Alko portale Dainiaus Razausko rūpesčiu paskelbta ištrauka iš Algirdo Sabaliausko knygos Mes baltai (1986) apie Kazimiero Būgos, Olego Trubačiovo, Vladimiro Toporovo ir kitų kalbininkų tyrimus, atskleidžiančius jau nuo seno gana prieštaringai mokslo pasaulyje aptariamus baltų ir slavų santykius, remiantis tikriniais vardais, ypač vandenvardžiais: https://alkas.lt/2023/09/20/a-sabaliauskas-baltu-gyventos-zemes/.
Baltiškų vandenvardžių paplitimo toli į Rytus ir Pietus tyrimų pagrindu ne kartą kelta hipotezė, kad kadaise baltų gyvenami plotai Rytuose plytėjo Volgos, Maskvos ir Okos aukštupiuose, Pietuose – dabartinėse Ukrainoje ir Rusijoje tekančios Seimo upės baseine (taigi, didelėje dalyje vadinamojo Donbaso). Beje, baltais imta vadinti tik nuo 19 a. pabaigos, kai 1845 m. baltų terminą pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Neselmanas, nors seniausios žinios apie baltus yra iš Romos laikų – 98 m. juos paminėjo Tacitas, bet, tiesa, kitu vardu – aisčių, ir tik vakarines gentis. Nors poetas Adomas Mickevičius graudinosi, kad buvusi tokia didelė Lietuva išnyko tarsi vandeningas upelis per sausrą, bet mokslininkai iš visiškai skirtingų šalių turi ir kitokį paaiškinimą: didžiuliame plote gyvenę baltai, susidūrę su kitomis gentimis iš Pietų, visų pirma iranėnais, išliko, bet buvusiame baltų plote, palyginti mažai tesikeičiant jo gyventojams, ėmė formuotis slavų gentys (mokslinėje klasifikacijoje ir dabar tebevartojamas to laikotarpio tenykščių gyventojų įvardijimas baltų-slavų gentimis): keičiantis kalbai gyventojai iš kartos į kartą iš esmės liko tie patys. 2000 metų trunkantis baltų slavėjimas Vakarų link nėra nutrūkęs ir mūsų dienomis.
Palyginti neseniai džiaugėmės Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiu – Litua pavadinimas pirmą kartą buvo užfiksuotas 1009 m. Kvedlinburgo analuose. Mindaugo ir Vytauto laikų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, taigi 14–15 a., aprėpė tiek iš baltų susiformavusių lietuvių ir kitų baltiškų genčių, tampančių tautomis, gyvenamus plotus, tiek ir toli į Rytus ir Pietryčius plytinčias suslavėjusių baltų gyvenamas vietoves. Nėra teigiama, kad visi slavai yra buvę baltai, bet rytiniai slavai tikrai daug bendra turėjo su baltais.
Laikoma, kad lietuvių tauta susiformavo 19–20 a., bet jos slavėjimo procesas tebevyksta ir dabar – dar neseniai lietuviškai kalbėję šiaurvakariniai Baltarusijos pakraščiai ir pietrytinė Lietuvos dalis gudėja toliau: gyventojai tie patys, o kalba ir tautinė savimonė kinta, kol viena pakeičia kita. Kokie intensyvūs slavėjimo procesai mažiausiai 2000 metų vyko ir tebevyksta Šiaurvakarinėje Baltarusijoje ir Pietrytinėje Lietuvoje, itin atidžiai yra ištyrusi ir išsamiai tarpukariu aprašiusi lenkų mokslininkė Halina Turska (perleista Vilniuje – Turska, H. O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie. Vilnius: Mintis, 1995). Šios knygos įvade Valerijus Čekmonas pabrėžė pagrindinę Turskos mintį: lenkų kalbos ekspansija į etninės Lietuvos gyventojus prasidėjo tik 19 a. (p. 19), o apie gudų kalbos paplitimą galima gana tiksliai spręsti pagal Lietuvos krikšto 1387 m. duomenis, nes tuo metu katalikais buvo krikštijami lietuviai, Lietuvos gyventojai, o gudai, 1387 m. dar nepriklausę LDK, – stačiatikiais. Platus gudiškai kalbančių katalikų ruožas dabartinėse Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose kaip tik ir ženklina dar 14 a. lietuviškai šnekėjusių gyventojų vietoves. O tai, kad gudiškai kalbantys Lietuvos ir nemenka dalis dabartinės Baltarusijos gyventojų yra katalikai, įrodo, kad krikšto metu (1387 m.) jų protėviai buvo lietuviai, nes krikšto metu katalikais krikštijosi visa Lietuva. Vėliau LDK labai prasiplėtė į Rytus ir į Pietus, taip į ją pateko ir gudai stačiatikiai. Antropologų ir archeologų įrodyta, kad Vilniaus kryptimi iš Pietų buvo migruojama tik 19 a. pradžioje po choleros epidemijos, šiaip didesnių kraustymųsi nebūta.
Taigi gudų kalbos teritorija vis plėtėsi dėl lietuviškai kalbančių žmonių gudėjimo – lietuviai imdavo šnekėti gudiškai. Gudėjimas buvo savanoriškas, nes senoji gudų kalba, vadinamoji rusėnų, beveik keturis šimtmečius buvo svarbiausia valstybinė LDK kalba, ja parašytos valstybės konstitucijos – Lietuvos statutai (1529, 1566, 1588 m.). Ji buvo vartojama teismuose, ja vyko LDK, didžiulės to meto valstybės, susirašinėjimas. Bendrinė lietuvių kalba, nors ir ėmė formuotis pirmojoje 16 a. pusėje, taip ir netapo to meto nei valstybine, nei bažnytine kalba. O žlungant pačiai LDK, jau 18 a. pradžioje bet kokias lietuvių kaip valstybinės ir bažnytinės kalbos užuomazgas išstūmė lenkų kalba, nors į eilinių žmonių gyvenimą ji prasibrovė tik 19 a., ypač antrojoje jo pusėje.
Valstybės iš prigimties siekia vienos valstybinės kalbos ir vienos vyraujančios religijos. Kokius milžiniškus plotus aprėpė sudėtingi slavėjimo procesai, liudija 1596 m. įvykdyta Brastos bažnytinė unija, kurios dėka LDK Rytų apeigų stačiatikiai perėjo į katalikybę ir pripažino popiežiaus valdžią, bet išlaikė Bizantijos apeigas ir bažnytinę slavų kalbą. Skaičiuojama, kad 18 a. Abiejų Tautų Respublikoje buvo apie 11 mln. unitų, bet jai žlugus Rusijai atitekusiose teritorijose vykdytos represijos, kol unitai buvo prijungti prie Maskvos stačiatikių patriarchato. Buvusią unitų teritorijų aprėptį liudija ir mūsų laikai: 1991 m. unitų bažnyčia atkurta su centru Kijeve.
Jau iš šitos trumputės baltų ir slavų santykių apžvalgos ryškėja terminų ir pavadinimų gausa, galinti sukelti painiavą, nes kalbama apie įvairių epochų skirtingus darinius – gentis, genčių grupes ir genčių sąjungas; kalbas, kalbų šeimas ir jų atšakas; žemes, kunigaikštystes, karalystes, kraštus ir valstybes.
Baltų įtakos slavų kilmei hipotezė ne vienai dešimčiai mokslininkų, ypač stalinizmo laikais Baltarusijoje, kainavo gyvybę arba egzistavimą tremtyje. Itin nenoriai ji pripažįstama ir Lenkijoje, o dėl glaudžių Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų santykių – ir Lietuvoje, paprastai teisinantis ypatingomis politinėmis aplinkybėmis. Juk gerai žinoma, kad neretai politikai be skrupulų naudodavosi ir tebesinaudoja mokslu, prisitaikydami ir net iškraipydami jo tiesas savo naudai. Taip yra atsitikę ir su kelis dešimtmečius jau skaičiuojančia litvinizmo teorija, kurios pamatuose glūdi realūs istorijos faktai, tačiau savanaudiškai juos kupiūruojant, pristatant iš dalies arba pakeistame kontekste, tokiais faktais remiama teorija tampa klaidinančia.
