Šalyje kiekvieną dieną augant nedarbui lieka nesuprantama, kaip neįmanoma rasti gerai mokamo Valstybės tarnautojo. Kad ir kokia būtų susiklosčiusi situacija, kiekvienas turi dirbti savo darbą, aišku, jei tik jį dar turi.
Kiekvieną dieną Lietuvos įmonės mažinasi savo kaštus kaip kuri išgali: vienos randa vidiniu resursų, o kitos paprasčiausiai išmeta nereikalingą balansą, t.y. žmones į gatvę. Verslas yra verslas, ir čia, kaip sakoma, jokio asmeniškumo, bet ar ne Valstybės pareiga įsikišti ir sureguliuoti žmonių ir verslo santykius, ypač krizės metu? Tuoj bus pusė metų, kaip Lietuva neturi ekonomikos ministro, kurio sprendimai ir asmeninė atsakomybė yra žūtbūt reikalingi kovojant su COVID-19 pasekmėmis ekonomikoje.
Ūkio gaivinimas, reanimacija turi vykti kartu su COVID-19 viruso plitimo stabdymu. Tai du atskiri, bet tuo pačiu labai susiję dalykai, kuriuos ir sprendžia dvi atskiros ministerijos – Sveikatos apsaugos bei Ekonomikos ir inovacijų.
Verslo ir žmonių ūkio gelbėjimas turi būti vienas iš prioritetinių darbų šios ir ateinančių Vyriausybių, ypač šalyje, kurioje kas ketvirtas šalies gyventojas gyvena žemiau skurdo ribos. Kiek žmonių gyvens žemiau skurdo ribos po šios krizės? Kiek žmonių pasirinks lengviausią išeitį ir paliks savo artimuosius, šeimą, vaikus išeidami savo noru iš gyvenimo? Lietuva pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių ir nemanau, kad COVID taip paveiks mūsų sąmonę, kad Lietuvoje sumažės savinaika.
Pasaulyje drastiškai mažėjant naftos kainoms, mes nematome degalų kainos kritimo. Per metus naftos kaina nukrito daugiau nei perpus – nuo 60 dolerių iki 21 dolerio. Prisimenu, kaip Lietuvos žymiausieji ekonomistai per visas TV aiškino, kad pakilus naftos kainai 10%, prekės pabrangsta X %, nes padidėja transportavimo išlaidos, dėl kuro kainos dedamosios X % padidėja ir namų ūkių šildymas.
Nereikia būti ekonomistu, kad paskaičiuotum, kiek procentų savo pajamų išleidi namų šildymui, transportui, maisto prekėms.
Beje, perkant kurą akcizas ir pridėtinės vertės mokestis sudaro daugiau nei pusę mūsų mokamos kainos. Ar krizės sąlygomis sumažinti mokesčius kurui nebūtų vienas iš sprendimų? Taip mes tiesiogiai sumažintume žmonių ūkių šildymo išlaidas, o per sumažėjusius transportavimo kaštus atsigautų vežėjai ir sumažėtų prekių kainos?
O Lietuvos ekonomistai arba tegul nustoja kalbėti amžiams, arba suranda vieną iš savo tarpo ir pasiūlo jo kandidatūrą Prezidentui bei Ministrui Pirmininkui eiti ekonomikos ir inovacijų ministro pareigas.
Kalbama apie valdžios pastangas padėti verslininkams, o kodėl jau 15 metų esame ES ir valdžia nepadeda algas uždirbantiems pasivyti vakarų ES.
Ir kaip toks ministras teisintu atsilikusias nuo vakarų ES žemąsias algas, kuomet mes esame toje pačioje ekonomikoje. Ir ne mulkinkytę akių apie laukti įvesti gamybą aukštesnių technologijos prekių ir mokslinimasi. Kalbame apie lygiagrečius darbus. Apie panašią algą už tą patį darbą. Nei ministrai, nei universitetų ekonomistai nei verslininkai nė šnipšt. Kainos sulygintos, o kodėl nepakėlė algas tyli. Tegul aiškina kodėl tiek daug pelno kraunasi, kodėl nesugeba ekonomiškiau pigiau gamybą suorganizuoti,
Valdžia turi savo galioje kelti MMA kad algos greit pasivytų.