Laisvos visuomenės institutui prieš pirmąjį prezidento rinkimų turą paviešinus kandidatų pozicijų analizę žmogaus gyvybės apsaugos ir šeimos stiprinimo temomis, tarp daugelio padėkų pasigirdo ir kritikos, neva LVI atlieka kandidatų „širdies rentgeną“ ir fariziejiškai kaltina Ingridą Šimonytę esant nepakankamai katalikiška.
Tačiau analizė ne tik nekalba apie kandidatų katalikiškumą, bet ir apskritai nevertina jų religinių įsitikinimų. Remiantis pačių kandidatų praeities balsavimais ir pasisakymais, analizėje viso labo pasakoma, iš kurių kandidatų pagrįsta tikėtis liberalios laikysenos gyvybės ir šeimos klausimais, o iš kurių – konservatyvesnės. Dėl savo pažiūrų užtikrinti kandidatai ir jų rėmėjai neturėtų to gėdytis. Beje, LVI kritikai nereiškia pretenzijų, pavyzdžiui, balsavimo sistemos manobalsas.lt autoriams, kurių atlikta analizė taip pat rodo I. Šimonytę užimant liberalesnę poziciją „tradicijos–pasirinkimo laisvės“ skalėje nei, pavyzdžiui, jos konkurentas G. Nausėda.
Kita pasigirstanti kritika – kad I. Šimonytės balsavimas už tos pačios lyties asmenų partnerystes bei už žmogaus embrionų naikinimą ir naudojimą moksliniuose eksperimentuose yra nereikšmingas ir neturėtų jaudinti konservatyvių rinkėjų. Tai pagrindžiančius argumentus vertėtų aptarti nuodugniau.
Pirmas ir, ko gero, keisčiausias argumentas, kad praeities darbai neturėtų atsiliepti kandidato ateities darbų prognozei. Kandidatės pasisakymai ir balsavimai už tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimą bei už embrionų naikinimą, esą, neatspindi jos gražaus ir sudėtingo vidinio pasaulio, kuris vieną dieną galbūt ims ir atsivers Bažnyčios mokymui apie santuoką ir žmogaus gyvybės šventumą.
Taip – vieną dieną Saulius nukrito nuo žirgo ir tapo Pauliumi. Tačiau apie tą įvykį Šventraštis kalba kaip apie retą, nuostabų, stebuklingą. Įvykį, kurio galima viltis, bet kuriuo negalima kliautis. Dėl to Vakarų demokratijose rinkėjai dažniausiai renkasi pagal politikų atliktus darbus, kartais – pagal pažadus, bet tikrai ne dėl vilties, kad politikai vieną dieną pakeis savo ilgalaikes ir iki šiol nuoseklias nuostatas.
Kita, iš pirmo žvilgsnio rimtesnė kritika – kad prezidento pareigos nėra tiesiogiai susijusios su žmogaus gyvybės apsauga bei šeimos stiprinimu. Dėl to kandidatai, esą, neturėtų būti vertinami pagal jų darbus ir žodžius šiose srityse.
Taip manyti yra visiškai nepagrįsta. Prezidento teisė vetuoti priimtus įstatymus, įstatymų iniciatyvos teisė, įgaliojimai vyriausybės ir teisėjų korpuso (įskaitant Seimui teikiamus tris iš devynių Konstitucinio teismo teisėjus ir pirmininką) formavime, Seimui ratifikuoti teikiamos tarptautinės sutartys (pavyzdžiui, Stambulo konvencija) daro didelę įtaką vidaus politikai, taip pat ir gyvybės apsaugos bei šeimos stiprinimo srityse.
Tam, kad suprastume valstybės vadovo svarbą ne vien užsienio politikos ir saugumo, bet ir vadinamaisiais moraliniais klausimais, užtenka prisiminti vien Prezidentės D. Grybauskaitės veto konservatyviam Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektui ir jos pateiktas itin liberalias pataisas, leidusias neribotai kurti ir naikinti žmogaus embrionus.
Ko gero labiausiai dėmesio verta kritika – kandidatai į prezidentus vertinti lyginant skirtingus duomenis. I. Šimonytės ir kai kurių kitų kandidatų pozicijos grįstos ne vien jų pasisakymais, bet ir balsavimų Seime istorija, kuomet G. Nausėda ir dar keli buvę kandidatai balsavimo Seime istorijų neturi.
Toks pastebėjimas yra teisingas. Tačiau iš jo daroma išvada esą nederėtų viešinti vienos kandidatės balsavimo duomenų neturint analogiškos kito kandidato informacijos, skamba nelogiškai. Daugiau (kokybiškos) informacijos rinkėjui visuomet yra geriau. Minėta analizė pagrįstai parodo, kad I. Šimonytė moraliniais klausimais laikosi liberaliai. Pavyzdžiui, šeimos klausimu – I. Šimonytė ne tik balsavo už tos pačios lyties asmenų partnerystę Seime, bet ir teigė, kad siektų jos įteisinimo būdama prezidente.
G. Nausėdos pozicija nėra tokia aiški ir nuosekli, jai pagrįsti turime mažiau duomenų. Kaip minėta analizėje, jis pats asmeniškai pritaria vienos lyties partnerystei, o referendume balsuotų už vienos lyties santuoką, tačiau sprendžiant pagal kandidato siūlymus homoseksualių asmenų problemas spręsti referendumu, diskutuojant, o ne stumiant pokyčius, kuriems visuomenė priešintųsi, yra pagrindo manyti, kad G. Nausėda šiuo klausimu konservatyvesnis. Be to, skirtingai nei I. Šimonytė, G. Nausėda šiuo metu homoseksualių porų santykius siūlytų sureguliuoti įteisinant ne partnerystę, bet bendro gyvenimo susitarimą, kuris tos pačios lyties porų neprilygintų vyro ir moters šeimoms. Jis pabrėžia, kad homoseksualių asmenų bendras gyvenimas „nėra santuoka ir nėra šeima, kurios samprata yra įtvirtinta LR Konstitucijoje“.
Kad patys galėtumėte įvertinti pasisakymų skirtumus ir panašumus, siūlome susipažinti su paskutinių LRT kandidatų į prezidentus debatų ištraukos transkripcija, kurioje kandidatai atsakinėjo į klausimą apie partnerystės įteisinimą ir pasisakė aborto tema. Tačiau neneigiame fakto, jog vien pasisakymai nesuteikia patikimos informacijos apie kandidatų laikyseną, todėl apie G. Nausėdą turimos žinios leidžia daryti žymiai mažiau užtikrintas išvadas nei apie I. Šimonytę.
Ar tai panaikina analizės vertę? Anaiptol. Pavyzdžiui, LGBT aktyvistai, socialiniuose tinkluose raginantys balsuoti už I. Šimonytę, perskaitę LVI analizę galėtų dar kartą įsitikinti savo pasirinkimo teisingumu. Tuo tarpu labiau tradicinių pažiūrų rinkėjas, atsižvelgdamas į didelį abiejų kandidatų panašumą nemažai kitų esminių klausimų, galėtų užtikrinčiau balsuoti už G. Nausėdą, nes tokiam rinkėjui galimai konservatyvus prezidentas yra artimesnis nei užtikrintai liberali prezidentė.
Kaip tik tokią funkciją – supažindinti rinkėjus su apsisprendimui svarbiais faktais – ir atlieka nevyriausybinių organizacijų atliekami tyrimai demokratiniame pasaulyje. LVI džiaugiasi būdamas šios garbingos tradicijos dalimi. Tačiau kviečia nepamiršti, kad balsuojant svarbu vertinti kandidatus ne pagal kelis kriterijus, o jų visumą.
