Šį sekmadienį minėsime Romo Kalantos 45-ąsias žūties metines. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, Romas Kalanta apsipylė benzinu ir susidegino. Jaunuolis palaidotas Romainių kapinėse.
To meto įvykiai Kaune sukėlė LKP ir KGB pareigūnų sumaištį. R.Kalantos laidotuves KGB privertė dviem valandomis paankstinti, kad žmonės nespėtų susirinkti. Tačiau tomis dienomis į gatves išėjo per 3 tūkst. demonstrantų. Jiems malšinti buvo pasitelkta apie 7 ūkst. draugovininkų, milicininkų, kareivių.
Masinės demonstracijos, smurtas ir areštai truko dvi dienas, neramumai nuslopinti tik gegužės 19 d. Buvo suimti 402 asmenys, 33 iš suimtųjų patraukti administracinėn atsakomybėn, šešių laukė baudžiamosios bylos, kalėjimas. Demonstracijose dalyvavo ir aplinkinių miestų bei miestelių jaunimas.
Drastiškas Kalantos poelgis pagyvino antisovietines nuotaikas krašte ir daugeliui disidentų suteikė vilties siekti nepriklausomybės. Užsienio lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius bendruomenių susibūrimo vietose. R. Kalanta virto nacionaliniu didvyriu. 1972 m. birželio mėnesį, naktį, kelio Kaunas – Klaipėda paplentėje, netoli Ariogalos, ant Dubysos šlaito, slapta buvo pastatytas metalinis kryžius su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą“.
Valdžia paminklą sunaikino. Po septynerių metų (1989 m.) Kaune, Laisvės alėjoje (miesto sodelyje) vyko 14 dienų bado streikas Romo Kalantos vardo reabilitacijai. Šįsyk valdžia paminklą pastatyti leido. Romo Kalantos vardu pavadinta gatvė Kaune (Petrašiūnų mikrorajone).
2000 m. liepos 4 d. R. Kalanta apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 2002 m. gegužės 14 d., dalyvaujant Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ .
Deja, šiandien Lietuvos laisvės idėjos blanksta. Jos lieka tik nueinančios kartos prisiminimuose. Šiandien jau nesibaiminama atvirai atmesti idėją Lukiškių aikštėje įamžinti Vytį, kurį kadaise slapčiomis piešėme su kreidele.
-Dabar žmonės „dega“ kitaip,- rašo dienraštis Respublika.- Dabar Vytis, anot skulptūros, kultūros žinovų, yra per daug valstietiškas, karingas ir t.t.
Ir R.Kalanta sudegtų kitaip. Jei ir dabar būtų tik vaikinukas. Tokių pilni mūsų oro uostai, lėktuvai. Išeinančių. Savaip susideginančių Lietuvai. Mojuojančių mums iš Norvegijos, Airijos. Dabar R.Kalanta su mumis gal bendrautų per skaipą. Nes jo LAISVĖ ir dabartinė laisvė gerokai skiriasi.
Sekmadienį vėl klausysimės politikų ir istorikų, kaip jie vangiai gaudys praėjusį laiką. Įžvalga tik viena. Dabar R.Kalantos auka būtų tik trumpa portalo žinutė. Su „Jaunimo linijos“ telefonu. Ir su politikų neapsimestine nuostaba – kas jam čia nepatiko? Juk viskas gerai! Juk man gerai! R.Kalanta buvo kitų laikų žmogus. Iš dar nesunaikinto lietuvių bendruomeniškumo. Dabar jis būtų tik vienetas. Vienišas vienetas. Tarp vienišų vienetų. Nes, anot dabartinių laikų filosofijos, neišlieka tik „lūzeriai“.
Vis dėlto prieš ketverius metus Lietuvos Sąjūdžio Kauno taryba ir Laisvės kovų dalyvis, disidentas Antanas Kalanta kreipėsi į Kauno m. savivaldybę bei Vilijampolės seniūniją siūlydami Kaune įsteigti Romo Kalantos muziejų, Vilijampolės seniūnijos teritorijoje. Muziejų siūloma steigti atsižvelgiant į pilietinio pasipriešinimo istorinę, edukacinę reikšmę visuomenėje ir į tinkamą R. Kalantos aukos įamžinimą Vilijampolėje, Kaune – kur jis gyveno, mokėsi, dirbo. Muziejus galėtų kaupti, saugoti istorijos, kultūros, meno vertybes, susijusias su R. Kalantos ir kitų Lietuvos jaunuolių neginkluotu pasipriešinimu SSRS bei nacistinės Vokietijos okupacinėms valdžioms, populiarinti jas ir padaryti labiau prieinamas visuomenei. Tai būtų visuomenei tarnaujanti ir Lietuvos jaunimo pilietinio pasipriešinimo raidą atspindinti vieša, nuolatinė kultūros įstaiga Lietuvoje ir užsienyje.
Parengta pagal LS Kauno tarybos informaciją
