Laima Kalėdienė. Vilniaus valdžios beraščiai vėl kėsinasi į Lietuvos istoriją

Autorė yra profesorė, lituanistė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė

Prieš ketverius metus Vilniaus miesto savivaldybės taryba Juozo Lukšos-Daumanto vardą suteikė skverui tarp Savanorių prospekto ir S. Konarskio gatvių Naujamiesčio seniūnijoje. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybė vėl, kaip ir atminimo lentos Jonui Noreikai–Generolui Vėtrai atveju, nusprendė pakoreguoti istoriją. 2020 m. gruodžio 7 d. BNS pranešė, kad sostinės valdžia planuoja šį nutarimą atšaukti, o su sovietų okupantais kovojusio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto vardą suteikti kitam skverui Vilniuje, nes dabartiniame skvere stovinti su laisvės kovotojo vardu nesuderinama sovietinė skulptūra „Lakštingala“.

Pasirodo, kad, kaip jau tapo įprasta Vilniaus savivaldybėje, šįkart vėl nesikonsultuojant nuspręsta „atstatyti istorinę tiesą“: žinomo erudito Gedimino Jauniaus vadovaujama Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisija konstatavo, kad skvere 1986 metais pastatytoji skulptūra „Lakštingala“ esanti įkvėpta rašytojo Petro Cvirkos apsakymo, kuriame pasakojama istorija apie sovietiniams partizanams talkinusį vaiką, pramintą Lakštingala, nes jis, kaip, atseit, ir vaizduojama skulptūroje, tupėdavęs medyje ir, suskaičiavęs fašistų ginklus, lakštingalos čiulbesiu perduodavęs žinias apie jų skaičių stribams. Šitokia versija buvo paskleista gūdžiu sovietmečiu (1986 m.) skvere statant šią skulptūrą, todėl taip ją „įprasminus“ prie „Lakštingalos“ net imtos organizuoti priėmimo į pionierius ceremonijos.

Tačiau skulptoriaus našlė Daiva Daugintienė liudija, kad tas berniukas medyje – tai pats skulptorius, laukiantis sugrįžtant iš Sibiro ištremtos savo mamos (vaiką sugebėta paslėpti, kad neišvežtų). Juk negalėjo tragiško likimo skulptorius Rimantas Daugintis (1944–1990), kuris protestuodamas prieš sovietinį režimą 1990 m. gegužę susidegino prie SSRS-Vengrijos sienos, dedikuoti vieną iš žinomiausių savo darbų sovietinės propagandas simboliui.

Jo kūrybos tyrėjos meno kritikės Aldonos Dapkutės teigimu, šios skulptūros neįmanoma interpretuoti neatsižvelgus į autoriaus biografiją, pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, o menininko kūrybos šaknys glūdi Žemaitijos gamtoje, santūriame jos žmonių gyvenimo būde, to krašto žmonių mąstysenoje, kuriai būdinga specifinė tikrovės vaizdų transformacija. Tai Dauginčio kūrinių stilistikos pagrindas, jo išskirtinumas Lietuvos skulptūroje. Paskutinieji kūriniai susiję su Atgimimu – „Birželio rauda“ („Karo našlė“), „Sudegintas kaimas“, „Gulago madona“ – jie atspindi to meto būseną ir nuotaikas.

Šiandien prie judraus Savanorių prospekto parimęs Dauginčio „Lakštingalos“ skulptūros berniukas įkūnija tiek karo meto vaikų netektis, tiek ir šiandienos vaikų skausmą bei neviltį, kai tėvai juos palikę išvažiuoja į užsienius…

Kodėl Vilniaus miesto savivaldybė gėdijasi to berniuko? Kodėl apsiriboja žiniomis iš sovietmečio literatūros kanono? Kodėl ir vėl atkakliai kartoja sovietmečio propagandos „tiesas“? Kas atsiprašys a. a. skulptoriaus Dauginčio, sumokėjusio didžiausią – savo gyvybės – kainą kovoje su sovietų režimu?