Rugsėjo 12 dieną Seime pirmuoju balsavimu gana vieningai pritarta Valstybinės kalbos įstatymo pataisai dėl reikalavimo mokėti valstybinę kalbą visiems dirbantiesiems, t. y. tiek juridiniams, tiek ir fiziniams asmenims.
Pakoreguotas 7(1) straipsnis numato, kad „Juridiniai ir fiziniai asmenys, kitos organizacijos ir jų padaliniai, Lietuvos Respublikoje parduodantys prekes ir (arba) teikiantys paslaugas, užtikrina tiesioginį gyventojų aptarnavimą valstybine kalba Vyriausybės nustatytu lietuvių kalbos mokėjimo lygiu. Išimtys gali būti taikomos Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme numatytais atvejais, kai reikalavimas mokėti valstybinę kalbą laikomas nepagrįstu teisės dirbti ribojimu.“
Kas čia naujo? Juk dar 1995 m. priimtas dabartinis įstatymas numato atsakomybę vadovams užtikrinti aptarnavimą valstybine kalba. Velnias slypi detalėse. Mat įmonės vadovas gali reikalauti kalbos mokėjimo tik iš savo darbuotojo. Bet negali to reikalauti iš asmens, dirbančio pagal verslo liudijimą ar pažymą. Iš čia ir lietuviškai nekalbantys „Bolt“ ar „Volt“ vairuotojai. Dirba su verslo liudijimu, darbdavio neturi ir niekas iš jų valstybinės kalbos pareikalauti negali. Seimas balsavo, kad visgi pareikalautume.
Tiesa, buvo priešininkų. Štai teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska pasisakė prieš, argumentavusi, kad neįmanoma reikalauti iš, pvz., estų prekybininkų, atvykusių į Kaziuko mugę, kad jie bendrautų lietuviškai ir kad jų prekių etiketės būtų užrašytos lietuviškai. Tuo ministrė iškėlė klausimą dėl įstatymo pakeitimo tikroviškumo, dėl jo įgyvendinimo galimybių.
Jai, beje, pasirodė absoliučiai neįgyvendinamas noras atsikratyti tokių žodžių kaip pub’ai iškabose, nes balsuota ir pritarta dar dėl vieno, 17-ojo, straipsnio pakeitimo: „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Valstybinė kalba privaloma visų Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentų blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose. Informacija apie parduodamas prekes ir teikiamas paslaugas teikiama ir prekės ženklinamos valstybine kalba.“
Manyčiau, kad šiuos įstatymo papildymus, visų pirma, reikėtų vertinti kaip valdančiųjų pralaimėjimą – visokiais būdais mėginę silpninti ir realiai sumažinti valstybinės kalbos svarbą savo nesėkmingais naujo, įgysiančio jau konstitucinio įstatymo statusą, Valstybinės kalbos įstatymo projektais, dabar jie yra priversti pasiduoti, bandydami nuraminti visuomenę prieš rinkimus. Bet juk jie taip nepratę, todėl ėmėsi apgavystės, pasirinkę pars pro toto variantą: atseit štai, kaip esame žadėję, tobuliname Valstybinės kalbos įstatymą, atliepiame tautos aktualijoms, rūpinamės lietuvių kalbos likimu, todėl siūlome bent pataisas senajam įstatymui, priimtam 1995 m.
Aukštai šokęs žemai pulsi. Bet ne! Juk galima apsimesti, kad toks ir buvo planas priversti tamsiaplaukius „Bolto“ vairuotojus bendrauti lietuviškai, nes apie juos daugiausiai ir kalbama įstatymo kontekste. Neva siekiama užsimuštinai kovoti su visom nelietuviškom iškabom, visais cafe-in, kebab-inn ar dar kitais.
O jeigu būtų norima užtikrinti valstybinės lietuvių kalbos vartojimą iš tikrųjų? Tada reikėtų daryti kitaip. Įstatymo įgyvendinimas turi būti užtikrintas kitais teisiniais aktais (…)
O jeigu būtų norima užtikrinti valstybinės lietuvių kalbos vartojimą iš tikrųjų? Tada reikėtų daryti kitaip. Įstatymo įgyvendinimas turi būti užtikrintas kitais teisiniais aktais, kitaip sakant, turi būti sustyguota visa sistema. Ir priešingai, siekiant, kad toks įstatymas nebūtų įgyvendintas, reikėtų komplikuoti jo vykdymą (juk daug ką pasako faktas, kad Seimo valdyba įstatymo projekto pateikimo rytą … taip ir neapsisprendė, ar jai pritarti, ar ne tokiam projektui; apie tai prieš svarstymą pranešė ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, galbūt tikėdamasi, kad ir Seimas taip pat nesiims šio įstatymo, bet Seimas ėmėsi). Tas ir padaryta.
Dabartinis Švietimo ir mokslo komitetas, tikrai nepasižymintis meile valstybinei kalbai, rado saliamonišką išeitį: jeigu įvedama viena naujovė (mokėti valstybinę kalbą ir pagal individualios veiklos dokumentus dirbantiems asmenims), tai naujovių reikėtų kuo daugiau: pvz., suardyti kelis dešimtmečius galiojančią kalbos mokėjimo tikrinimo sistemą. Norint, kad ne visi suvoktų, jog ardoma būtent sistema, imama kukliai aiškinti, kad neva netinkantys kalbos mokėjimo kategorijų terminai, esą juos reiktų keisti … mokėjimo lygmenimis. Suprantama, tokioje sąvokų painiavoje bet kas pasimestų. Bet ji sąmoningai kuriama, būtent tam, kad mus paklaidintų.
Konservatoriai ir jų draugai tokiais keitimais jau sumakliavojo visą švietimo sistemą, kol galų gale pasiūlė uždrausti sužinoti mokymosi įvertinimus – brandos egzaminų rezultatus. Dabar siūlo griauti valstybinės kalbos mokymo ir tikrinimo sistemą. Nesvarbu, kad tam nepasiruošta, nėra jokių naujų kriterijų, metodikų, vadovėlių – griauti yra raktinis žodis. Kaip Markso ir Lenino proletariatas savo internacionalo dainoje skelbia „pasaulį seną suardysim iš pačių pamatų ir tuo“.
Taigi būtent – ir tuo, o kas iš to bus, kaip bus keičiama ir įgyvendinama – tai jau ne ardymo etapas, dabartiniams valdantiesiems nepriklausys, jie galės apkaltinti būsimą valdžią, kad įvedė chaosą, dar labiau sužlugdė valstybinės kalbos autoritetą. Čia kaip vielos įkišti į rozetę – dabar neabejotinai perdegs, o kas bus paskui, kai šita valdančioji dauguma nebebus valdančioji, tai jau bus ne jų reikalas. Svarbu, kad bus galima konstatuoti: matote, nieko čia neišeina su tuo lietuvių kalbos mokymu, nors mes ir stengėmės.
Kartais taip nedaug tereikia, kad visas reikalas būtų suknistas: pakeisti žodį „kategorija“ žodžiu „lygmuo“. Nes jeigu turime lygmenis, tai vėl nebežinome, ko čia iš tiesų galima pareikalauti iš tų lietuviškai nekalbančių pardavėjų ir vairuotojų. O paskui tuo prisidengiant keisti viską, kol bus pripažinta, kad Lietuvai nereikalinga valstybinė kalba arba kokia nors kita tokio lygio nesąmonė.
Taigi, be abejo, reikalavimas visiems dirbantiems aptarnavimo srityje Lietuvoje mokėti lietuviškai yra geras. Bet visi numatomi ar nuspėjami jį aplipę papildomi įstatymų ir teisės aktų keitimai ir šį reikalavimą gali paversti niekiniu. Balsavimų dėl šių projektų dar liko, niekas dar nepriimta. Visuomenė turėtų įdėmiai juos sekti, kad nebūtų apkvailinta. Norinčių tą padaryti prieš rinkimus – daug.
