Tiek Konstitucija, tiek Visuotinė žmogaus teisių deklaracija garantuoja teisę į sukilimą kaip paskutinę pilietinės visuomenės savigynos priemonę“, man nušvito akys.

Tiesa, tokią teisę Žalimas prisimena su labai aiškiu nusiteikimu, regis, puoselėdamas viltį, kad išjudintos žmonių masės gali pabandyti nuversti naujai išrinktą, jo žodžiais tariant, „melagių, kriminalinę, antisemitinę, vatine, prorusišką, prokinišką valdžią“. Neblogai, ar ne, nepagailėjo anas komplimentų savo politiniams oponentams?

Gaila tik dėl to, kad konstitucinis Žalimas nepatikslino, kokių priemonių būtų galima griebtis, pradedant sukilimą prieš tokią degeneratų valdžią, tačiau, kaip galima spręsti iš konteksto, anas laikosi nuomonės, kad dabar lieka tik viena galimybė – apmyžti tokią valdžią ir padegti.

Kad ir kaip žiūrėtume, teisininkas kviečia išeiti už teisinių veiksmų lauko ribos (be visa ko kito, įdomu būtų sužinoti ir tai, ar sukilimas kaip toks kvalifikaciniame įvardijime skiriamas nuo maišto, ar gali būti taikus sukilimas, o, iš kitos pusės, ar teisėtai išrinktos valdžios apvertimas jėgos būdu gali būti laikomas teisėtu pasirinkimu ir t. t.), kita vertus, girdėdamas tokius raginimus pradedi nerimauti jau dėl to, ar buvęs teisėjas nepasprings iš pykčio nuo sukilusios tulžies?

Apie tai užsimenu taip pat neatsitiktinai, viena ausimi girdėjęs, kad už nusikaltimą, padarytą didžiai susijaudinus, baudžiama ne taip griežtai, kaip už šaltai suplanuotą ir įvykdytą nusikaltimą.

Negaliu patikėti savo akimis, matydamas, kad iš ką tik parašytų mano žodžių paskubomis būtų galima pelnyti įspūdį, kad jų autorius yra valdžios apologetas, nors, tiesą sakant, nesu joks dabartinės valdžios fanas, pasibaigusiuose rinkimuose balsavau ne tiek už šią, kiek prieš buvusią valdžią.

Tačiau tas faktas, kad prieš naujai išrinktą valdžią Žalimas putoja pasruvęs tulžimi, uždega vilties žiburėlį, kad naujoji valdžia gali būti net kažko verta, jeigu tikėsime nuomone, jog pikti žmonės neretai pasižymi gyvuliška intuicija. Nėra taip, kad galėčiau ištraukti iki galo grandinę, kad mano priešo priešas yra mano draugas, tačiau žiūrint iš mano įsitikinimo taško, Žalimas yra reprezentatyvi simbolinė figūra visa to, kas, nesileidžiant į detales, man yra svetima kaip žiurkių platinamas maras, kaip toks pridvisęs oras, kurio jau neįmanoma įkvėpti, nenužudant plaučių.

O dabar pakalbėkime apie tai, koks tas Žalimas yra dar ir veidmainis. Kaip būtų galima spręsti iš Žalimo įrašo veidaknygėje, anas, raginantis tautą sukilti prieš nusikaltėlių valdžią, yra laisvės vėliavnešys, kuriam svarbiausias dalykas yra piliečio teisės ir laisvės, žinoma, neužmirštant ir žodžio laisvės, teisės turėti savo nuomonę.

Tačiau staiga prisiminiau, kad tas pats Žalimas dar taip neseniai skundė ir skundė jūsų nuolankų tarną, o jo nusamdyta advokatų kontora bandė primesti autoriui „nebūtas nuodėmės“, nors baisus skandalas kilo tik todėl, jog įtakingam teisininkui nepatiko pašmaikštavimai meninio žanro kūrinėlyje.

Visuomenės informavimo etikos komisija (VIEK) priėmė nutarimą, kad esu kaltas dėl to, jog nepakankamai aiškiai skiriu žinias nuo nuomonės, nors kaltinimo susilaukusio teksto paantraštė skelbė, kad publikuojamas tekstas yra pamfletas, t. y. meniškai įformintas nuomonės sufokusavimo žanras, neturintis nieko bendro su žinių įforminimu ir jų skleidimu. Pagal apibrėžimą iš Wikipedijos, pamfletas (angl. pamphlet) yra „grožinės literatūros ir publicistikos žanras – satyrinis aktualios tematikos kūrinys, išjuokiantis, ironizuojantis konkretų asmenį arba asmenų grupę (dažniausiai visuomenės veikėjus), socialines politines institucijas.

Šio žanro plėtotė reikalauja sąlyginio visuomenės ir valstybės demokratiškumo lygio, cenzūros nebuvimo“. (Taigi, to gerai nežinau, bet esu linkęs manyti – prisimename reikalavimą skirti žinias nuo nuomonės, – kad Žalimo vis dažnesni pasirodymai horizonte galimai reiškia dar ir tai, kad sąlyginis visuomenės ir valstybės demokratijos lygis krenta ir pradeda nususti.) Kitur dar pažymima, kad pamfletas – tai žanras, kuriam yra būdingos hiperbolė, šaržas komizmas, groteskas. Kaip dabar susilaikyti nepasiguodus, kad anąsyk, regis, VIEK buvau „nuteistas“ už metaforas, nors minėta komisija nėra įgaliota ir kompetentinga teikti estetinių sprendinių, be to, kaip sakoma dėl skonio nesiginčijama (nors yra žinomi atvejai, kad būtent nesutarimas dėl estetinio skonio sprendinių pagimdo desperacijos raginimus „šaudyti“ už beskonybės demonstravimą).

Yra kaip yra, koks yra visuomenės informavimo lygis, tokia, regis, yra ir Visuomenės informavimo etikos komisija. Kita vertus, būtų nuodėmė nepastebėti, kad Žalimo išsakyti oponentų vertinimai, pavyzdžiui, kaltinimai kriminaliniu užsiangažavimu ir polinkiu parsiduoti Rusijai ar Kinijai toli gražu nėra metaforos, o yra tiesioginis smūgis į politinio priešininko galvą.

Kaip atrodo bent man, nors to gerai nežinau, Žalimas su meile laisvei turi maždaug tiek bendro, kiek, regis, jo „dvasios brolis“ Vinokuras, pašventęs visą savo gyvenimą nemeilės Lietuvai praktikavimui, yra lietuvis nacionalistas (norite tikėkite, norite ne, tačiau liudiju, kad Vinokuras lietuviu nacionalistu visai nejuokaudamas neseniai pasivadino Ramanausko laidoje).

Žinau, kad nieko nežinau, bet jau beveik neabejoju, kad Lietuva galutinai išsilaisvins iš žemojo intelekto spąstų tik tada, kai sukils prieš tą mentaliteto tipą, kuriam pirmiausiai atstovauja tokie kaip Žalimas ar Vinokuras…